„Bernardinai.lt“ pristato pirmuosius Lietuvos nekomercinės muzikos „veteranus“. Cikle „Muzika iš rūsio“ – „Spički“.

Grupė groja nuo 1992-ųjų. 1993-aisiais jau pasirodė „Blogiausių grupių festivalyje“, nuo to laiko jie vis nesustoja kurti ir pamažu augina naujas klausytojų kartas.

„Spički“ jau išleido šešis albumus (šiuo metu įrašinėja ir septintąjį), apkeliavo daugelį Europos šalių, Vilniuje atidarė alternatyvios muzikos klubą „Musė“.

Daugiau papasakojo „Spički“ lyderis Slavka.

Pristatyk „Spički“?

„Spički“ yra muzikinis projektas, susikūręs prieš septyniolika metų. Pradžioje buvome trys veikėjai, kurie ir sukūrė „Spički“. Dabar yra penki plius vienas.

Kaip susikūrė grupė?

Įdomi situacija: mes buvome su Ivanu (akordeonistu, vokalistu), grojome kartu nuo aštuonerių metų (jam buvo aštuoneri, man – septyneri). Ivanas grojo akordeonu, aš bandžiau gitara, bosu ir būgnais. Padarėme tokį keistą muzikinį projektą. Taip grojome iki penkiolikos metų... Vėliau aš dar grojau kitose grupėse (kažkada teko pagroti ir grupėje „Biplan“). Tada įstojau į universitetą, ten sutikau Andrejų, kuris grojo bosine gitara, ir gimė idėja, jog reikia susiburti ir groti. Beje, ir laikas buvo tinkamas – Lietuvoje jau metus atkurta Nepriklausomybė. Taip trise ir susibūrėme, bandėme groti tokį rokabilį-psichobilį su akordeonu vietoje gitaros, paskui pamažu tapome kolektyvu, kuris pradėjo labai daug eksperimentuoti. Ir taip prabėgo septyniolika metų.

Kas „Spički“ svarbiau – draugystė ar muzika?

Draugystė. Galbūt tai netgi ne draugystė, o filosofija. Taip galima drąsiai teigti, nes įvairiais laikais grupę buvo palikę ir vienas, ir kitas žmogus, tačiau kažkaip visi sugrįžta... Su žmonėmis, kuriais grojam, būtinai veikiame dar ką nors, tad mūsų draugystė neapsiriboja vien muzika. Nors muzikavimas mums visiems labai svarbus. Kaip aš visiems sakau – tai tribūna, kur gali išeiti ir garsiai visiems pasakyti, ką galvoji.

Kas tau pačiam svarbiausia „Spički“ projekte?

Man visada svarbiausi buvo žmonės ir nesvarbu, ar tie, su kuriais groji, ar tie, kurie ateina paklausyti. Svarbiausia yra žmonės, jų vidinis pasaulis, jų siekiai, norai, mintys, jų širdys. Žmonės yra pagrindas, iš kurios išauga visa kita.

Septyniolika grojimo metų yra unikalus reiškinys Lietuvos underground‘o scenoje. Kas yra „varikliukas“, kuris jus laiko drauge?

Pirmiausia mes dainuojame rusiškai, visą gyvenimą bendraujame rusiškai, mąstome rusiškai. Lietuvoje tai nėra įprasta: visgi daugiausiai atlikėjų dainuoja lietuviškai arba angliškai. Yra tekę girdėti, jog parodijuojame kažkokį rusišką roką, bet mes negrojame nei rusiško, nei lietuviško roko. Tiesiog mąstome rusiškai, tačiau esame tikri lietuviai vilniečiai, ir mums Vilniaus pulsas, žmonių savijauta yra labai svarbu. Galėčiau pasakyti, jog visa mūsų kūryba yra Vilniaus miesto kūryba. Vilnius – taškas, kuriame mes jaučiamės gerai, ir dėl to visą laiką kažką darome.

Mums yra tekę groti daugelyje šalių, bet vis tiek grįžtame į Vilnių. Turbūt Vilnius ir yra tas varikliukas.

Grojate nuo 1992-ųjų. Per tiek laiko vieno jūsų klausytojai užaugo, atėjo jaunesnių ir taip toliau. Koks jausmas nuo scenos matyti skirtingas klausytojų kartas?

Geras klausimas. Pastaruoju metu pastebėjome, jog atėjo visiškai nauja karta. Tai yra – keturiolikos-aštuoniolikos metų jaunimas, kurie dažniausiai net nesupranta rusų kalbos. Jie yra jaunesni už grupę!

Dažnai girdžiu daug neigiamų atsiliepimų apie jaunimą, esą jis yra sugadintas, rūpinasi tik interneto erdve, žodžiu, nieko gero. Aš manau, kad taip nėra. Netgi atvirkščiai: jaunimas yra daug protingesnis, daug greitesnis, kur kas daugiau suprantantis už tuos, kurie buvo iki tol. Ir jų galvose viskas gerai, nes kiek mes grojame, kiek su jais bendraujame, matome, jog viskas tikrai eina į gera. Mano nuomone, jaunimas dabar vartoja mažiau narkotikų ir alkoholio. Šie jauni žmonės yra protingi. Jie gauna daug informacijos, yra išauginti demokratinėje visuomenėje, todėl jau sugeba atskirti, kas jiems patinka, o kas ne.

O kalbant apie „senukus“... Jie su mumis užaugo – mes jiems davėme ir daug gavome iš jų. Tai abipusė meilė...

Pakalbėkime apie „Spički“ muzikines gastroles. Daugelis žmonių galvoja, kad jei grupė nekomercinė, tai jie niekur ir neišlenda iš savo garažo, tačiau taip nėra. Štai jums yra tekę išvažiuoti į ne į vieną turą. Ar sunku nekomercinei grupei išsirengti gastrolėms?

Mes kasmet, galbūt jau dešimt metų, važiuojame groti į Vokietiją. Pakankamai gerai sekasi – kaskart ateina vis daugiau žmonių. Turime nuolatines vietas, kur mus kviečia. Grojame ir pankams, ir šešiašdešimtmetėms senutėms.

Manau, Lietuvoje yra iškreiptas undergroundinės kultūros suvokimas. Kas yra undergroundinė kultūra? Tai yra kultūra, iš kurios ir gimsta kultūra. Tu neturi pinigų, virš tavęs nėra jokių ministerijų, tačiau vis vien kažką darai, sukuri pridėtinę kultūrinę vertę. Ir aš kalbu ne tik apie muziką.

Tačiau Lietuvoje remiami yra tik visokie, grubiai tariant, idiotai, o alternatyvi kultūra – tarsi ne lygis... Didžioji dalis žmonių išgirdę underground‘as – išsigąsta, bet jie net nebando sužinoti, kas tai yra, nenori įsigilinti, nenori matyti. Vakarų šalyse žmonės supranta, jog alternatyvi kultūra yra pagrindas nuo kurio atsispyrus galima augti. Tarkime, Prancūzija, Ispanija – šiose šalyse alternatyvios kultūros suvokimas yra būtent toks.

Džiaugiuosi, jog dabartinis jaunimas jau ima suvokti ir atskirti šiuos dalykus. Jie pamato pasaulio, kaip yra kitose šalyse ir patys mėgina pritaikyti tam tikrus modelius čia.. Nesakau, jog esame patys geriausi, tačiau esu įsitikinęs, kad privalome keisti požiūrį į daugeli dalykų.

Jūs ne kartą keliavote po Rusiją ir, pavyzdžiui, po Vokietiją, kitas Vakarų Europos šalis. Ar justi skirtumų tarp undergroundo scenų?

Man sunku kalbėti apie Rusiją, nes ten pirmą kartą grojome tik prieš porą metų. Rusijoje į underground‘ą žiūrima kiek rimčiau, nes jis tam tikra prasme kovoja ar bent pasisako prieš nedemokratiją, kurios šioje šalyje dar daug.

O Vakarų valstybėse niekuo nenustebinsi – ten per dieną atvažiuoja šimtai grupių iš viso pasaulio. Žmonės galbūt jau ir persisotinę viskuo.

„Spički“ kartą grojo Berlyno Sienos nugriovimo metinėse. Atvažiavome ten pirmą kartą. Grojome kartu su brazilais, amerikiečiais, meksikiečiais, netgi buvo kolektyvas iš Kubos. Tačiau vokiečių šis „mišinys“ visiškai nenustebino.

Vakarų šalyse žmonės į koncertus eina paklausyti muzikos, o pagėrimui renkasi kitą vietą. Pas mus vis dar nėra didelio skirtumo dar muzikos klausymo ir nusigėrimo...

Prieš keletą metų Vilniuje atidarėte alternatyvios muzikos klubą „Musė“. Kaip sekasi prižiūrėti klubą, suderinti muzika ir asmeninį gyvenimą?

Atidarėme „Musę“, nes tuo metu Vilniuje tiesiog nebuvo erdvės, kur būtų galima paklausyti alternatyvios muzikos ir kur būtų geras garsas. Metus dirbome „Musėje“, užvedėme visą šį reikalą, o paskui pamatėme, kad niekam kitam nebelieka laiko. Tad nusprendę, kad „Spički“ mums yra svarbiau, „Musę atidavėm tvarkyti kitiems žmonėms.

Ko palinkėtumei jaunoms grupėms?

Palinkėčiau nešvaistyti veltui laiko. Jeigu jau pasivadinote muzikine grupe, užsiimkite tuo kryptingai, tobulėkite ir aukite, ieškokite savo garso ir gerai suvokti, ką darote. Jeigu susirenkate ir norite būti žvaigždėmis – gal geriau eikite mokytis, galbūt būsite geresni virėjai nei muzikantai.

Kokie yra „Spički“ ateities planai?

Niekada neturėjome planų, labai sudėtinga kažką spręsti apie ateitį. Tiesa, įrašinėjame naują albumą, bet tai yra tiesiog mūsų idėjų įgyvendinimas.

Kokius kitus Lietuvos atlikėjus galėtumėte parekomenduoti mūsų skaitytojams?

Man asmeniškai labiausiai patinka senoji scena: „Lipnūs Macharadžos Pirštai“, keli „Erkė Maiše“ albumai, pirmi „Toro Bravo“ albumai, senoji „Antis“, kai kas iš „Dr. Green“.

Spički „Pro konia“

Kalbėjosi Goda Raibytė