Labai lauki žmogus trečiadienio vakaro, kai galėsi aplankyti du angeliukus turinčią jauną šeimą. Vargais negalais surandi namus, pasistatai „vežimą“, skambini prie durų. Jas praveria šeimininkė ir nutirpsta, lyg būtų pamačiusi prieglobsčio ieškantį netvarkingą benamį. Nesulaukęs šilto šypsnio ir svetingo žodžio, svečias irgi sutrinka. Šeimos tėvas paaiškina, kad vakarienei laukė kitą trečiadienį. Nepratęs klysti, savaite anksčiau atvykęs nors į žemę lįsk... Šeima buvo tokia gailestinga, kad su vaikais ir nelauktu svečiu nužygiavo į gatavo maisto parduotuvę, o paskui nepriekaištaudami, maloniai nelauktą atvykėlį prie savo stalo rūpestingai globojo. Iki šiandienos žmogus negali nei užmiršti, nei sau už suklydimą atleisti – pamatęs mieląją šeimą kaskart susigūžia iš gėdos.

Gausioje skautų stovykloje teko naktį prie kelio budėti, sargybą eiti. Prasidėjus tylos laikui stovyklautojams nevalia vaikštinėti po kitų vienetų palapines bei erdvę. Mėnesienoje čiupt ir pamatai neklusnų šešiolikmetį, be barnių pasiunti atgal į jo pastovyklę. Kitą rytą vyrukas, visai neminėdamas nakties nuotykio, priėjęs klausia: „Ar kuo nors galėčiau šiandien padėti?“

Kokių 9–10 metų dukrelė labai aštriai susikerta su motina. Ši griežtai siunčia pas tėtį pasekmių patirti. Tėvelis nusiveda dukrą prie darbo stalo, pasodina, iš žemutinio stalčiaus ištraukia šokolado plytelę ir nusikaltėlę pavaišina. Nė žodžio apie pražangą, elgesį, bausmes – spėtina, kad nemandagus pokalbis su motina nebepasikartojo.

Pokalbyje apie Sutaikinimo (Atgailos) sakramentą ir išpažintį iškyla klausimas, kada Dievas atleidžia. Ar kai žmogus gailisi, nuodėmklausiui prisipažįsta nusidėjęs, ar kai kunigas ištaria išrišimo maldą, o atgailautojas sukalba užduotą atgailą, ar kai šis atlieka nuolatiniam atsivertimui į Kristų skirtą uždavinį? Kaip teigė jaunas vyras, mes apskritai už nuodėmes gailimės, ir Dievas iš anksto atleidžia. Tai yra, Dievas atleidžia, todėl aš gailiuosi.

Kartais sakoma, kad lengviau tikėti Dievo atleidimu negu sau atleisti. Dievo gailestingumas gydo, kaip gydo tikras, sveikas gailestis. Kenkia kartais dešimtmečius užsilikęs savigraužos gailestis – sunku savo klaidą, kaltę ar nuodėmę atiduoti į Dievo rankas ir žengti pirmyn, kartu su Kristumi keltis ir prisikelti naujam, jau kitokiam gyvenimui. Gražus Dievo gailestingumo įvaizdis – išpažinties paslaptis: taip Dievas atleidžia ir užmiršta, kaip kunigas apie išpažintą nuodėmę nebeužsimena.

Žmogus yra lėtas kūrinys. Jo nepriversi nei atleisti, nei užmiršti. Kartais ilgai užtrunka atleisti, o kartais būna tokių dalykų, kurių nevalia palikti ir užmiršti.

Vienas kunigas susirūpino, ar mirštantis tėvas atleido jo verslą ir pragyvenimą skaudžiai sutrikdžiusiam buvusiam bendradarbiui. Ligoninėje ir klausia: „Tėvai, ar ‘Petrauskui’ atleidai?“ Šis tepajėgia atsiliepti: „Sūnau, tavo tėvas kalba maldą Tėve mūsų.“

Sunku atleisti ir užmiršti ilgalaikių padarinių turinčius įvykius. Sakoma, esą visi vaikai kada nors turi atleisti savo tėvams, kad šie nebuvo tokie tobuli, kaip mažytis vaikas įsivaizduoja jam Dievo vietoj esančius gimdytojus, auklėtojus.

Kai skriauda yra nusikaltimas prieš žmogiškus santykius ar valstybės įstatymą, galima širdyje atleisti, bet netinka užmiršti. Gražus moralinis pavyzdys yra Anoniminių alkoholikų vienas iš Dvylikos žingsnių, kuriuo stengiamasi ištaisyti tarpasmeninių santykių skriaudą. Teisinis atvejis būtų smurtą šeimoje atleidžianti žmona, pakvietusi policiją vyro suimti, ar nuo vagystės nukentėjęs asmuo, liudijantis teisiamojo byloje. Jonas Paulius II kalėjime aplankė jį sunkiai sužeidusį nusikaltėlį, tačiau nereikalavo jo iš kalėjimo paleisti. Pasitaiko, jog ir prasižengėlis apsuka savo gyvenimą ir pats imasi širdyje bei visuomenėje santykius keisti. Pavyzdžiui, buvęs narkomanas tampa priklausomybės varginamų asmenų gydymo, įdarbinimo ar mokymo patarėju, arba buvęs kalinys mokyklose pasakoja apie būtinybę sąžiningai ir teisingai gyventi.

Atleidimo ir užmiršimo sąvokos galioja ir platesnei tautos ar žmonijos patirčiai. Lietuviams ir daugeliui kitų tautų okupantų vykdytą skriaudą – nusikaltimus prieš žmoniją – galima atleisti, bet nevalia užmiršti. Ligi šiandien prisimename XIX a. carinės Rusijos įvestą spaudos draudimą, gal dėl to, kad visai neseniai irgi buvome priverstinai rusinami. Armėnai kasmet mini prieš 100 metų įvykdytas žudynes, ukrainiečiai neužmiršta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje sukelto bado.

Dar liko neužbaigti susitaikinimo reikalai dėl Sibiro tremties, sovietinių žudynių, psichologinio, tautinio, religinio persekiojimo. Kol tauta (ir valstybė) galutinai nepripažįsta tokių įvykių, negali žengti pirmyn. Tas kirminas ir toliau graužia piliečių bendrystę, teisingesnės visuomenės viltį ir tarptautinius santykius. Pietų Afrika (apartheidas), Ruanda (žudynės), Australija (čiabuvių persekiojimas) ir kai kurios kitos valstybės sudarė Tiesos ir susitaikymo komisijas praeities nuoskaudoms įvardyti bei pripažinti, kad paskui galėtų toliau gyventi.

Apaštalas Paulius iš gilios patirties ir Dvasios įkvėpimo teigia, jog būtent „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią“ (2 Kor 5, 19). Visas Jėzaus gyvenimas yra ir pavyzdys, ir galia vykdantiems tokį uždavinį.

„Artuma“ Nr.1, 2010 m. sausis