Janina Marija Pleškūnienė. „Pavasaris prie Vilnelės“, 2000 m.

2009 m. gruodžio 22 d. – 2010 m. sausio 20 d. galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7). Lietuvos dailininkų sąjungos Tapybos sekcija pristato savo metinę apžvalginę parodą „Vilniaus tapyba 2009".

Tokia kasmetinė apžvalginė tapybos paroda yra bene seniausią tradiciją turintis renginys Lietuvos dailėje – galėtume ją kildinti iš XX a. pr. lietuvių dailės sąjūdžio rengiamų apžvalginių parodų, prieškario Lietuvos dailininkų sąjungos veiklos. Tokios parodos, kuriose kasmet turėjo teisę dalyvauti kiekvienas dailininkas, nuolat rengtos ir sovietmečiu. Tada jos buvo ypač svarbios – neretai tai būdavo vienintelė galimybė dailininkui viešoje erdvėje parodyti savo kūrinius. Pastarąjį dvidešimtmetį, pasikeitus dailės gyvavimo sąlygoms ir atsiradus naujai meno paradigmai, šių parodų tradicija nenutrūko, o rengimo principai iš esmės nepakito. Tapytojai atsargiai žiūri į naujas parodų rengimo formas ir būdus: „Anksčiau dailininkams diktavo tarybų valdžios funkcionieriai, o dabar tai bando daryti kuratoriai ir galerijų šeimininkai“.

Julius Jokūbonis. „Peizažas“, 2009 m.

Šioje tradicinėje tapytojų parodoje dalyvauja 74 Vilniaus tapytojų cecho meistrai. Ji įspūdinga žanrų, stilistikos, o ir autorių amžiaus įvairove – dalyvavo ir 90 metų tapytoja Janina Pleškūnienė, ir beveik tris kartus jaunesni, bet ne prastesni tapytojai Grytė Pintukaitė-Valečkienė, Simonas Skrabulis. Parodoje atradimu tapo Arvydo Baltrūno tapybos darbas „Tango jausmas. 2009“. Prisimenant A. Baltrūno ankstesnius stilistinius ieškojimus, nudžiugino inteligentiškai suvaldyta išraiška ir kokybiškai nauja figūrinio paveikslo tradicijos interpretacija. Virš kūrybinės rutinos iškyla Rimo Zigmo Bičiūno, Aleksandro Vozbino, Inos Budrytės, Jolantos Teišerskytės-Stoškienės, Mindaugo Skudučio, Juliaus Jokūbonio darbai; savo būtį tarp sacrum ir profanum kūrybiškai interpretavo Andrius Giedrimas, Živilė Jasutytė, Svajūnas Armonas, Loreta Zdanavičienė, Jūratė Mitalienė, Jolanta Šalkauskaitė, Gražina Vitartaitė, Algimantas Biguzas. Greta plenerinės tapybos (Juozas Pranckevičius, Algimantas Stanislovas Kliauga) parodoje eksponuojama ir ilgo studijinio darbo pareikalavusi istorinė žanrinė Antano Beinaravičiaus kompozicija, skirta Žalgirio mūšiui.Parodoje panoro dalyvauti ir kitų dailės cechų atstovai – tapytojas monumentalistas Vitolis Triušys, eksponavęs mozaiką, ir žinomas grafikas, plakatų kūrėjas prof. Juozas Galkus.

Daugiausia diskusijų, kalbant apie tapytojų, o taip pat ir kitų cechų – taikomosios dailės, grafikos parodas, sukelia parodų rengimo principai. Vyrauja dvi kraštutinės nuomonės (ir praktikos): vieni įsitikinę, kad geros gali būti tik konceptualios kuratorinės parodos, kiti gina požiūrį, kad dailininkas turi teisę parodyti savo kūrinius ribojamas vien vidinės cenzūros, o temos ir konceptai esą reikalingos tik tingintiems „skaityti“ pačius meno kūrinius. Praktikoje atsirado ir trečias kelias – skelbiama teminė kuratorinė paroda, nors darbus tokiai parodai autoriai pateikia savo nuožiūra, o atrankos kuratoriai praktiškai nedaro. Geras tokios parodos pavyzdys - tai 2003 m. Arkoje vykusi teminė apžvalginė metų tapybos paroda „Natura Morta A.D. MM II“ (kuratoriai Gintaras Palemonas Janonis, Algimantas Biguzas). Tąkart tapytojai, nevaržomi (ir nesivaržydami) kolegų - parodos kuratorių, itin kūrybiškai traktavo temą – po „natiurmorto“ vėliava sutalpino ir portretus, ir peizažus. Matyt, tapytojai turėjo savo požiūrį ir argumentavo jį savo kūriniais.

Arvydas Baltrūnas. „Tango jausmas“, 2009 m.

Metinės apžvalginės parodos yra pasaulinė praktika – tradiciškai jos rengiamos ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje – Vokietijoje, Lenkijoje. Lietuvoje šios tapybos parodos yra tradicinė kasmetinė dailės šventė – kaip Poezijos pavasariai, kuriuos Lietuvos rašytojų sąjunga rengia jau bemaž pusę amžiaus. Poetams niekas neliepia rašyti duotąja tema (bent pastaruosius 20 metų), o kritiko vieta, anot literatūros kritiko a. a. Vytauto Kubiliaus, geriausiu atveju sekti šalikele paskui menininką.

Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius, ėmęsis organizuoti šią parodą, netesėjo savo prisiimtų įsipareigojimų. Tikėkime, kad jam sutrukdė svarbios priežastys (gal ribos tarp kopijavimo ir perfrazavimo paieškos...).

Parodą „Vilniaus tapyba 2009“ rengė tapytojai S. Armonas, Teišerskytė, Gintaras Palemonas Janonis, turintįs didelę plenerų ir parodų kuratorystės (pirmine prasme, lot. curatio – rūpinimasis, globa) patirtį. Viena šios parodos organizatorių tapytoja Jolanta Teišerskytė-Stoškienė parodą įvertino kaip neišvengiamai margą, tačiau turtingo spektro bei stiliaus parodą. „Dalyviai – tai tie, kuriems tapyba neatskiriama menininko biografijos dalis. Menininkai tęsia savo pamėgtas temas, o kai kurie autoriai naujai provokuoja žiūrovą.“ Tapytojas S. Armonas įsitikinęs, kad kiekvienam LDS tapytojų sekcijos nariui apžvalginė paroda turėtų būti svarbiausia metų akistata su dailei neabejinga visuomenės dalimi. Visuotinis Vilniaus tapytojų dalyvavimas – būtinas, o teisė eksponuoti bent vieną darbą – nekvestionuojama“. Anot A. Stasiulevičiaus, kiekvienas parodoje norintis dalyvauti dailininkas turėtų sau užduoti klausimus: kiek kūryboje išreiškiu save, t.y. esu autentiškas? kiek išreiškiu savo laiką? ar mano kūryba, muzikologo Viktoro Gerulaičio žodžiais tariant – tai bandymas priartėti prie Amžinybės?

Jolanta Teišerskytė-Stoškienė „Malda smėlyje“, 2009 m.

Jūratė Mitalienė. „Vienpusio judėjimo tiltai“, 2009 m.

Vitolis Triušys. „Už horizonto“, 2009 m.