Šiais išmintingais maldos žodžiais pradedame dieną, juos tariame per šventes ir kitas iškilmingas progas. Vieni juos taria iš visos širdies, kitiems – tai jokių praktinių pasekmių neturintis ritualas. Dalis tariančiųjų šiuos šventus žodžius iš tiesų norėtų, kad jiems būtų atleistos jų pačių kaltės, bet kad būtų atleistos ir kitų žmonių kaltės – tai jau ne. Tie kiti turi būti kuo griežčiausiai nubausti už savo tikras ar tariamas kaltes, neatsižvelgiant į jokius jų praeities ar dabarties nuopelnus. Toks procesas vyksta tiek valstybinėse institucijose, tiek ir neviešoje erdvėje. Sutikime, kad retas iš mūsų nori matyti kito asmens (įskaitant ir institucijų pareigūnus) gerąsias savybes, jas pabrėžti kartu pasakant, kas dar keistina ir kaip tai padaryti. Jeigu taip būtų elgiamasi, kiekvienas stengtųsi toliau tobulėti. Vietoje to mes matome tik kitų (šiukštu ne savo) klaidas ir pražangas ir, užsidėję teisuolio kaukę, mojuojame bausmės vėzdu. Toks mūsų elgesys tik skatina tuos kitus užsisklęsti savyje, numoti į viską ranka ir dirbti tik tiek, kad nekristum savo vadovams ar kokiai nors paskutinei instancijai į akis. Lietuvoje, deja, šis reiškinys jau masinis. Štai pavyzdžiai.

Retas šiandieną taria gerą žodį apie tokias teisėsaugos institucijas kaip prokuratūra ir teismai. Niekam nerūpi, kad civilinių bylų teisėjas kasdien turi išspręsti vidutiniškai po dvi bylas. Nedykinėja ir baudžiamųjų bylų teisėjai. Ar kas nors ims teigti, kad apie 10 tūkstančių Pravieniškių įnamių ten susirinko savo noru, o ne prokurorų ir teisėjų pastangomis? Ar reikia lakios vaizduotės, kad pamatytume jų buvimo laisvėje rezultatus? Niekas nepasirūpina, kad teisėjų darbo krūviai būtų normalūs, bet už tai pasirūpina, kad teisėjų atlyginimai už darbą reguliariai mažėtų. Tačiau ar kas nors pabrėžia, jog aukštesnieji teismai naikina ar keičia tik apie procentą žemesnių instancijų sprendimų, o tai rodo priimtų sprendimų bei nuosprendžių aukštą stabilumą.  Padarytos teisėjų klaidos, kurių neišvengia nė vienas pasaulio teismas, visiems rodomos per padidinamąjį stiklą, atseit žiūrėkite, gerbiamieji, ką išdarinėja teisėjai. Jie korumpuoti, atstovauja savo klano interesams (ir koks kvailys išrado Lietuvoje klanus: teisėjų klanas, valstybininkų klanas,  prokurorų klanas ir t. t.) Kai prisiklausai įvairių sąmokslo teorijų, klanų veiklos užkulisių, tai nebesupranti, ar mes gyvename normalioje ar išsigimusioje valstybėje. Jei valstybė normali, tai klanus reikėtų perkrikštyti į profesines grupes, kaip kad yra visose demokratinėse valstybėse. Jei valstybė išsigimusi, tai įvardykime ir visagalių klanų vadovų pavardes. Jei jų nežinome, tai nustokime pliaukšti apie neegzistuojančius klanus tarsi apie Sicilijos mafiją, nuo kurios gali išsigelbėti tik sprukdamas į užsienį.   

Dabar madinga koneveikti prokurorus už padarytas klaidas tiriant Kauno pedofilijos bylą. Nors bylą tyrę prokurorai buvo nubausti, bet to, pasirodo, maža. Jau kirvis pakabintas ir virš generalinio prokuroro galvos. Nesvarbu ir tie minėtieji Pravieniškių įnamiai, ir sėkminga operacija sulaikant Henytę, ir tai, kad greitai sulaikomi pilnamečių ir kūdikių žudikai. Svarbu tai, kad generalinis nenumatė galimybės, jog D. Kedys pradės pistoleto šūviais įvesti tvarką Lietuvoje. Svarbu ir tai, kad generalinis nieko nepasimokė iš Jos Ekscelencijos Prezidentės ir nesako maždaug taip: prašau per 24 valandas rasti pedofilus. Už tai ir už nesveiką domėjimąsi Seimo narių automobilių nuoma jis tikriausiai neteks savo kėdės. Nieko baisaus, bus kitas ir iki kito karto, kuris pasirodys greičiau nei pasibaigs generalinio prokuroro kadencija.

Vadovaujančias pozicijas niekinant žmones, pareigūnus ir savo valstybę užima ir dalis žiniasklaidos, kurios pareiga informuoti visuomenę ir analizuoti gautą informaciją. Čia turime ir neblogų RTV laidų. Turime ir tiriamosios žurnalistikos laidų. Vienose pateikiami įvykiai ir jų analizė, paliekant žiūrovui nuspręsti pačiam, kuri pusė yra teisi (pvz., Ritos Miliūtės „Teisė žinoti“ ir kt).  Kitose laidose žurnalistai patys pateikia savo išankstinį sprendimą ir tik parenka faktinę medžiagą taip, kad ji tą sprendimą pagrįstų. Tokiose laidose tiesos neieškoma, o ieškoma, iš ko padaryti skandalą. Plačiausius dirvonus tokioje, drįstu tvirtinti, purvinoje dirvoje išarė nepralenkiamoji Rūtos Grinevičiūtės „Paskutinė instancija“, kuriai nereikalingi jokie teisininkų tyrimai, nes laidos režisieriams ir taip viskas aišku, kas yra piktadarys, o kas – auka. Jeigu „Paskutinė instancija“ pasakytų, kad pil. X yra pedofilas, tai tas pilietis X nenusiplautų gėdos ir per Strasbūro teismą. Nes Klaipėdos prokuroro ieškinys žurnalistams dėl teiginių, pažeidžiančių jo garbę ir orumą, LAT buvo dar 2008 metais atmestas, esą žurnalistai išsakė tik savo nuomonę, o už nuomonę negi gali bausti. Taip, kad pil. X galėtų nevargti teismuose dėl žurnalistų išsakytos „nuomonės“ apie jo seksualinę orientaciją. Nebent naujas LAT pirmininkas dabar mano kitaip nei senasis.

„Tėve mūsų, (...) atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“...