Aš noriu visko – Nacionalinės galerijos ir Nacionalinio stadiono, ir Tautos namų, ir Lietuvos medinių bažnyčių, ir senųjų dvarų, ir parko renovacijų, ir Gugenheimo – taip pat.

Bėda, kad norai neatitinka galimybių. Reikalingi prioritetai. O prioritetai Lietuvoje visose gyvenimo srityse kuriami pagal įtakingų valdininkų norus. Tačiau ne visų. T ir T partijai nepavyko atlaikyti opozicijos spaudimo, ir Nacionalinis stadionas mirė. Vadinasi, partija neturi įtakingo ir apsukraus žmogaus savo idėjomis realizuoti. Juo labiau kad šiuo atveju viskas buvo atlikta kaip reta sėkmingai. Buvo prisiminta, jog prieš pirmąjį stadiono statybos stabdymą, jau buvo rangovas – konkurso laimėtojas, kuris ir buvo pakviestas toliau tęsti statybos darbus. Jeigu būtų organizuojamas naujas konkursas, stadiono statybos finišas būtų kur kas toliau nei 2009 m. liepos 6 d. O taip turėjo ir galėjo būti! Nereikėtų per Dainų šventę drebėti dėl susenusios Vingio estrados stabilumo. Pasakysite, kad nebuvo laikomasi įstatymų? Užtat buvo laikomasi blaivaus proto. Tai taip reta pas mus. Dabar turime sužlugdytą galimybę, kai kam sužlugdytą verslą. To siekta?! Todėl iš atsakomybės baimės musuojamas jau įvykdytų darbų neskaidrumas. Nestebintų, jeigu tai pasirodytų tiesa, bet gal vėl naujos valdžios kenkėjiškos veiklos „galų slapstymas“.

O štai sumanė Ekscelencija A. Brazauskas Valdovų rūmus – juolab kad tai buvo labai sėkmingas asmeninės sovietinės praeities užtrynimo ir susitaikymo gestas amerikietiškajai lietuvių išeivijai, kurios daliai tai buvo intelektą atitinkantis praeitos didybės liudytojas...

Šiandieną kandžiotis dėl to, jog Valdovų rūmai statomi be detaliojo plano procedūros, kvaila. Kvaila, kai įstatymai, ir taip jau gana kontroversiški, iškeliami aukščiau blaivaus proto. Detaliojo plano procedūra iš esmės skiriama siekiant nustatyti, kokios funkcijos, kokių parametrų pastatas gali tilpti esamoje situacijoje. Tai argi mes nežinojome atsakymų į šiuos klausimus ir be detaliojo plano? Žinojome. Visais atvejais nieko kito čia negalėjo būti!

Taigi turime... Beje, ten, kur matome autentišką palikimą, per specialiai padarytas angas perdenginyje – ir šiuolaikiška, ir jaudina. Jėga!

Ten, kur vyksta naujų Valdovų rūmų statyba, iš tiesų imponuoja labai profesionalus architektų darbas, o vidinės erdvės – įkvepia. Jeigu nežinotum, tai ir patikėtum. Galiu prognozuoti, kad Valdovų rūmai bus gausiausiai lankomas objektas Vilniuje tiek užsieniečių, tiek saviškių, nes ten labai prieinamai bus atskleista didingiausių Lietuvos laikų istorija. Čia kaip TV – viskas sukramtyta. Liaudies pritarimas bus, tačiau, anot Senekos, tai blogio įrodymas. Kadangi tarp pritariančiųjų šmėžuoja iš tiesų šviesios galvos, galgi ir Seneka ne visada teisus.

Kitas dalykas, kad elgeta užsimojo parodyti, kaip karalius gyvena. Kažin, ar pagal kišenę? Tad aistringiems kaltintojams dėl galimo pinigų plovimo patariu nurimti, karališkam lygiui pasiekti reikia visų pinigų ir ne tiek, apie kiek kalbama šiandien. Rūmai pagal pasirinktą koncepciją – tai dar 5–7 metai ypač kruopštaus interjerų detalių, polichromijos, auksavimo ir t. t., ir t. t. darbo. Tai dar 200 mln. litų lėšų.

Ir turėsime daiktą, kuris tenkins devyniasdešimt kelis procentus stebėtojų. Bus ir tokių, kaip kadaise į Trakus atvežtas Prancūzijos architektų pirmininkas – restauratorius, akimirksniu perpratęs Trakų pilies „restauraciją“, net negaišo laiko jos apžiūrai. O mes džiaugiamės. Taip bus ir su Valdovų rūmais. Ir kas gi „kaltas“, kad mes juos turime – talentingas vadybininkas A. Brazauskas.

Todėl ir Gugenheimo muziejus – jeigu A. Zuokas išsilaikys pakankamame politikos paviršiuje – bus. Nes jis – taip pat talentingas vadybininkas. Nei vieno, nei antro minėtų žmonių mokėjimo gyventi aš nekomentuoju, nes, tiesą sakant, nesidomiu. Aš žinau, ką jie padarė ir daro Lietuvai.

Dėl Gugenheimo muziejaus reikia įsisąmoninti, kad Z. Hadid redakcijoje – jo kaina bus 0,5 mlrd. Ir jie bus surasti, laikantis mano minėtų sąlygų.

Blogiau kitas dalykas – siūlomas projektas, beje, kaip ir D. Libeskindo ir M. Fukso, visiškai netinka šiai vietai, nėra kontekstualus Vilniaus aplinkai. O jos jokiu būdu negalima lyginti su Bilbao. Reikia lyginti su Venecija, kurioje Gugenheimo muziejus – tik vienas, tikrai ne pats žymiausias traukos taškas. Tas pat bus ir Vilniuje – mūsų Senamiestis yra ir liks pagrindinis pasididžiavimas ir įdomiausia vertybė.

Manau, kad reikia prisiminti A. Nasvyčio grupės rengtus šio miesto dalies pasiūlymus. Buvo sūloma iš tiesų didelę rekreacinę erdvę pritaikyti išradingai panaudojant vandenį. Ir toks miesto centro sprendimas tikrai būtų savitesnis, nei numetus ant jo „parašiutinės“ architektūros objektą.

O Gugenheimo muziejus? Jį reikia statyti labiausiai devastuotuose miesto rajonuose – Naujamiestyje – „patiorkos“ ar „Elfos“ teritorijose, ar iš tiesų puikioje savo galimybėmis šalia Markučių esančių fabrikų teritorijose. Dėkingos vietos, kurioms išraiškinga architektūra iš tiesų suteiktų papildomos vertės.

Kadangi pastarąjį muziejų mes norime susieti su J. Mačiūnu – tai regeneruoti pramoniniai kompleksai į jo paties sugalvotus „loftus“, kuriuose galėtų gyventi ir kurti šiuolaikiniai Lietuvos menininkai, kur būtų įrengta memorialinė J. Mačiūno dirbtuvė, kur vyktų jo sugalvoti performansai, kurioje ir „Fluxus“ eksponatai atrodytų savo vietoje, ne kaip dabar isteblišmento architektūroje Vilniaus vartuose.

Ir nepristokime prie J. Mačiūno. Jis – genijus. Meno, antimeno, nereikšmingumo ar ko nors daugumai nesuprantamo – bet genijus. Nes jis pirmas! Kad ir kaip tu kalbėsi, bet nė vienas, turintis juodų dažų ir galimybę užtepti juodą kvadratą, nebebus K. Malevičiumi.

Jono Meko apibrėžimas, kad jis buvo nereikšmingumo genijus, leistinas jam pačiam, J. Mačiūnui apie save ir dar keliasdešimčiai dvasiniais ryšiais su juo susietų asmenybių pasaulyje. Bet jis nevartotinas tūkstančių epigonų, pajėgių kurti tik genialių pionierių transkripcijas, ar tų išprususių žmonių, kurie iš principo nenori suprasti, ar net bjaurisi juo.

Gal kas nors pasigenda tokio meno auklėjamosios funkcijos, kaip mus ne taip seniai mokė? Prašau!

J. Mačiūnas parodė nebijoti rutinos, būti drąsiems ir įžūliems, nepataikauti ne tik įprastai nesuprantančiai publikai, bet ir save vadinančiajam elitui.

To reikia kiekvienai visuomeninei formacijai, ypač – klaninei, nes jos viršūnėlės net nepastebi pritariamai linksinčių keliaklupsčiautojų minios, kuri neįpratusi būti drąsi.

Jo performansų idėjos tiek atviros improvizacijoms, kad pačiam norisi dalyvauti, prikalant fortepijono klavišus, ar dėl kvalifikacijos stokos bent jau nupjauti jo kojas, ar dalyvauti žaismingame „Olivetti memorium“ performanse.

O jau įžūliausiame „Taikinyje“ iš kelių metrų aukščio pakylos savo nuosava čiurkšle pataikyti į kibirėlius su įmontuotais mikrofonais – fantastiškai drąsu!

Vien jo „loftų“ atradimas, tapęs populiarus visame pasaulyje, virto paveldo objektu.

Mes, lietuvaičiai, esame iš tiesų keisti, tai, ką kad ir su išlygomis pripažįsta pasaulis, mes spiriamės tarsi ožiai, užuot pasisavinę šį pripažinimą, kol koks nors kaimynas neatras, jog Mačiūnas turi kitos tautos šaknų.

Visa tai nepaneigia to meno, kurį kuria mūsų tradiciškesnės pakraipos menininkai. Aš asmeniškai žaviuosi visa 1970–1990-ųjų tapytojų karta, be galo mėgstu J. Vienožinskį, „arsininkus“ bei „nepriklausomuosius“ ir džiaugiuosi, jog pagaliau jie turi puikias sąlygas eksponuotis elegantiškai rekonstruotoje XX amžiaus dailės galerijoje.

Ar įmanoma pasiekti, kad tų santykinai didelių lėšų užtektų visiems vienu metu. Žinoma, ne!

Greičiausiai bus taip, kaip aš prognozuoju. Gabus vadybininkas, nuosekliai ir įkyriai stums „savo“ idėją – ir galop ją įgyvendins. Ar su nauda sau? Nežinau. Svarbiausia, jog tai bus padaryta Lietuvai. Todėl ir nepikta.

Juo labiau kad alternatyvos – palyginti su šios dienos valstybės vadybos sugebėjimais, klerkų sąžiningumu – nėra.

Pabadykime įgyvendinti unikalių mūsų medinių bažnyčių renovacijos programą, sukuriant įdomias žiedines turistines trasas su infrastruktūra, ar ką nors panašiai išplėtoto, kur vadybininkais taps klerkai. Geriau nebandykime – kaip į smėlį! Sachara.