Visuomeninis sambūris „Patirtis“, jungiantis solidžius, didelę patirtį turinčius savo srities profesionalus, paskelbė kreipimąsi į aukščiausias pareigas valstybėje užimančius pareigūnus, kuriame pateikiama 2009 metais pradėtos įgyvendinti mokslo ir studijų reformos kritika. Skaitytojams siūlome visą kreipimosi tekstą. Jį pasirašė: Mokslo Akademijos narys habilituotas daktaras profesorius Jonas Kubilius, inžinierius Albinas Jasiūnas, Mokslo Akademijos narys habilituotas daktaras profesorius Zigmas Zinkevičius, Tarptautinės teatro akademijos akademikas, aktorius Donatas Banionis, kunigas Edmundas Paulionis, Lietuvos katalikų mokslo akademijos profesorius habilituotas daktaras Stasys Vaitiekūnas, profesorė habilituota daktarė Regina Merkienė, profesorius habilituotas daktaras Stasys Vėlyvis, gydytoja Liudvika Knizikevičienė, docentas Jonas Stankus, daktarė Marija Sereikienė, habilituotas daktaras Jonas Balžekas, žurnalistė Nijolė Baužytė, docentas Zigmas Urbonas, profesorius habilituotas daktaras Jonas Grigas.

Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, iš esmės pakitus  valstybės sandarai ir politikai, jos piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės pagrindams, ekonomikos, socialinio gyvenimo ir kultūros siekiams, neatidėliotinai reikėjo ir naujo, gerai apmąstyto ir viešai išdiskutuoto visų valstybės sričių plėtros ir reformų, iš jų ir mokslo bei studijų pertvarkos modeslio.

Tačiau, įsivyravus švytuoklinei, nuolat besikeičiančių ir viena kitą smerkiančių vyriausybių kadencinių programų politikai, visa šalies valdymo sistema, švelniai tariant, nuriedėjo senais, vis gilėjančių duobių lopymo ir asmeninio lobimo vieškeliais. Todėl nieko stebėtina, kad ir šalies aukštosios mokyklos, jų periferiniai filialai, kaip ir daugelis aukštesniųjų mokyklų, impulsyviai, besivaikydamos išsivysčiusių Vakarų valstybių tradicijų ir įvaizdžio, grandinine reakcija persitvarkė į valstybinius universitetus ir kolegijas. Seimas, laiku neįvertinęs šio nevaldomo, šaliai akivaizdžiai perteklinio proceso pasekmių, įtikėjęs tariamai magiška hipoteze, kad ,,rinka viską išspręs“, valstybės kilnumo ženklan dosniai laimino naujųjų universitetų statutus. Ir taip, trijų milijonų gyventojų šalyje pasididžiuojančiai susikūrė net 15 valstybinių universitetų ir akademijų bei aibė neuniversitetinių aukštųjų mokyklų, daugeliu atvejų dubliuojančių mokslo sritis, studijų programas ir specialybes.

Pastaroji Lietuvos Respublikos Tėvynės Sąjungos (konservatorių) ir krikščionių demokratų partijos lyderio Andriaus Kubiliaus vadovaujama koalicinė Vyriausybė ir Švietimo ir mokslo ministerija, inicijuodamos mokslo ir studijų reformą, įžiebė viltį, kai užsimojo kilniai misijai:

,,- padėti užtikrinti šalies visuomenės, kultūros ir ūkio klestėjimą;

-  tenkinti kiekvieno Respublikos piliečio prigimtinį pažinimo troškimą;

- laiduoti mokslo ir studijų kokybę, visų šalies piliečių lygias teises įgyti aukštąjį išsilavinimą ir sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą;

- ugdyti kūrybingą, išsilavinusią, orią, etiškai atsakingą, pilietišką, savarankišką ir verslią visuomenę, remti jos atvirumą ir integraciją į tarptautinę mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo erdvę;

- puoselėti civilinę Lietuvos tapatybę, plėtoti ir kurti šalies ir pasaulio kultūros tradicijas....”

Ir, tartum, Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo programos dalį, Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius forsuotai, be darnaus tarimosi su šalies mokslo, švietimo, kultūros intelektualais ir, apskritai, visuomene, artėjant naujiesiems 2009–2010-iesiems mokslo metams, voluntariai paskelbė šios reformos startą.

Deja, netrukus viskas pradėjo klupti, kai jau pati mokslo ir studijų reformos hipotezė buvo pasirinkta mistiškai ir grįsta, be menkiausio preliminaraus patikrinimo, iš esmės tik ambicingų įgeidžių motyvais:

- neva mokslo kokybę lemsiančiais geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų abiturientų - ,,krepšelinių aitvarų“ neribotais antplūdžiais į pasirinktas aukštąsias mokyklas ir specialybes, visiškai pamiršus amžių patikrintą aukštosios mokyklos katedrų  mokslinio darbo ir asmenybių kūrybinio brendimo pirmumą, taip pat šalies ūkio, socialinių ir kultūros sričių specialistų reikmę bei dažnai ne tik tiksliųjų mokslų žiniomis jų formavimosi sąlygas ir priėmimo kriterijus (muzika, teatras, dailė, architektūra...)

- visišku Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamos universitetų autonomijos sampratos iškraipymu, suteikus jiems net viešojo juridinio asmens (viešosios įstaigos) statusą (Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo, 2009-04-30, Nr. XI-242, 6 str. 4 p.) ir kai pusę, o Vyriausybės sprendimu net ir daugiau Tarybos narių – pagrindinių aukštosios mokyklos misijos ir veiklos, turto ir lėšų valdytojų, paties universiteto vadovo personalijos rinkimo ir darbuotojų parinkimo principų tvarkytojų – įvairių įstatyminių formuluočių vingriais teikiant ir derinant kandidatūras, - galiausiai dauguma jų yra skiriamos ir atšaukiamos Švietimo ir mokslo ministro (įstatymo 20 str. 3 p.)! Tai ne kas kita, kaip įstatymo mantija pridengta aukštosios mokyklos konstitucinės autonomijos ir savivaldos teisių uzurpacija, etinio, socialinio, vadybinio aukštosios mokyklos gebėjimų paniekinimo, mitologinio Trojos arklio desanto principu politinės valdžios ir partijų įtakos grąžinimas į kūrybinį, demokratiškai darnų ir laisvą universiteto ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos bendruomenės gyvenimą. Beje, rektoriui (direktoriui) palikus ,,malonę“ dalyvauti pusiau svetimųjų posėdžiuose – tik patariamojo balso teise (įstatymo 20 str. 10 p.)! arba,

- kai iki pusės, pagal pastarosios reformos įstatymą, įstojusių studentų – pažangiai besimokiusių abiturientų, visiškai dar neturinčių būsimojo profesinio darbo vizijos ir net nežinant ne nuo jų priklausysiančių aplinkybių, Vyriausybės pastangomis ir tariamu geraširdiškumu, - studijų metais valstybės biudžeto lėšomis dengiant didesnę dalį bankų paskolų palūkanų normos, - ilgiems gyvenimo metams sąvadautojiškai yra įklampinami į užsienio kompanijų komercinių brangių paskolų bankų liūną. Tai akivaizdus aukščiausiųjų valdžios institucijų inspiruotas tėvynainių socialinės atskirties gilinimas ir atstumtų, Tėvynės nuviltų jaunuolių emigracijos spartinimas;

- ir pagaliau, kai nei valstybės finansuojamųjų vietų, nei komercinių bankų paskolininkai ar savomis lėšomis studijuojantys studentai niekaip nėra saistomi ir skatinami, baigę studijas, dirbti Lietuvoje ir Lietuvos gerovei, nors kaip tik tai turėtų būti strateginis mokslo ir studijų reformos tikslas ir “ratio legis” – įstatymo prasmė ir motyvai!

Deja, dabartinė mokslo ir studijų įstatymo visuma sąmoningai ar nejučiomis brandina besilavinančios šalies jaunosios kartos nereikalingumo savosios valstybės ateičiai jausmus, tiesia kelius emigracijai. Juolab, esant ženkliai pranašesnei Vakarų valstybių socialinei ir kultūros aplinkai.

Ta proga pravartu prisiminti ir permąstyti tarpukario Nepriklausomos Lietuvos Valstybinių stipendijų ir paskolų grąžinimo įstatymo 1938 m. gruodžio 22 d. nuostatas (V. Ž. 1939.I.5, Nr. 630-4518), kai ,,13. Baigęs mokslą stipendininkas, tarnaująs valstybinėje tarnyboje, stipendiją grąžina taip:

1) 30 % gautos stipendijos grąžina pinigais,

2)už likusią stipendijos dalį atitarnauja valstybinėje tarnyboje tos tarnybos tarnautojams, nustatytomis sąlygomis po 2 mėnesius už kiekvieną stipendijos gautą mėnesį.

15. Baigęs mokslą stipendininkas, tarnaująs valstybinėje tarnyboje, stipendijai grąžinti moka kas mėnuo:

1) gaunąs brutto atlyginimo mažiau kaip 400 litų kas mėnuo – 5 % gaunamos pagrindinės algos, vedęs – 3 %;

2) gaunąs brutto atlyginimo 400 litų ir daugiau kas mėnuo – 10 % gaunamos pagrindinės algos, vedęs – 6 %;

16. Stipendijos grąžinimas vykdomas per įstaigą, kurioje stipendininkas tarnauja.

6. Stipendijos grąžinimo atžvilgiu tarnyba vietos ar veikmens savivaldybių įstaigose ir įmonėse, (...) ir tose mokslo, švietimo ar kultūros įstaigose, kurias Valstybės Iždas šelpia, prilyginama valstybinei tarnybai.

Ministrų Taryba Finansų Ministro pasiūlymu gali valstybinei tarnybai prilyginti ir kitų įstaigų ar įmonių tarnybą, o išimtinais atsitikimais – ir kitą darbą;

21. Finansų Ministrui sutikus, asmeniui, gavusiam paskolą, tarnaujančiam valstybinėje tarnyboje, gali būti paskolai grąžinti taikoma šio įstatymo 15 str. tvarka” – t. y. valstybinės stipendijos grąžinimo sąlygos!

Tuo tarpu, dabartinio Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymas, turintis atskirą 55-ąjį straipsnį ,,Studentų teisės ir pareigos” net neužsimena apie tautos kaštais ir intelektualų pastangomis išugdyto būsimojo specialisto profesinę ir pilietinė atsakomybę bei pareigą savos šalies, viskuo pasitikėjusios ir kreditavusios, visuomenės ekonomikos ir kultūros ateities labui.

Sambūris ,,Patirtis“

yra įsitikinęs, kad pastarasis Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymas (2009 m. balandžio 30 d. Nr. XI-242, Vilnius) neatitinka lietuvių tautos ir jos Nepriklausomos Valstybės – Lietuvos Respublikos ateities siekių ir yra iš pagrindų taisytinas, todėl siūlo Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybei, Švietimo ir mokslo ministerijai, aukštosioms mokykloms ir mokslo bei švietimo bendruomenėms neatidėliotinai pasiryžti esminei mokslo ir studijų reformos įstatymo peržiūrai:

- atkuriant visateisę Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamą universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų autonomiją, su ją sąlygojančia etinio orumo, pilietinio pasitikėjimo, akademinės mokslo ir pedagoginės kūrybos laisvės, administracine, ūkio ir finansų tvarkymo savivalda bei periodine atskaitomybe aukštosios mokyklos bendruomenei, visuomenei ir steigėjui;

- skatinant ir plėtojant itin pozityvią aukštųjų mokyklų mokslo ir studijų kokybės gerinimo patirtį – universitetinių, katedrinių mokslo institutų, ligoninių, klinikų, bandymo stočių, sodų, laboratorijų, poligonų, kūrybinių dirbtuvių, slėnių, tarptautinių mokslo – studijų mainų, jungtinių mokslo tarybų – mokslo laipsnių ir vardų teikimui, jaunųjų mokslininkų ugdymo mokyklų steigimąsi ir telkimą;

- išplečiant ir švelninant aukštųjų mokyklų valstybės finansuojamų studijų prieinamumo diapazoną, numatant 100, 80, 70, 60 procentų finansavimo laipsniškumą, atsižvelgiant į labai gerą, gerą ir vidutinį viduriniųjų mokyklų baigimo ir studijų pažangumą. Manome, kad tai pagerintų ir vidurinių mokyklų absolventų žinių atitikimą atestato dalykų įvertinimui;

- panaikinant visapusiškai žalingą pagal dabartinį įstatymą priimtų studentų, net keturių semestrų ,,laisvo studentavimo” imunitetą, grąžinti įprastinę semestrinę aukštųjų mokyklų pažangumo kontrolės ir rotacijos normą;

- neatidėliotinai atliekant ir viešai paskelbiant šalies aukštųjų mokyklų visų specialybių studijų vertės (įkainių) nepriklausomą auditą, atitinkamai palyginus su ES valstybių universitetų ir kolegijų analogiškų specialybių studijų kaštais;

- parengiant ir įgyvendinant sisteminį būsimųjų specialistų sutartinio įsidarbinimo valstybės tarnyboje (sutartis paprastai pasirašant studijų pradžioje) ir ženklaus gautų valstybinių stipendijų, paskolų ir kitų privilegijų atidirbimo (užskaitos) įstatyminių aktų paketą;

- išplečiant valstybės tarnybai prilygintų įstaigų ir įmonių ratą, įtraukiant į jį ir ES ekonominės plėtros ir Lietuvos biudžeto koofinansavimo paramą gaunančius juridinius asmenis;

- studentų valstybinėms stipendijoms ir paskoloms teikti, taip pat jų grąžinimui, susietam su jaunųjų specialistų galimybe iš dalies atidirbti valstybės ar jai prilygintų įstaigų, įmonių tarnyboje tvarkyti bei kitoms svarbioms valstybės finansinio, socialinio reguliavimo funkcijoms atlikti – įkuriant Lietuvos valstybinį – komercinį banką.

******

Peržvelgiant šalies mokslo ir studijų reformos siekius, jos prasmę ir siūlymus, taip pat įvertinus jau daromus sprendimus, esame įsitikinę, kad įvyktų viena didžiausių ilgalaikių klaidų, jei nebūtų rasta darna esminiam mokslo institucijų priartinimui prie aukštųjų mokyklų, pastarosioms, kaip ir nelemtoje praeityje, palikus pagrindinai tik dėstymo paskirtį.