Sausio 13-oji - mūsų skausmo ir garbės diena. Mes nugalėjome!

 Iš tiesų tai naktis, kurią ten buvusieji visada prisiminsim - juoda, bet ir savaip šviesi naktis. Ne vien blyksniai, šūviai, sprogimai, bet ir dangus buvo netoli, ir šėtonas atsitraukė. Su mumis buvo mūsų Brolybė. Paskui - pilka diena, širdžių sutemos dienos metu, kurios pamažėl užėjusios tęsiasi ligi šiol.

 Pernelyg greit, pernelyg daug brolių ir seserų ėmė klausti - o kas man iš tos laisvės? O ką aš gausiu? Galbūt kaimynas gaus daugiau? Ir ėmėme smukti. Bet Sausio 13-oji buvo ypatinga, į ją visada galėsime atsiremti.

 Ji yra ir besitęsiantis egzaminas Lietuvos piliečiams politikams ir pačiai valstybei.

 Ar tai, ką laikome valstybe - visokios institucijos, - bent suvokia, kad ji tada buvo valstybė, besiginanti nuo užpuoliko - agresyvios kaimynės Sovietų Sąjungos, kurios valdžia negalėjo pakęsti, kad Lietuva kuria savo nepriklausomą gyvenimą?

 Žmonės tą naktį suvokė, ką jie gina. Savo atkurtą valstybę Lietuvą, jos laisvę ir savo pačių laisvę. Žmonės tuomet buvo valstybė, jautėsi arti.

 Bet ar suvokia šiuos dalykus piliečiai aukštieji valdininkai ir piliečiai teisininkai?

 Atrodo, ligi galo nesuvokia nė šiandien. Žmogžudystė ten ar karo nusikaltimas ir nusikaltimas žmoniškumui?

 Nuo pat pradžios byla vedama kaip daugybinė žmogžudystė, ir tiek (taip pat Medininkų), o ne svetimos valstybės agresijos ir karinio nusikaltimo byla. Žudė SSRS kariuomenė, žudė beginklius civilius Lietuvos gyventojus, tad aiškiau apibrėžiamo karinio nusikaltimo bemaž nebūna. Tik Lietuvos teisėsauga kaip ugnies vengia aiškaus matymo ir įvertinimo. Ką padarysi, kolaborantai dalyvavo karo nusikaltime.

 Sausio 13-oji neatsiejamai kyla iš valios būti laisviems, pareikštos Kovo 11-ąją. Tai galinga sąsaja, ir Sausio 13-oji būtinai žvelgia į Kovo 11-ąją.

 Taip, mes ją apgynėm. Aukščiausioji Taryba atmetė M.Gorbačiovo grasinantį ultimatumą, kuriuo šis reikalavo atsisakyti Kovo 11-osios, grįžti į SSRS konstitucinį pavaldumą. - Niekada neatsisakysim, neturim teisės.

 O dabar išduodam, kai nesielgiam kaip Kovo 11-osios Lietuva. Tokia ji pripažinta pasaulyje, net Rusija 1991-1992 metais pripažino, kad Lietuva - nepriklausoma nuo 1990 metų kovo 11-osios. Bet nūnai kažkokie neraštingi Baltarusijos prokurorai rašo nesąmones - jūsų valstybės tada nebuvo! - ir mes sutrinkam. Ginčijamės aptikę sutrūnijusį kelmą. Gerai, kad prezidentė ėmėsi reikalo, tai jau nepalaidos kaip kitų bylų. Nors kol bijom pasakyti: nusikaltimas žmoniškumui, karo nusikaltimas, - jau prasidėjo tauškalai net apie tariamą 20 metų senatį. Tai ką, gal po metų ir V.Uschopčikas, kurio tankas pervažiavo Loretą, ramiai pasirodys Vilniuje apsikarstęs ordinais, tarp kurių bus ir tas už Vilniaus žygdarbį? Jie visi, taip pat ir Pskovo parašiutininkų karininkai, gavo ordinus už gerai atliktą kruviną darbą. Tokiame pažeminime tūnome visi, kol agresoriai nėra įvardyti kaip įsiveržusi svetimos valstybės kariauna (iš Pskovo, iš bazės Šiaurės miestelyje, "Alfa" iš Maskvos), jų vietiniai talkininkai - kaip valstybės išdavikai, o konkretūs beginklių žmonių žudikai ir komandyrai - kaip karo nusikaltėliai. Tai nepatiktų Latvių gatvei; gal vietiniams prokurorams ir teisėjams baisu, tad tepažvelgia į tą naktį žuvusiųjų akis.

Galų gale nusikaltimai prasidėjo ne vien sausį. Jau kovo mėnesį (1990-aisiais) ir vėliau svetimi kariškiai siautėjo Kovo 11-osios Lietuvoje, grobė mūsų jaunuolius, žalojo ir tyčiojosi iš jų; Kaune vieną nušovė, pagrobtuosius vežė į savo šalį tolesnei savivalei. Tada protestuodavom, kėlėm bylas. Ar iškėlėm dabar kada nors šį klausimą? Nepasirūpinome, regis, nė tų ano meto jaunuolių, pasipriešinusių okupantui, socialiniu statusu ir sužalotųjų garantijomis. Keliolika žmonių - ką čia taupom?

Artėja Kovo 11-osios dvidešimtosios metinės. Gal jau suvokim, kad nuo tada esam vėl valstybė, elkimės atitinkamai oriai ir nuosekliai. Garbė, Lietuvos garbė turi ką nors reikšti.

 Nepriklausomybės aikštė, 2010 01 12