Marius Povilas Šaulauskas – filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros vedėjas, Informacijos visuomenės studijų centro vadovas. Mokslinių tyrimų sritys: analitikos-hermeneutikos kontroversija, filosofijos istoriografija, informacijos visuomenė, metafilosofija, pilietinė visuomenė, postkomunistinių visuomenių raida. Daugelio mokslinių straipsnių autorius. Filosofą kalbina Kęstas Kirtiklis

Kas apskritai yra filosofija? Arba – kas Jums yra filosofija?

Man filosofija yra profesija, akademinio filosofinio diskurso studijos ir dalyvavimas šiame diskurse. Paprasčiau tariant, tai tyrinėjimas tų klausimų, kurie diskutuojami specialiuose leidiniuose, kuriuos leidžia profesionalūs filosofai, specialiose vietose, kur susirenka profesionalai, kurie dėsto filosofiją ir kurie tiria filosofinius klausimus. Tos vietos – tai konferencijos, simpoziumai, seminarai, susitikimai. Man filosofija – tai ne gyvenimo būdas ar kokia nors egzistencinė laikysena, ar koks nors ypatingas psichinis ar gastronominis būvis. Tai ne psichosomatinė, o profesinė kondicija.

Iš to išplaukia, kad yra daugybė dalykų, kurie liaudyje yra vadinami filosofavimu, tačiau man jie nėra filosofija. Tačiau duoną iš filosofavimo valgo daugiau žmonių nei iš profesionalios akademinės filosofijos. Galima filosofuoti ir iš to pragyventi net ir nebūnant akademiku. Pavyzdžiui, galima teikti filosofines konsultacijas visais klausimais – pradedant tuo, kaip užmušinėti kandis, ir baigiant, koks yra gyvenimo tiks­las, – jeigu tą kas nors perka, galì iš to pragyventi. Lygiai taip, kaip galima pragyventi iš chiromantijos ar kitų dalykų. Gyvenimo prasmės paieškos, teisingo gyvenimo būdo, kuklios arba itin sėkmingos mitybos klausimai, laimės pagavimas už vienos arba kitos vietos, taip pat žinojimas, kur ir kodėl esi, nėra akademinės filosofijos domės centre arba šone. Tokių klausimų joje apskritai nėra.

O koks tuomet yra filosofinių klausimų ratas?

Jį apibrėžia kiekviena konkreti situacija, t. y. kiekviena tų mano minėtų formų, tų filosofinių institutų būklė. Kiekvienu laiku skirtingi klausimai dominuoja skirtingose akademinio diskurso vietose. Tie klausimai keičiasi. Tačiau esama vadinamosios amžinosios filosofijos klausimų – į juos amžinai mėginama atsakyti ir iki šiol neatsakoma. Reikia griežtai skirti klausimą nuo problemos. Ne kiekvienas klausimas yra mokslo problema. Problema yra tik tas klausimas, į kurį mėginama atsakyti, bet iki šiol neatsakyta.

Kokie gi klausimai yra filosofinės problemos? Pirmiausia tai priklauso nuo erdvės ir laiko. Filosofinio diskurso topografija ir šiandien skirtinga: vienokios problemos sprendžiamos kontinentinėje Europoje ir jos įtaką patyrusiose šalyse, kitokios – anglosaksų pasaulyje. Taigi klausimai priklauso nuo erdvės ir laiko charakteristikų, antra, jie kyla iš vadinamųjų amžinųjų, vadinamosios philosophiae perennis, problemų. Egzistuoja tokie neatsakyti ir mėginami atsakyti klausimai, kurie yra labai seni, – tai amžinieji klausimai arba problemos. Jie visą laiką yra filosofinio diskurso centre, vienoje epochoje jie aktualesni, kitoje – mažiau aktualūs, bet jie visuomet yra vadinamajame filosofiniame horizonte. Tokie, pavyzdžiui, yra ontologiniai baziniai klausimai. Na, o nuo Descartes’o iki šiol moderniojoje filosofijoje dominuoja epistemologiniai – žinojimo ir pažinimo klausimai: kas yra tiesa, kas yra pažinimas, kiek gali būti tikras, kad žinai arba nežinai, kokios yra pažinimo formos, būdai, principai, ką laikyti teisinga ir ką – klaidinga ir taip toliau.

Kiti klausimai – būties: kas iš tiesų yra, ką laikyti ir ko nelaikyti esant, kokie yra esamybės, tikrovės, būtovės (būties, kuri buvo) arba realybės kriterijai. Na ir žinoma –­ daugybė su tuo susijusių konkrečių prob­lemų mano minėta prasme, „smulkesnių“ klausimų, pvz., kas yra tikimybė, kas yra modelis, kaip „vyksta“ modelis, kaip mokslas veikia, ar skiriasi biologija, kaip mokslas, nuo, sakykime, matematikos ar fizikos, kaip mokslo, koks yra santykis tarp įvairių mokslų. Apskritai dalį filosofinio diskurso galima įsivaizduoti kaip didelę šiukšlių arba žaislų (priklausomai nuo nuotaikos) dėžę. Joje yra tie klausimai, kurie yra neišsprendžiami esamais resursais įvairiuose moksluose ir tarsi išmetami ar atiduodami žaisti filosofams. Galì būti geras fizikas ir nespręsti tiesiogiai, kas yra erdvė ir laikas, nors ir operuoji tomis sąvokomis.

O yra kokių nors aktualesnių klausimų, būdingų tik šiandienai?

Šiandienėj Vakarų filosofijoj nėra įmanoma įvardyti ar apskritai identifikuoti kokios nors specifinės problemos, kuri būtų aktuali visiems diskurso dalyviams. Esama labai didelės fragmentacijos, pasiskirstymo. Filosofai gyvena gana uždarais būriais, dažnai primenančiais belanges Leibnizo monadas. Šia prasme nėra klausimo, kuris būtų lygiai įdomus ir Gadameriui, ir Sellarsui. Tačiau dėl rekursyvumo principo ir epistemologinio moderniosios filosofijos pobūdžio tam tikrų bendrumų esama.

Jei filosofų bendruomenės yra monados be langų, tai kokia filosofo nauda, reikšmė, funkcija, kodėl jiems reikėtų leisti mokesčių mokėtojų pinigus?

Čia paprastas klausimas, į kurį labai lengva atsakyti! Minėtasis Richardas Rorty’s, paskelbė filosofijos, kaip profesijos, mirtį, akademinės filosofijos nereikalingumą ir bergždumą: esą filosofija gali užsiimti kiekvienas, nes filosofija – tai bendrų problemų svarstymas, prisilaikant aiškių principų. Tačiau jis kaip tik labai dailiai, tarsi atsakydamas į šitą klausimą, išvertė į anglų kalbą Bildung, kaip edification, sukūrė naują terminą nuo edify. Ne education, o edification. Jo manymu, filosofijos, kaip profesijos, nereikia, bet filosofija ne kaip profesija, bet kaip edifying – lavinantis principas, yra reikalinga. Filosofija lavina mąstymą, lavina argumentavimą, ne pliauškimą ir deklaravimą, bet kalbėjimą, pagrindžiant savo teiginius argumentais.

Visa atsirado iš filosofijos įsčių, net ir mokslas, kurio griežta prasme iki XIX a. nebuvo. Priešingai liaudies balsui, kuris, tiesa, niekada neklysta, nes neskiria klaidos nuo melo. Norint klysti, reikia „edifikuotis“, išmokti atskirti, kur klysti, kur neklysti. Mokslas atsirado XIX amžiuje, iki tol buvo gamtos filosofija (natural philosophy). Kai jis atsirado, filosofija niekur nedingo, atvirkščiai – ji pradėjo labiau specializuotis, tapo vis platesne dėže, į kurią „atskrenda“ dalykai iš kitų mokslų. Būtent tuomet prasideda mokslo, kaip žinojimo srities, tipologizavimo, metodologijos prob­lemos ir t. t., kuo ir užsiima filosofija. O Pascalio ir Einsteino pavyzdžiai rodo, jog pasiekęs principų lygį tampi gamtos arba, kalbant šiuolaikiniais terminais, mokslo filosofu. Kitaip tariant, jei mokesčių mokėtojas investuoja į hadronų greitintuvą, tai jis turi investuoti ir į Filosofijos katedrą, nes ji taip pat prisideda prie šito mokslo. Be filosofijos neįmanomas joks mokslas. Įmanomas mokslo pamėgdžiojimas, beždžioniavimas, taikymas, bet inovacijos be filosofijos neįmanomos.

O kaip Jūs pats atėjote į filosofiją?

Tiesiai! Atėjau tiesiai į filosofiją, nepaisant to, kad ėjau į Filologijos fakultetą. Profesionaliąja filosofija norėjau užsiimti, kaip pamenu, nuo dešimtos klasės. Nuo tos klasės esu oficialus Mokslų akademijos bibliotekos skaitytojas. Man sakė, kad esu jauniausias visų laikų tos bibliotekos skaitytojas. Mane tais laikais domino Indijos filosofija, mokiausi sanskrito.

Bet filosofijos studijos tais laikais buvo labai ribotos, vadinamajame Pabaltijyje jos buvo tik Rygoje. Be to, buvo Peterburge, Maskvoje, dar keliose vietose. Norint stoti ten, tiesiog pateikti dokumentus, reikėjo gauti vietinio partkomo leidimą.

Tačiau taip pat egzistavo mainai, kaip dabar yra Erasmus, taip tais laikais buvo sąjunginiai. Buvo galimybė baigti vieną kursą ne Maskvos Lomonosovo universitete (o mane būtent šitas universitetas domino), o tada du žmonės, iš baigusiųjų pirmą kursą kitur, važiuoja tenai, vėl į pirmą kursą, bet be jokių stojamųjų ir be partkomo. Viskas Sovietijoj buvo skylėta, tad tiesiog jie ten pamiršo pastatyti barjerą. Taigi stojau į klasikines kalbas, galvojau metus studijuoti lotynų ir graikų, ką ir dariau, o paskui išvažiuoti į Maskvą. Jau buvau beveik dokumentus susitvarkęs. Bet atvažiavo mano bendraklasis, kuris ten jau studijavo. Jis papasakojo, ką ten mokosi, ir man to pakako, kad minties studijuoti Lomonosovo universitete atsisakyčiau. Taigi likau VU Filologijos fakultete. Savarankiškai studijavau tai, ką norėjau, o čia tiesiog mokiausi. Planavau stoti į filosofijos aspirantūrą. Mano baigiamojo darbo vadovas buvo profesorius Genzelis, išimties tvarka man buvo leista rašyti filosofinį darbą.

Taigi taip tiesiai ir ėjau – nuo dešimtos klasės iki filosofijos aspirantūros. Ją pabaigiau labai anksti ir likau katedroje.

O kaip kito filosofiniai interesai – juk ne visą laiką tuo pačiu domėjotės?

Mano interesus formavo Rolandas Pavilionis, mano aspirantūros vadovas. Jis man pasiūlė pasidomėti hermeneutika, nors pats buvo analitikas. Buvo tokia Howardo knyga „Three Faces of Hermeneutics“, silpna, kaip dabar matau, bet tuomet ji man atrodė kaip Delfų orakulas. Man labai patiko, ir tai labai natūralu, mat vienas iš kertinių klausimų joje buvo ar ir, jeigu taip, kokiu būdu įmanoma suprasti svetimą kultūrą. Kadangi iki to laiko dirbau su pali ir sanskrito tekstais, vertimo prob­lema man egzistavo. Nuo Maxo Müllerio laikų buvo ieškoma, ar yra filosofinis, bendrąja prasme, diskursas, kaip Indijos filosofija skiriasi nuo graikų, kaip įmanoma, ar įmanoma tai išversti, ar Indijoje yra filosofija ar ne filosofija?

Iš pradžių man buvo siūloma plėsti magistro darbą ir jį ginti. Mano darbas buvo iš samkhya filosofijos. Rašiau apie Purušos statusą, gyniau tezę, kad samkhyos ontologijoje Purušos samprata remiasi iš indų religijos atėjusiu katenoteizmo principu.

Bet štai vadovas Rolandas Pavilionis pasiūlė užsiimti šiuolaikine filosofija. Tačiau horizonte visuomet buvo bendra problema – ar yra bendras filosofinis diskursas, ar filosofija yra tik Vakarų, o kitur yra filosofinė soteriologija ar tiesiog soteriologija?

O kaip atrodo filosofo dienotvarkė, įskaitant laisvalaikį?

Dienotvarkės nėra. Chaosas. Laisvalaikis ar „darbalaikis“ – išvis nėra tokių sąvokų. Apskritai dienotvarkę man diktuoja studentai ir administracija. Mano gyvenimą diktuoja mano įsipareigojimai. O kai įsipareigojimai nediktuoja, neturiu jokio nustatyto laiko.

Pabrėžėte, kad filosofija labiau yra ne pašaukimas, bet darbas. O kaip yra kasdieniame gyvenime – uždarote universiteto duris, ir viskas, darbas baigtas, ar vis dėlto lieka koks nors ypatingas filosofinis gyvenimo būdas?

Ne, nei galvojimas, nei kalbėjimas auditorijoj ir už jos ribų nesiskiria. Jei mane domina koks nors klausimas (nors tai neturi nieko bendra išskirtinai su filosofija: jei būčiau chemikas, būtų taip pat), tai aš nuolat apie jį galvoju. Ir galvoju apie tai ne tik už auditorijos ribų, bet ir dėstydamas. Manau, kad taip yra daugumai žmonių. Gal jie įsikalba, kad ilsisi? Kaip sakiau, filosofija nėra man gyvenimo būdas. Nors žinoma, gali galvoti, gal iš tikrųjų tu gyveni kaip filosofas.

Pabaigai nuo asmeninių dalykų grįžkime prie bendresnių. Kokią filosofijos ateitį matote? Gal išskirtumėte kokias nors tendencijas lietuviškoje bei pasaulinėje filosofijoje?

Man, priešingai nei Rorty’ui, atrodo, kad ateitis yra šviesi. Kuria prasme? Visų pirma, auga išsilavinimo trukmė. Iki daktaro laipsnio mokomės ketvirtį amžiaus. Kuo labiau auga išsilavinimas, tuo labiau turi didėti skaičius filosofiją dėstančiųjų. Nes, kaip minėjau, filosofija atlieka bendrą lavinimo funkciją daug geriau ir efektyviau nei kokios nors literatūros ar istorijos studijos.

O kalbant apie amžinųjų filosofijos klausimų sprendimo galimybes, tai turiu prisipažinti, kad nemanau, jog tradicinių filosofinių problemų sprendimo negalia bus įveikta bet kokiu laiku, kurį tik galiu matyti žvelgdamas į ateitį. Atrodo, kad šią negalią esame įgiję, švelniai tariant, labai ilgam. Tačiau tam Sizifo akmens ridenimui galime pritaikyti tokią ištarmę: spręskite ir klyskite, ir klyskite vis geriau!

Na, o dabartinė Lietuvos filosofija kuo jus džiugina, o gal liūdina, o gal piktina?

Niekuo nepiktina. Mūsų, filosofų, yra labai nedaug, mūsų padėtis kitų humanitarinių mokslų, kurie egzistavo ir sovietmečiu, atžvilgiu yra stebėtinai gera. Taip įvyko dėl įvairių dalykų. Vyresnioji karta sakytų, kad už tai turime būti dėkingi Eugenijui Meškauskui. Gal dėl to, gal dėl kitų dalykų. Kartu filosofai atliko donorų funkciją. Filosofų dėka Lietuvoje buvo sukurta sociologija, didele dalimi – politikos mokslai.

Filosofijos pozicijos Lietuvoje yra stiprios, tačiau silpnėja. Tai nėra išskirtinai filosofijos silpnėjimas, tai bendrai mokslo pozicijų silpnėjimas. Visame pasaulyje jos silpnėja. Nei amerikiečiai, nei lietuviai nenori užsiimti mokslu. Žmogus, kuris gali juo užsiimti, eina į verslą.

Gebėjimų lygį, talentų buvimą ar nebuvimą lemia ne visuomeninė santvarka, ne ideologija, o genetika. Tačiau socialinė formacija lemia, kur tie talentai nueina. Sovietmečiu mokslas buvo priebėga, kaip rašė Pau­lis Éluardas, „vienintelė priebėga ir paguoda gyventi“. Dabar kitaip, todėl ateinančiųjų į filosofiją sumažėjo. Tačiau tai nėra specifiškai lietuviški dalykai, tai vyksta visur. Todėl manau, kad per artimiausius dvidešimt trisdešimt metų filosofijos ir, noriu pabrėžti, kitų mokslų bendras lygis truputį kris. Bet aš neprognozuoju filosofijos baigties. Filosofijos mokytojų poreikis augs, užsiimančiųjų filosofija poreikis nei augs, nei mažės, nors jų gretos truputį retės, bet nežymiai. Bet galbūt ateis iš kitų mokslų. Kitaip sakant, aš žiūriu ne perdėm optimistiškai, bet tikrai ne pesimistiškai.

(Nesutrumpintas pokalbiswww.filosofija.vu.lt)