Taip vadinasi albumas apie miestą, kurį su fotografu Gintaru Česoniu lemtingai sutikome.
Nesutikti miestai neegzistuoja, net jei juose gyvena keli šimtai tūkstančių. O sutikti – tai pamatyti ir ištarti.

Pabandėme. Penkiasdešimt nuotraukų, tiek pat trumpų esė. Vėliausiai po mėnesio.

Bernardinai.lt skaitytojams – septynetas jų jau dabar.

I. ...

Sunkus pastatas. Jei Laisvės alėją įsivaizduosime kaip svarstykles, ant kurių kairiosios lėkštelės guli Senamiestis, ant dešiniosios guls Soboras ir lėkštelių pusiausvyra išliks.

Tai ne tik tūrių ar plytų svoris. Taip viena istorijos dalis kovoja su kita. Senasis Kaunas su naujesniu. Hanzos miestas su garnizono miestu.

Ne tiek kovoja, kiek kalbasi. Pats Soboras kuo puikiausiai įkūnija paskutinių dviejų šimtmečių miesto istoriją. Garnizono cerkvė, įgulos bažnyčia, vitražo ir skulptūros galerija, o labiausiai – kauniečių pasimatymų vieta. Juk skiriami jie arba „prie fontano“, arba „prie Soboro“. Kartais panašu, kad pastarasis tam ir pastatytas.

Jis vienišas čia, nes tokio svarumo objektams ir skirta vienatvė. Niekas aplinkui jo neatkartoja, kiti pastatai apskritai su juo nesikalba. Net medžiai nuo jo atsitraukė, susimesdami palei kuklesnių pastatų sienas. Jis lyg bangolaužis, Laisvės alėja atkeliavusi minia pamato, kad toliau nebėra kur eiti. Net jei iš tiesų yra, vis tiek ji skirstosi arba grįžta. Soboras provokuoja apsispręsti. Gal net trumpam užsimerkti.

Ir tik nedaugelis žino, kad Soboro rūsyje yra puikus Roberto Antinio muziejus akliesiems. Jame galima apskritai neatsimerkti. Nes kaip atsimerksi žinodamas, kad tau virš galvos – tūkstančiai tonų akmens ir istorijos?

II. ...

Yra toks žaidimas: eiti paskui pasirinktą žmogų. Sekti jį kur beeitų ir bandyti atspėti kur eis, ką veiks ir kas jis toks. Geriausia tai daryti, žinoma, Laisvės alėjoje.

Nežinia, kiek žmonės įtakoja alėją, o kiek ji juos. Panašu, kad ji stipresnė, jie plaukia, kur ji neša, todėl sekamą žmogų atspėti nesunku. Tuo maloniau neatspėjus: susidūrei su stipria asmenybe.

Yra ir toks žaidimas: eiti pasirinkta gatve. Bandyti atspėti kas ji, kokia ji, ar ji apskritai autentiškai egzistuoja, ar tik mėgdžioja kažkur egzistuojančias kitas. Geriausia tai daryti, žinoma, Laisvės alėjoje.

Šiaip ji labiausiai jokia. Ji pernelyg vieša, kad galėtų turėti asmeninį gyvenimą. Kiekvienas ryškesnis jos judesys išsyk pastebimas, fiksuojamas, skelbiamas. Tai šiek tiek paralyžiuoja, nes sofitų šviesoje gyventi sunku.

Tačiau ji ir mylimiausia, kaip dera žvaigždei, ir aprašinėti ją sunkiausia, nes tai daryta jau tūkstančius kartų, neapeinant ir pačių intymiausių jos detalių, ir didžiausių jos skrydžių ar nuopolių.

Nenorint visą laiką praleisti minioje, geriausia čia ateiti švintant. Tuomet Laisvės alėja iš tiesų dar be grimo ir susitikimas su ja bus labiausiai betarpiškas. O kol garuos rytinė kava, ji spės užsimesti savo pašvitus ir tapti tokia pat kasdiene žvaigžde, kokios trokšta čia suplūstančios minios jos astronomų.

III. ...

Nors vienoje ant lauko prekystalių gulinčių knygų veikiausiai rašoma ir apie šituos pastatus. Vieta, kur Laisvės alėjos triumfas itin pastebimas. Tai europietiško miesto triumfas prieš dviaukštį imperijos forpostą, šv.Jurgis, primynęs slibiną.

Knygos čia guli tarsi vienos. Be pirkėjų, be pardavėjų. O tokios jos atrodo pernelyg negyvos. Nevartomos, bejėgės knygos dar labiau pabrėžia „Pažangos“ rūmų ir „Pienocentro“ didybę, tačiau dar dvi sekundės ir žmonės įžengs į kadrą, prisimins knygas ir atsuks nugarą architektūrai.

Jei ne sovietmetis, tokių pastatų Laisvės alėjoje būtų buvę daug, tačiau laikas tuomet lyg užstrigo ir jie abu čia atrodo kaip avarijos metu sustoję S.Dariaus ir S.Girėno laikrodžiai Karo muziejaus vitrinoje.

Kurį laiką „Pienocentro“ pirmajame aukšte veikė bankas, po to netikėtai grįžo kauniečiams įprastas „Pieno baras“ ir tai turbūt vienintelis pasaulyje atvejis, kai bulkutės išstumia tvirtą valiutą.

Abu pastatai taip ir stovės alėjoje. Keisis tik senos knygos ant bukinistų prekystalių, jas žymės vis naujesnės datos. Tačiau nors vienoje tų knygų veikiausiai bus rašoma ir apie šituos pastatus.

IV. ...

Sniego šuorai čia lekia kaip įbrėžimai senoje kino juostoje, tik ten jie juodi, čia balti. Jei sujungtume abu, vaizdas būtų juodai baltas, kaip senam kinui ir įprasta. Kino teatro „Daina“ pastatas ir yra kažkoks juodai baltas tarp spalvotų aplinkinių, lyg būtų tik blunkanti nuotrauka.

Kadais mokiniai iš pamokų bėgdavo čia žiūrėti „Riešutų duonos“, o jų tėvai vakarus leisdavo su visomis celiulioidinėmis sapnų karalienėmis – nuo Bardot iki Girardot. Net pro uždarytas dvivėres duris prasimušdavo „Nuotykių ieškotojų“ leitmotyvas: ta ta tata tata...

Sapnai individualus, net intymus dalykas, todėl neaišku, kodėl šiuolaikinis žmogus jų patirti kino pavidalu sugrūstas į multipleksus. Sapnams reikia ceremonijos ir pagarbos. Visa tai buvo čia, „Dainoje“, kaip ir kituose Kauno kino teatruose, iš kurių nė vienas nebeveikia.

Kinas yra žiauriausia meno rūšis, nes pasiekia žmogų pernelyg betarpiškai, sakė Jane Birkin. Taip, patyrėme pernelyg daug žiaurumo šiuose kino koliziejuose, įsipjovė jie visiems laikams į mūsų širdis, sykiu su Bardot, Girardot ir Birkin. Ir tai buvo nuostabiausias pasaulyje žiaurumas.

V. ...

Kauno Klinikos. Ligoniui tai visų pirma lubos, lankytojui tai visų pirma koridoriai. Prieškariniai Klinikų koridoriai unikalūs, apelsinais nešini svečiai neretai pastebės, kad jie neprimena Minotauro labirinto, labiau Ariadnės siūlą. Tačiau unikaliausi yra Klinikų tuneliai.

Ilgi ir klaidūs, apraizgyti naftotekiui derančias vamzdžiais, kuriais, regis, teka dializių kraujas, sklidini specifinio gydyklos kvapo, kurio aukštutinė nata, yra pati gyvybė. Tai tikras Kauno metro, be traukinių, tačiau ligonį vežantis vežimėlis dunksi panašiai.

Ligoninė visada keista vieta, net jei tai gražiausia Lietuvos ligoninė. To keistumo neišsklaido ir krūmingi šlaitai, supantys Klinikas, ir didžiulis dangus virš jų. Dangui čia niekas netrukdo, nes per dažnai iš čia į jį kylama. Dažniau kaip iš visų pasaulio kosmodromų.

Visgi, dar dažniau iš visų kosminių centrifūgų čia ištrūkstama ir grįžtama į gyvenimą. Tam ir Klinikos, dangaus oponentės.

VI. ...

Jei narvelyje laikomą paukštį dar galime traktuoti kaip metaforą, zoosodai, veikiausiai, yra kalėjimų forma. Filosofiškai nusiteikę „gamtos egzistencialistai“ gali čia ateiti pamąstyti kaip žvėrys suvokia grotas. Žvėrims viskas atrodo gamta, tad čia vienintelė vieta, kur grotos yra gamtos dalis.

Kauno zoologijos sodas labai grotuotas, narvai ne ką erdvesni už dėžes, nors ar iš tiesų žvėriui svarbus narvo dydis, nežinia. Svarbus pats narvo faktas.

Baltoji meška – pats fotogeniškiausias vietinis įnamis. Ne dėl to, kad balta, dėl įspūdingo aptvaro su asmeniniu baseinu. Todėl prie jos čia minios, o prie depresyviame narve laikomos rudosios giminaitės – tuščia. Atrodo, žmonės stebi ne gyvūnus, o jų sąlygiškos (ne)laisvės kubatūrą.

Keista, pagalvojus, kad visų šitų grotų iš tikrųjų nemato nei žvėrys, nei lankytojai. Pirmieji nesuvokia, antrieji „ištrina“ savo sąmonėje, kad nejaustų vidinio pasipriešinimo. Tad telieka laukinės gamtos dvokas, sumišęs su cukrinės vatos kvapu, o ta laukinė gamta atrodo esanti čia pat, atskirta užrašu „Nešerti! Neerzinti!“.

Kartais Kauno naktys labai tylios. Tačiau ir tada gali girdėti kaip cypteli padangos, kažkur sudunda prekinis traukinys ir Kauno zoologijos sode riaumoja liūtai.

VII. ...

Yra miestų, kurie „niekada neužmiega“, kuriuose energijos fontanai švirkščia su nemažtančia jėga ir bet kuriuo paros metu gali atsidurti žmonių knibždėlyne. Tačiau gražesni yra užmiegantys, nes miegantis miestas yra valdomas keistų esencijų, tokių kaip tyla, tuštuma ir sapnai. Mes galime išmokti valdyti miestą, bet niekad neišmoksime valdyti sapnų. Naktį Kaunas tampa visuotinio sapno dalimi ir tai dažniausiai gražiau nei savivaldybės tarybos posėdžiai.

Dieną žmonės tarsi užstoja namų sienas, atitraukia dėmesį nuo jų, naktį namai pilni didybės, o užrakintos įstaigos panašios į ant stalo paliktus porceliano servizus su puotos likučiais. Niekam neberūpi jų funkcija, tad jos gali pabūti vien forma, pavidalu, kontūrais rūke.

Naktys yra trumpos ir artėjančio ryto mechanizmai jas greit išsklaido. Jei sėdėtume šio namo viršutiniame aukšte prie lango, matytume kaip greitai bunda viena judriausių Žaliakalnio gatvių, kaip pirmieji prekeiviai pravažiuoja link turgaus savo Audi, pilnomis dešrų ir kumpių, o gatvėje pasigirsta pirmieji pasisveikinimo žodžiai. Pasisveikinimas yra ryto kodas, be jo diena mūsų nepriims. Be jo miestas liktų miegoti amžinai.

Nuotraukų autorius – Gintaras Česonis