Tiesiog liūdna žiūrėti į kadaise buvusias pilnas lietuviškas parapijas, šiandien apleistas, tuščias, pasmerktas sugriovimui. Pravažiuoju pro savo  parapijos bažnyčią Norw de, MA ir tiesiog pikta darosi, kai matau vietoj bažnyčios butų kompleksą. Nieko nėra švento, tiesa? Paskutiniu laiku pasipylė straipsnių apie Katalikų Bažnyčios likimą Amerikoje, vadinasi, jau atėjo laikas susirūpinti. Romualdo Kraučiūno ir Vytauto Volerto straipsniai šia tema tikrai yra verti dėmesio.

Kas darosi su Katalikų Bažnyčia? Pasaulyje bažnyčios griūva, o mečetės auga, dauginasi. Turiu omeny pačios Katalikų Bažnyčios hierarchijos keistą norą griauti, naikinti savo parapijas, sumažėjus parapijiečių skaičiui. Bažnyčias pastatė paprasti žmonės, kiekvieną savaitę atiduodami porą skatikų į bendrą katilą, ir dar pridėdavo keliolika valandų po darbo, dėdami plytą prie plytos, linksmai, su daina statydami šventorių savo šeimai ir savo anūkams. Ir jie tai darė laimingi, manydami, kad tas paminklas stovės amžinai, ir jis ir jo palikuonys galės didžiuotis bočiaus darbu. Bet kur tau!

Aną dieną pravažiavau pro Wellesley, MA miesto bažnyčią, kurią jau penkeri metai saugo parapijiečiai, kad vyskupas nedrįstų jos sunaikinti. Kiekvieną naktį budi grupelė su žvakėmis, nes, rodos, išjungta elektra. Nieko nesuprantu. Jeigu jau taip reikia tų pinigų, argi negalima rasti švelnesnio būdo jiems įsigyti? Ar būtinai reikia imtis drąstiškų priemonių, griauti tai, ką parapijiečiai sukūrė su meile, ir išmesti juos į gatvę? Kodėl bažnyčios pastatai turi mokėti už kunigų nusikaltimą?

Tiesa, ką žmogus davė Dievui, yra Dievo, t. y. Bažnyčios, ir nebandyk atimti, kaip sovietai bandė. Bet Katalikų Bažnyčia pamiršta antrąjį Kanonų įstatymą, kad vyskupas turi atsižvelgti, kokiam tikslui tie pinigai buvo paskirti ir pagal tai elgtis. Jeigu lietuviai sudėjo pinigėlius, kad turėtų bažnyčią, salę ir užeigą, tai Bažnyčia turėtų  pildyti jų valią, taip sako šv. Kanonas.

Lietuviškų bažnyčių uždarymas nėra tik parapijos ar tikinčiųjų reikalas. Nes bažnyčia nėra tik maldos namai, kaip paprastai suprantama, bet ir rimta vieta visiems parapijiečiams sueiti, pasidžiaugti, pabendrauti ir pasidalinti kasdieniais reikalais. Todėl kiekvienas bažnyčios uždarymas yra ir mūsų visų išmetimas iš bendruomenės ir draugų rato. Kur tada eisime?

Neseniai sužinojau, jog iš kadaise buvusių 150 lietuviškų parapijų JAV, jau dauguma jų uždarytos, o kitoms gresia tas pats likimas. Kodėl? Kodėl kardinolai ir arkivyskupai „užsirūstino“ ant lietuviškų bažnyčių? Kodėl airių, lenkų, italų bažnyčios susilaukia geresnio elgesio? Ar tai diskriminacija? Nežinau. Bet skamba labai nepalankiai mūsų tautai.

Viena po kitos uždarinėjamos bažnyčios, o mes, lietuviai, tik skundžiamės, bet nieko nedarome.  Gaila Šv. Jurgio bažnyčios Shenandoah, PA. Tai ne tik seniausia lietuvių šventovė Amerikoje, bet ir didžiausia šio angliakasių miestelio bažnyčia, įregistruota kaip Pennsylvania valstijos istorinis paminklas. Ne visai suprantu, kodėl jos negalima buvo išsaugoti? East St. Louis (Illinois) taip pagerbė Muloko ir Jonyno prieš 55 metų statytą bažnyčią. Ir nors ten liko tik 12 aktyvių parapijiečių (200 per didžiąsias šventes ir piknikus),  ta bažnyčia stovi nepaliesta verslininkų, kurie labai norėtų tą paminklą nugriauti ir paversti butų rajonu. Aušros Vartams, Manhattan, New York mieste, suėjo šimtas metų nuo pradėtos statyti keistos formos pseudoromaniško stiliaus bažnyčios prie Hudson upės uosto, dabar tunelio (Hudson Square). Tai svarbus istorinis įvykis, kurį reikėjo sureikšminti. Nežinau, ar buvo kreiptasi į miesto istorinę draugiją (New York Historical Society) ir paprašyta, kad Aušros Vartai būtų priimtį į istorinių paminklų sąrašą. Aišku, kai bažnyčia stovi pusiau sugriauta, yra sunku ką nors daryti.

Bet panašiame laukime yra Detroitas, Rochesteris, dreba ir Daytonas ir kt. Mano draugas Rimas Mulokas apvažiavo keletą tų pavojuje esančių bažnyčių. Buvo net Custer, MI, žymaus Andriulio statytoje lietuvių bažnyčioje, kuri jau visai ne lietuviška, net klebonas iš Afrikos. Detroite lietuviai pyksta, kad ne toks klebonas, Los Angeles bijo, kad ateis filipiniečiai. Visi bėdavoja, bet nieko nedaro, parapijos smunka, sensta ir yra mažai lankomos.

Mūsų tėvai kūrė parapijas neturėdami pinigų, bet vis tiek surado būdus statyti bažnyčias, klubus ir mokyklas. O jų vaikai baigia viską nuvalkioti ir prarasti. Daug kas yra nusivylęs dipukų palikuonimis. Jie turi gerą išsimokslinimą, gerus  darbus, važinėja aplink pasaulį, dauguma gyvena gerai, bet nieko konkretaus nepastatė. Ne tik nepastatė, bet baigia viską sugriauti. Jau net trečiabangiai daugiau daro, negu mūsų dipukų įpėdiniai. Jie energingi, steigia mokyklas, sporto sales, klubus, restauranus ir net laikraščius.

Bet mūsų  maža kova, atrodo, bejėgiška. O gal dar yra vilties palenkti Katalikų Bažnyčios sprendimą į mūsų pusę? Bostone laikinai pasisekė – šv. Petro bažnyčia veikia. Tiesa, šeštadienį, gruodžio 19 d., ji užsidegė, gaisrininkai padarė daugiau žalos negu gaisras: sudaužė du su puse senų vitražų, kad išeitų dūmai. Bet ir šv. Petro parapijoje kas sekmadienį maldininkų mažėja, nors visos aplinkinės parapijos buvo negailestingai uždarytos: Cambridge, Lawrence, Norw d, Brockton, Worcester dėl mažo naujų parapijiečių skaičiaus. 

Tad atrodo, kad atėjo laikas matyti pusiau nugriautas bažnyčias, užrūstintas, be Dievo. Viskas, kas priminė Dievą, jau yra išimta ir išsiųsta kur nors į Texas valstiją ar Afriką. Bet tuo pačiu laiku matome Dievą be bažnyčių, kaip senose misijose, kur kunigas laikydavo Mišias po medžiu. Taip kartais daro tėva Antanas Saulaitis Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, kur susirenka tūkstančiai visų bangų lietuvių.