Pastaruoju metu žiniasklaidoje ir viešuosiuose diskursuose įnirtingai eskaluojamos kelios temos su visais prie jų prisikabinusiais potemiais. Tai pedofilijos bylos likimas ir Lietuvos užsienio politikos galimai pasikeitę vektoriai. Iš pirmo žvilgsnio abi temos tarytum neturėtų turėti jokio bendro vardiklio, nes yra visiškai iš skirtingų mūsų visuomeninio gyvenimo semantinių laukų, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Visiškai suprantamas ažiotažas ir visuomenės dėmesys pirmajai temai. Ištisą pusmetį visuomenė laukia nesulaukia, kaip Generalinė prokuratūra išriš detektyvo mazgą, ar ryšis praskleisti širmą, už kurios sušmėžuos aukštų ir įtakingų valstybės pareigūnų pavardės, veidai ir pilki klano parankinių siluetai? Kuo mažiau lieka laiko iki GP atsakymų, tuo didesnė tvenkiasi įtampa ir nuožmėja kova informaciniame lauke.

Generalinis prokuroras A. Valantinas, kalbėdamas apie norą, neva kuo objektyviau ištirti bylą, mindžikuoja ir nori laimėti laiko. Akivaizdu – jam duoti terminai per maži, kad galėtų ir „sukaišioti visus galus į vandenį“, ir perlaužti jau susiformavusias visuomenės nuostatas. Skęstanti teisėsaugos nomenklatūra griebiasi šiaudų, karštligiškai imasi 600 ikiteisminių tyrimų apie neva sukčiavusias vaikus pasigimdžiusias motinas, pasirodo žinių iš GP, esą pulkininko Vytauto Pociūno žūties tyrimas sparčiai pajudėjo į priekį, iš peties rengiamasi imtis ir tyrimo prieš 90 Seimo narių, kurie tarnybinius automobilius nuomojosi pagal neva įtartinai kreivas sutartis.

Visuomenei pametėjami jaukai (beje, krizės situacijoje gana aktualūs ir skanūs), stengiantis įtikinti piliečius, kad GP tiesiog iki kaklo užversta labai reikšmingais ikiteisminiais  tyrimais, o pedofilijos byla yra tik viena iš tūkstančio, kurioje nei mokesčių mokėtojų pinigai buvo švaistomi, nei piktnaudžiavimo valdžia, o paprasčiausias liguistos psichikos žmogaus „kriminalas“.  GP puikiai supranta, kad negana  vien iš savo tribūnos tokius neįtikinamus argumentus skleisti. Versijos turi pasiekti visuomenę iš visai netikėtų šaltinių ir kanalų. Taip ir daroma. Šiandien jau niekas rimtai nebeskaito „Lietuvos ryto“ paskvilių pedofilijos bylos tema, nors jie dar vis tekstus tiražuoja ir tiražuoja, lyg pagal iš anksto sudarytą sutartį. Panašiai kaip koks krepšininkas, kuris nebepataiko, nepabėga, o sutartis jo galioja ir už ją reikia atidirbti. Taigi, tas desperatiškai rėkęs ruporas nebeduoda reikiamų rezultatų. Ir štai visiškai netikėtas judesys.

Pirmadienį per LNK žiūriu V. Gaivenio studijos parengtą laidą „Nauja versija“ ir negaliu patikėt savo akimis ir ausimis. Laidos koncepcija remiasi prieš mėnesį nutekinta ir paviešinta „Lietuvos ryte“ slapta informacija, kurią kaip pramaną įvertino Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius. Kalbama buvo apie D. Kedžio mikrodaleles, aptiktas ant nužudytųjų drabužių, autobusiuko vairuotojo fotonuotrauką ir kitus neva nenuginčijamus įrodymus, kad žudikas yra D, Kedys, prisifantazavęs ir išsigalvojęs pedofilus ir pedofiliją. Kyla klausimas, kodėl šis siužetas buvo parodytas per LNK kanalą, kuris niekados nepasižymėjo šio įtartino klano gynimu, ir kodėl pasirinktas šios užduoties atlikėjas V. Gaivenis. Pasikapsčius V. Gaivenio žurnalistinės veiklos peripetijose, nesunku atrasti atsakymą. Tai buvo žiniasklaidininkas, netarpiškai susidūręs ir uoliai tyręs pedofilijos klano peripetijas. „Vakarų eksprese“ 2002 gruodžio 10 pasirodė straipsnis „Įkalintas pedofilas grasina aukoms ir žurnalistams“, kuriame rašoma: „Apie šiurpą keliančius L.Gotlibo darbelius tyrimą atliko ir TV3 televizijos laida „Abipus sienos". Laidos redaktoriui V. Gaiveniui pavyko pasikalbėti ne tik su rusakalbiu pedofilu, kuris šiuo metu įkalintas Lukiškių kalėjimo izoliatoriuje, bet ir su jo auka – Vilniaus vaikų globos namų „Atsigręžk į vaikus" 12 metų auklėtiniu.

Laida TV3 televizijos eteryje buvo parodyta spalio 21 d. Nors ne kartą teistas pedofilas laidos redaktoriui sutiko interviu duoti tik po pažado neparodyti jo veido, laidoje L. Gotlibo veidas buvo parodytas.

Lapkričio 14 d. iš Lukiškių izoliatoriaus laidos redaktorius V. Gaivenis gavo kalbinto pedofilo L. Gotlibo grasinantį laišką.

„Pažiūrėjau jūsų laidą. Pasirodo, esate apgavikas. Prižadėjote, kad nebus parodytas mano veidas, tačiau tai nebuvo padaryta, – rašo laidos herojus. Vėliau L. Gotlibas laiške tvirtina: – Jei man nepavyks įrodyti savo nekaltumo, jei teismas manimi nepatikės, tada eilinė neteisybė bus įvykdyta ne be jūsų pagalbos.“

Laidos „Abipus sienos“ redaktorius V. Gaivenis „VL Vakaro žinios“ pasakojo, jog L. Gotlibas tiek laiške, tiek duodamas interviu (pokalbis vyko Lukiškių izoliatoriuje) tiesiai šviesiai pasakė, kad tiems, kurie kalba prieš jį, tiems vaikams, kurie liudija prieš jį, neatleisiąs ir imsiąsis įvairiausių priemonių.

V. Gaiveniui adresuotame laiške L. Gotlibas tvirtina, jog laidoje dalyvavę vaikai kartu su žurnalistu yra suokalbininkai, kuriuos jis pasiruošęs kompromituoti ir imtis veiksmų. Anuomet ši informacija nesusilaukė jokio visuomenės dėmesio, o žurnalistas gal ir nusipelnė visuomenės akyse keleto balų, kaip kovotojas su pedofilija. Kas gi atsitiko su žurnalisto sąžine, kad dabar jis stojasi į numanomai egzistuojančio pedofilų klano barikadų pusę? Galimi atsakymai yra tik du: nupirktas arba suraitytas.

Labai turtinga lietuvių kalba vieno žodžio gramatinėmis homoniminėmis formomis konotuoti kelias prasmes. „Suraityti“ yra ir tie, kuriuos suraitė, ir bendratinė intencija, kad kaži ką reikia suraityti. Ir štai prieiname prie antrosios temos, neva visiškai nesusietos su pedofilijos byla. Neįgudusia akimi skaitančiam „Lietuvos rytą“ gali kilti klausimų, kodėl šis dienraštis taip neoriai, įnirtingai ir pagiežingai puola mūsų Prezidentę, vos ne pagal apverstą S. Gedos pasakos dainelę, kuri skamba taip: „Ką Dalytė padarys, viskas bus blogai“. Prabilo apie CŽV galimai egzistavusį kalėjimą – griauna santykius su mūsų saugumo garantu JAV, pasikvietė į atkurtos valstybės dvidešimtmečio minėjimą Rusijos Prezidentą – vos ne valstybės išdavimas. Kaipmat pasirodo straipsnis, nesikuklinant jį pavadinti: „Pasityčiojimas iš Sausio 13-osios ir Kovo 11-osios: D. Grybauskaitė kviečia D. Medvedevą atvykti į Lietuvą minėti Nepriklausomybės dvidešimtmečio („Lietuvos rytas“, sausio 13)”, ir visa kita  dienraščio vedamųjų retorika nukreipta prieš du subjektus – Prezidentę D. Grybauskaitę ir premjerą A. Kubilių. „Valstybininkų“ strategai netikėtai tapo JAV administracijos (beje, ankstesniosios) apologetais, kad tik bet kokiu demagogišku būdu būtų pasėta nepasitikėjimo ir įtarimų sėkla Prezidente ir jos vadovaujama aukščiausia valstybės institucija, kuri visuomenės akyse kol kas dar turi rimtą pasitikėjimo rezervą. Atsakymas paprastas. Čia abiejų temų ir siužetų gijos sueina ir susiaudžia į vieną – Prezidentė turi galių, kuriomis jau keletą kartų pasinaudojo, pradėjusi ardyti veikusį „valstybės valstybėje“ klaną, kurio reikšmingiausiu ruporu buvo „Lietuvos rytas“ ir LRT, su nuolatiniais politinių laidų svečiais – politikuojančiais Bruveriais. Kol kas Prezidentė tų galių turi, bet, jei klanui pavyks susitelkti ir vieną kitą kartą apsiginti, Prezidentės situacija bus nepavydėtina. Visuomenė turi telktis ir spausti Prezidentę, kad eitų toliau iki galo ir nuosekliai, idant po pusmečio vėl nebūtų reanimuota „valstybės valstybėje“ sistema. Yra puiki galimybė pagaliau „suraityti“.