Dvylikta valanda. Laikraščiai perskaityti. Kava išgerta. Lyg ir reikėtų dirbti. ,,Pūgai siaučiant, gyventojai raginami niekur neiti iš namų“, - vis praneša per radiją. Tačiau ne pasninko metu lyg tyčia mėgstu sunaikinti visas kruopas podėliuose, o tada jau ropštis į parduotuvę.

Pūgos buvo savotiškai laukiama, mat norisi matyti ir jausti jos stichišką švilpsmą, baltą medžiagiškumą, lietimąsi prie veido. Man jos reikia tarsi Anglui ligoniui lietaus. Vienoje iš psalmių Dievo mintys (o gal ir mes) lyginamos su smėlio smiltelėmis, tačiau tam visai tinka ir pūgos vaizdinys. Einu, ir tarsi plonai nertomis baltos vilnos skaromis esu gaubiama, šaltis kanda skruostus, likviduoja antžmogio jausenas. 

Visą naktį skaičiau, o per Mezzo grojo juodaodžiai. Džiazas yra nakties muzika, kaip ir ,,Nakties karalienė“ ar ,,Mažoji nakties serenada“, tik suaugusiems. Pūgą primenančiam skaitymui įkvėpė žmogus troleibuse, iš aprangos panašus į žvejį – atsisėdo šalia, išsitraukė mažutį žibintuvėlį ir įniko į knygą, ištaręs: ,,Paskaitykim, kelias sutrumpės“.

Kiek kartų taip esu pravažiavus reikiamą sustojimą, o vis vien kabinuosi į skaitymą, ir ne dėl to, kad  viešojo transporto gyvenimas būtų visiškai neįdomus. Dabar skaitau knygą apie Kernagį; autobusas stabteli, mechaniškai žvilgteliu pro langą – o ten kuri nors jo pamėgtų Vilniaus vietų, paauglystės kino teatras ar mokykla. Kažkoks déjà vu apima, stebuklinės pasakos jausmas. Pūga man, kaip kitiems pilnatis ar saulės užtemimas, palieka smegenis aktyvinantį poveikį, ir vienu metu net suprantu, jog būtina matyti raides, atpažįstamus ženklus, kitaip aš mirsiu. Neseniai buvau vaikų dailės galerijoj – ten jie pasakoja dailės istoriją, cituodami susimbolintus kelio ženklus.

Gotika, pavyzdžiui, jiems atpažįstama per raudoną spalvą, Šv. Onos bažnyčią, ažūrinį jos siluetą ir to degimo plytas: būtina kažką atpažinti, kad bent išsilavinimo ribose liktume racionalūs. Ypač tai justi bibliotekose, tuose mirusių minčių sandėliuose, kur nuolat pilna gyvybės, laiptų dundesio, Sarbievijaus laikų grindų girgždėjimo: įsitverkime į knygas, tarsi stumia tas jausmas, pasiduokime joms kaip pūgai. Ir dar pastebėjau - tiesiog vieni moka skaityti, kiti – ne. Kodėl taip yra, dar neišsiaiškinau.

Kitados dramos būrelyje pirmąkart išgirdau V. Mykolaičio-Putino eilėraštį ,,Užgeso žiburiai“ – kaip tada pasirodė, tokį žiemišką, naujametišką. Ir labai tragišką. Skaitė už mane daug vyresnis berniokas, ketinantis stoti į aktorinį – neatsimenu net vardo, bet jis perskaitė man tą eilėraštį visam laikui. Instinktas teisingas: rašyti eilėraščius, kai nieko kita nelieka. Maitintis kitų parašytais. Slėptis panikos priepuoliuose, pūgos sūkuriuose, Dievo minčių šuoruose į apmūturiuotą veidą. Nuopolis, kaip ir sukrėtimas, yra būtinas kaip gebėjimo atsinaujinti sąlyga; kaip bandymas atsinaujinti. Ir nors Žižekas su tuo nesutiktų, žmogaus orumas labai gyvybingas, pažeminimo sąlygomis jis pats susiranda neįmanomai gajas formas.

Įprasta manyti, jog kai žmogus nenori valgyti, jis gali užsiimti kitais reikalais. Nebūtinai. O ir blaivus gyvenimas retai kada būna kūrybingas. Žvelgiant iš psichoanalizės atramos pozicijų, kurios nepatiktų (ir nepatiks!) daugeliui – kaip nenatūraliai turėjo bręsti kai kurie klasikai, slopindami libido, disciplinuojami griežtų ideologinių struktūrų. Tačiau literatūra nėra ambicijų mūšio laukas; tik visai nesubrendusieji ten ateina įrodinėti šlovės. Kartais jie ją genialiai įrodinėja. Ir iš to mes atpažįstame kelio ženklus – kaip būdą ištverti, išgyventi, išbūti, netgi visiškai sunaikinus orumą – skaitydami.