„Laimingas tas, kuris savy sutramdė žvėrį, iškirtęs gūdų mišką savo sieloj!“ Šį įsimintiną filosofo Henry Davido Thoreau (1817–1862) posakį galime pritaikyti sau ir kitiems. Kai kartais pakankamai subrendęs žmogus savo susijaukusių minčių tankmėje pastebi besiveržiantį neigiamų emocijų žvėrį, jis jam neleidžia nė uodegos pro laisvės duris iškišti. Juk jei jis įsisiautėjęs ištrūktų, kiek eibių pridarytų.  

Deja, Sausio 13-osios įvykių kaltininkai savo sąžinę paskandino Laisvės gynėjų nekaltame kraujyje. Nė viena rusė motina, laukdamasi vaikelio, nebuvo gavusi jokios pranašystės, kad jos išaugintas sūnus kėsinsis į tai, kas švenčiausia – į žmogaus gyvybę ir Lietuvos nepriklausomybę. Tikėtina, kad tos motinos stengėsi jiems įskiepyti moralinės sąžinės užuomazgas – juk jie negimė iš anksto užprogramuotais žmogžudžiais, bet jais tapo, darydami kompromisus su savo sąžine. 

Pasak Vatikano II Susirinkimo, neretai atsitinka, jog sąžinė klysta dėl neįveikiamo nežinojimo, nors dėl to ir nepraranda savo vertės. Tačiau šito negalima pasakyti apie žmones, kurie mažai tesirūpina tiesos ir gėrio ieškojimu ir kurių sąžinė beveik apanka, nes nuolat skendi nuodėmėse.

Taigi kiekvieno mūsų egzistencinis rūpestis yra siekti turėti gerą sąžinę (plg. 1 Tim 1, 5), kuri visada mums padėtų pastebėti savo klaidas (Ps 19, 13), ir stengtis visomis išgalėmis jų atsikratyti. Antai kokia sunkiai pakeliama kankynė visai šeimai, kurioje bent vienas narys kasdien geria ir aklai pateisina savo dvokiančią silpnybę.

Jėzus sako: „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jei tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“ (Mt 6, 22–23). Tad kaip mums svarbu savo vidinę akį gydyti iš nuodėmingos trumparegystės, taip pat svarbu ir ugdyti savo sąžinę, kad nesiderindami prie šio pasaulio klaidingos mąstysenos, nuolat stengtumės gręžtis į Dievą ir meilę gėriui, nes tik tada suvoksime, kas gera, tinkama ir tobula (Rom 12, 2) ir būsime pajėgūs vykdyti tiesą ir eiti į šviesą (Jn 3, 21).

Apaštalas Paulius sako, jog žmonės teisybę užgniaužė neteisingumu, ir todėl jie bus teisiami pagal tai, ar jie laikui bėgant atsivertė, ar nepaisydami savo sąžinės priekaištų ir toliau gyveno nuodėmingai (Rom 2, 2–6). Daug žmonių (ypač po sukrečiančių įvykių) galop paklūsta sąžinės balsui, atgailauja ir iš naujo perkainuoja visas vertybes.

Todėl yra tikimybė, kad ir sovietų karių – smogikų sąžinės (nors ir vėliau, gal net gyvenimo pabaigoje) prabus nuo neišvengiamai artėjančios teisingumo saulės – Kristaus – akinančių spindulių. Nepalyginamai geriau, kad tas jų prabudimas įvyktų šiame pasaulyje, o ne anapusybėje.

Mus pasiekusi informacija apie neseniai Haitį nusiaubusį žemės drebėjimą,  apeliuoja į mūsų sąžinės jautrumą: pasimeldžiame už daugybę žuvusiųjų bei šiuo metu kenčiančių haitiečių, ir, jei turime galimybę, siunčiame jiems finansinę paramą.

Atsimindami, kad, kaip moko Bažnyčia, sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje, meldžiamės: „Viešpatie, padaryk mane Tavo dieviškos sąžinės belaisviu, kad būčiau laisvas atlikti tik tuos veiksmus, kuriais kuriama tikroji gyvenimo laisvė.“