Lapkričio pabaigoje Airijoje pasirodė vadinamasis „Dublino raportas“, 750 p. dokumentas, įvertinantis šios vyskupijos dvasininkų seksualinius nusikaltimus  vaikams. Tyrimas, apimantis trijų dešimtmečių laikotarpį, truko trejus metus ir rėmėsi ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir bažnytinių archyvų medžiaga. Komisijos sąraše nurodomos 102 piktnaudžiavimu įtariamų kunigų pavardės, 46 atvejai – išnagrinėti detaliai.

Ne mažiau už pačius nusikaltimus visuomenės pasipiktinimą sukėlė ta aplinkybė, kad Dublino vyskupijos vadovybė ne sykį ignoravo ar mėgino užglaistyti nukentėjusiųjų skundus  taip mėgindama apsaugoti Bažnyčios prestižą.

Dėl šio skandalo gruodžio pabaigoje iš pareigų atsistatydino keturi airių vyskupai. Kardinolas SeanasBrady, Airijos Bažnyčios primas, atsiprašė visų nukentėjusiųjų, išreikšdamas nuoširdų apgailestavimą ir gėdą.

Popiežius Benediktas XVI, susipažinęs su Dublino raportu, sakė buvęs „sukrėstas ir nuliūdintas“. Jis pareiškė „trokštąs pasidalyti apmaudu, skausmu ir gėda, kurią jaučia daugelis Airijos katalikų“.

Skandalas privertė ne tik muštis į krūtinę, bet ir susimąstyti apie bažnytinio autoriteto pobūdį, kuris daug šimtmečių rėmėsi galios ir kontrolės principu. Šia tema Airijos dvasininkams kalbėjo dominikonas Timothy Radcliffe OP, kurio kalbos santrauka nuskambėjo per „Mažosios studijos“ radijo laidoje.

Timothy Radcliffe OP

Baisioji seksualinio piktnaudžiavimo krizė Airijos bažnyčioje aiškiai liudija, kaip galia ir rangai geba iškraipyti žmonių tarpusavio santykius. Štai kodėl ji paliečia visas bažnyčias. Kiekviena institucija siekė išlaikyti ir didinti savo galią, tačiau filosofas Čarlzas Tayloras savo veikale „Sekuliarusis amžius“ atsekė kontrolės kultūros gimimą, prasidėjusį XVII a. Visuomenė imama suvokti ne kaip organizmas, o veikiau mechanizmas, kurį būtina derinti, taisyti ir juo manipuliuoti. Monarchai skelbėsi turintys absoliučią galią net ir Bažnyčiai. Imperijos užvaldydavo pasaulį, milijonai žmonių buvo pavergti ir paversti prekėmis. Vos tik visuomenė nustoja tikėti Dievu, kuris savo švelnia apvaizda valdo pasaulį, Jo vietą turi užimti valstybė ir primesti savo valią.

Galios kultūra yra ko gero viena iš mūsų visuomenėje papilitusių nusikaltimų prieš vaikus priežasčių. Deja, Bažnyčia dažnai pasirodydavo esanti užsikrėtusi ta pačia kontrolės kultūra. Taip iš dalies atsitiko todėl, kad Bažnyčia ištisus šimtmečius gynėsi nuo ją mėginusių užvaldyti šio pasaulio galybių. Nuo savo gimimo Romos imperijos laikais iki komunistinių XX a. imperijų Bažnyčia kovojo siekdama pati tvarkytis savo gyvenimą, ir dažniausiai viskas baigdavosi tuo, kad ji pati virsdavo savo priešininko atšvaitu. Mes tol neturėsime Bažnyčios, kurioje būtų saugu vaikams, kol nepasimokysime iš Kristaus ir vėl netapsime nusižeminusia Bažnyčia, kurioje visi bus lygūs vieno tėvo vaikai, o autoritetas niekada nebus despotiškas.

Mes tol neturėsime Bažnyčios, kurioje būtų saugu vaikams, kol nepasimokysime iš Kristaus ir vėl netapsime nusižeminusia Bažnyčia, kurioje visi bus lygūs vieno tėvo vaikai, o autoritetas niekada nebus despotiškas.

Baigiantis viduramžiams kunigystę ištiko krizė. Ji nesugebėjo atsiliepti į naujo pasaulio, kuriame plito raštingumas, iššūkius. Parapijų kunigai buvo menko išsilavinimo, kartais vargais negalais tesugebantys aukoti Mišias, dažnai turinys sugyventines. Atsakas į šią krizę baigėsi nepaprastu kunigystės atsinaujinimu, radosi naujas dvasingumas, naujos seminarijos, gilesnis teologinis ugdymas, nauja ir griežta disciplina.

Tačiau ši Tridento susirinkimo įkvėpta kunigystės samprata savo ruožtu jau rodo krizės požymius. Ir vienas jos simptomų yra kunigų seksualinio piktnaudžiavimo skandalai. Sustingęs jos autoritarizmas ir klerikalizmas, galbūt nekėlęs nuostabos praeities kovų kontekste, šiais laikais tikrai nepadeda Bažnyčiai klestėti ir būti Dievo bičiulystės su žmonija ženklu. Mums reikalinga nauja autoriteto kultūra, pradedant Vatikanu ir baigiant parapijų tarybomis. Kultūra, pakylėjanti žmones į mylinčios lygybės, pačios Trejybės gyvenimo slėpinį.

Nereikia bijoti krizių. Per pasikartojančias krizes Dievas artinosi prie savo tautos. Didžiausia Izraelio krizė buvo šventyklos ir monarchijos sugriovimas bei Babilono tremtis. Izraelis prarado viską, kas jam teikė tapatybę: savo žemę, kultą, tautiškumą. Tada jis atrado Dievą taip arti, kaip niekada. Dievas buvo Įstatyme, jis buvo jų lūpose ir širdyse, nesvarbu, kad ir kur jie būtų atsidūrę. Jie prarado Dievą tam, kad vėl jį atrastų, arčiau, negu galėjo įsivaizduoti.

Ir tada pasirodė tas užsispyręs, nesugyvenamo charakterio žmogus Jėzus, kuris laužė jų mėgstamą Įstatymą, valgė Šabo dieną, lietė nešvariuosius, trynėsi tarp pasileidėlių. Regis, jis sudaužė viską, ką jie mylėjo, viską, kas jiems reiškė Dievo buvimą jų gyvenime. Bet taip buvo tik dėl to, kad Dievas panoro dar labiau prie jų priartėti, tapti vienu iš mūsų, įgyti žmogišką veidą. Ir kaskart švęsdami eucharistiją mes prisimename, kaip turėjome vėl Jo netekti ant kryžiaus. Bet ir vėl tam, kad atgautume jį dar artimesniu būdu, ne kaip vieną iš mūsų, bet kaip savo pačių gyvybę.

Per advento liturgiją skaitiniuose girdime šiuos Senojo Testamento žodžius: „Nes Galybių Viešpats turi parengęs savo dieną prieš visa, kas išdidu ir įžūlu. Visa, kas išpuikę, bus nužeminta. Taip, prieš visus Libano kedrus, aukštus ir didingus, ir visus Bašano ąžuolus; prieš visus aukštus kalnus ir visas didingas kalvas; prieš kiekvieną tvirtą bokštą ir kiekvieną galingą sieną“.

Skaudu, bet Viešpats sudaužo mūsų pasistatytus bokštus ir klerikalines pretenzijas į šlovę ir didybę, kad Bažnyčia taptų vieta, kur galėtume dar artimiau susitikti su Dievu ir vienas su kitu.

Jei leisime vidiniam smurtui užnuodyti savo gyvenimą, tada jis kažkur išlįs į paviršių. Galbūt tai bus įniršio pilni žodžiai, galbūt smurtausime prieš save svaigalais, galbūt griebsimės lytinio smurto ir įkliūsime į pasibaisėtinus silpnųjų išnaudojimo spąstus.

Tačiau jeigu drąsiai ir su tikėjimu pažvelgsime į baisiąją lytinio piktnaudžiavimo krizę, galbūt tai bus pirmas žingsnis į tikrą Bažnyčios atsinaujinimą. Galbūt atrasime, kad Jėzaus įstatymai nėra sunki našta, prislegianti žmones, bet kvietimas bičiulystei. Tada išsilaisvinsime iš žalingų galios panaudojimo Bažnyčioje būdų, kurių šaknys galiausiai glūdi sekuliarizme, ir tapsime panašesni į Kristų, kuris buvo romus ir nuolankios širdies, o tada atrasime ir savo sielų ramybę.