Kiekvienais metais, iškart po švenčių, galerijoje „Kairė–dešinė“ rengiama paroda „Estampas`09“ jau kuris laikas yra įvykis ne tik grafikų, bet ir apskritai lietuviškosios dailės gyvenime.

Tai – „suneštinė“ paroda, t. y. joje gali dalyvauti ir eksponuoti bent po vieną kūrinį visi norintieji. Toks parodų formatas neretai kelia šypseną, o bendri rezultatai – nedžiugina. Tačiau šį, kartą per metus vykstanti paroda išvengia pašaipų, nes atvirai, net pabrėžtinai rodo: paroda „suneštinė“. Trimis aukštais ant sienų sukabintų kūrinių (nes kitaip netelpa) ekspozicija – kiek ironiška.

Kartu ji gan neblogai atspindi bendrą kontekstą – juk šių metų parodoje dalyvauja beveik 60 autorių, kuriančių grafikos technika. Yra čia Vilniaus bei Kauno studentų, yra šiandien „madingų“ autorių, yra garbaus amžiaus menininkų kūrinių.

Mėginant apibendrinti šį margumyną, galima būtų išskirti kelis dėmenis. Pirma kas akivaizdu – grafika tikrai nemiršta, o gal net priešingai – žydi ir auga. Žvelgiant į geriausius jaunų menininkų kūrinius kyla įtarimas, jog pastarieji įdomesni nei jaunieji tapytojai, rodyti puikiai išreklamuotame „Jaunojo tapytojo konkurse“. Nepaisant to, kad grafika Lietuvoje vis dar laikoma ne tokia „prestižine“ technika kaip tapyba, jaunieji grafikai laimi tiek idėjų, tiek raiškos priemonių įvairove bei techniniu atlikimu. Tuo tarpu jaunieji tapytojai dažniau būna „madingi“ nei įdomūs, tas pat pasakytina ir apie atlikimą.

Antra bent šioje parodoje jau mažiau „netikrų“ kūrinių. Tokių, kurie sukurti siekiant įtaikyti į madą, stengiantis atrodyti šiuolaikiškai bet kuria kaina. Galbūt viskas stoja į vietas ir būti nuoširdžiam bei autentiškam vėl taps labiau siekiama nei būti šiuolaikiškam.

Žinoma, yra parodoje ir labai silpnų kūrinių, kuriuos autoriams turbūt derėtų pasilaikyti stalčiuose ar užrašų knygelėse kaip eskizus ar laisvalaikio pramogas. Todėl manyčiau, būtų tikslinga, neatmetant „suneštinio“ principo, daryti minimalią, kad ir dešimties procentų autorių atranką. Labai vykęs sprendimas atskiroje salėje eksponuoti parodos laureatus.

Laureatų skyrimas – „saldainis“ dalyviams ir, žinoma, žiūrovams. Paskata, intriga, sėkmės elementas, galimybė džiaugtis ir piktintis, žodžiu, šiek tiek „popsas“. Ir penkių, ir penkiolikos žmonių komisija gali klysti, tačiau stengėsi to nedaryti.

Parodos laimėtoju tapo jaunas grafikas, šiuo metu studijuojantis VDA trečiame kurse, Šarūnas Surblys. Praėjusiais metais estampo parodoje jis laimėjo trečiąją vietą, akivaizdu, kad per šiuos metus nesnaudė ir pristatė kūrinį „Švytuoklės principas“. Tai eksperimentinis kūrinys, žengiantis už tradicinio estampo ribų – į grafikos kalbą argumentuotai ir įtikinamai įvedantis videoelementą.

Antrosios vietos laimėtojas – žymus menininkas Kęstutis Grigaliūnas. Šiai parodai jis pristatė tradicine medžio raižinio technika sukurtą darbą „Brangus Max Ernst...“. Prizas skirtas tiek už atlikimą, tiek už konceptualia mintimi praturtintą vizualumą. „Brangus Max Ernstai, ačiū už rožę, kurią gavau vakar, ačiū už Marcel Duchamp „Paryžiaus orą“ ir Man Ray spyglį, kurio dūrį vis dar jaučiu. Pagarbiai, Kęstutis Grigaliūnas“, –rašoma paveikslo apačioje. (Ačiū, Kęstuti Grigaliūnai, už malonumą žiūrėti ir gauti).

Trečioji vieta teko vėlgi netradiciniam kūriniui, Giedriaus Jonaičio „Du iš dviejų + klišė“. Tai objektas – lemputėmis mirksinti dėžutė, ant kurio durelių puikuojasi moters (beje, taip pat grafikės) portretas, o viduje – šio portreto klišė.

Taip pat buvo įteikta nemažai diplomų. Trečiojo kurso VDA studentė Laura Grybkauskaitė gavo padėką „už metų debiutą“. Prizinės vietos komisija neskubėjo suteikti, nes darbas sukurtas studijuojant dailės akademijoje, su dėstytojo pagalba. Nekantriai lauksime savarankiškų šios jaunos menininkės kūrinių.

Aktyviai ir sėkmingai kurianti jauna menininkė Raminta Šumskytė Sum pagerbta „už išėjimą iš grafikos plokštumos; kūrybingas seno ir naujo sąsajas“ už originalius trimačius portretus.

Praėjusių metų Estampo parodos laureatė Rūta Spelskytė, šiais metais daug nuveikusi ir gerokai ūgtelėjusi, gavo padėką „už grafinio proceso konceptualizavimą“. Menininkė rengia baigiamąjį magistrinį darbą, kurio dalis ir yra parodai pristatytas kūrinys. Tai – daugybė antspaudų, kurių „apsėsta“ jauna grafikė. Kiekvienas jų – tarsi atskiras mažytis meno kūrinys, o visi bendrai sudaro paveikią, stiprią, tačiau harmoningą visumą.

Padėkas „už plastinės kalbos grynumą“ gavo net trys autoriai: dekoratyvus Kristinos Norvilaitės linoraižinys, sodrus, puikiai išnaudojantis tradicinę techniką Tado Gindrėno kūrinys ir kaip visada preciziški ir paveikūs Eglės Vertelkaitės paveikslai.

Norėtųsi, kad parodos lankytojai nepamirštų, jog ekspozicijos dalis yra salėje trečiame aukšte. Būtent čia eksponuojamas gal kiek neįvertintas (galbūt „koją pakišo“ sėkmės, eksponavimo, pristatymo elementas) taip pat dar studentės Viktorijos Rumiancevaitės kūrinys „Įtampa“. Labai kruopštus, smulkus darbas reikalauja daug atidumo ir dėmesio, jo daugiasluoksniškumas iš tiesų sukuria įtampą norint įsižiūrėti ir suprasti autorės mintį – tai nebūtinai privalumas. Kūrinys gerokai klaidus, tačiau atskiri taškai tikrai verti dėmesio ir vilčių.

Belieka paskatinti apsilankyti parodoje, įsiminti naujas, prisiminti primirštas pavardes ir laukti rezultatų – personalinės Šarūno Surblio parodos (galimybė ją surengti suteikiama kaip prizas pirmosios vietos laimėtojui) ir ateinančių metų parodos su naujom staigmenom bei nusivylimais – kadangi parodoje dalyvauja daug jaunų menininkų – tai neišvengiama.