Redakcijos prierašas. Prasidėjo Pasaulinė maldų už krikščionių vienybė savaitė. Vienybės siekis labai kontrastuoja su tuo didžiuliu skausmingu susiskaldymu, kurį pasaulis išgyvena. Kokios vienybės turėtume siekti? Vardan ko? Ką kiekvienam krikščioniui turėtų reikšti Jėzaus paliktas vienybės priesakas? Siūlomas tekstas, mūsų įsitikinimu,  leidžia gerokai pagilinti šiuos klausimus.

Autorius buvo vienas iš iškiliausių XX amžiaus krikščionių ortodoksų teologų. Rusas, visą gyvenimą gyvenęs emigracijoje - Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šis tekstas  buvo parašytas dar 1950 metais, tačiau tikrai išlieka ne mažiau aktualus ir mūsų dienomis.

Per kiekvienas pamaldas meldžiamės, kad visi būtų sujungti Gyvojo Dievo Bažnyčioje. Ką reiškia tokia malda ir kodėl ji reikalinga?

Mes meldžiamės, nes vienybę, kurią sugriovė žmogus, atkurti gali tik Dievas: šios vienybės reikalavimai per daug aukšti, ji matuojama ne žmogaus, bet Dievo matu. Tokios vienybė savo prigimtimi yra slėpinys, o savo esme – stebuklas. Krikščionių vienybės negalima nusakyti paprasčiausio bendradarbiavimo sąvoka. Tai nėra paprasčiausias buvimas vienoje vietoje, tai – vienybė. „Kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17:22) – Jėzus kreipėsi savo maldoje. Tai šlovingas ir atkaklus raginimas, kuriame apreikštas Viešpats priesakas žmonijai: supanašėti su Švenčiausiąja Trejybe, tapti jos pavidalu ir savo būtimi ją apreikšti. Šis priesakas kartu yra ir pažadas, ir atsakomybė. Deja, mes lengvai pamirštame tiek vieną, tiek kitą. Juk būtent šios šlovingos ir slėpiningos vienybės patirtis ir yra Bažnyčios būtis, esmė ir prigimtis: Bažnyčia ir yra ši vienybė. Ji yra viena ir neskaidoma, nors krikščionišką pasaulį mūsų nuodėmės suskaldė į dalis. Kaip pasakyta Psalmyne, prašykite taikos Jeruzalei, Viešpaties suvienytai karalystei.

Pernelyg dažnai Bažnyčia suprantama tik kaip aukščiausia žmonių, kuriuos jungia bendras tikėjimas, bendra viltis, meilė tam pačiam Dievui, bendruomenė. Daugeliui atrodo, kad Paties Dievo, į kurį kreipiasi susiskaldę tarpusavyje krikščionys, vienatiškumas – pakankamas krikščionių vienybės inkaras. Tačiau toks vienybės kriterijus pernelyg menkas ir pagrįstas pernelyg seklia Bažnyčios prigimties ir gyvavimo patirtimi. Bažnyčia nėra vien tik žmonių bendrystė. Tai ne paprasčiausia bendruomenė, bet organizmas ir jo dalys nėra paprasčiausi kolektyvinės visumos fragmentai, bet tikri, gyvi sudėtingo ir vieningo kūno nariai. Negali būti krikščioniško individo. Bažnyčia – tai kartu ir tiek pat žmogiškas ir dieviškas kūnas. Žmogiškas – nes mes esame jos nariai. Ne tik dabar gyvenantys, bet visų laikų tikintieji, nes Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas ir visi Jam lieka gyvi. Tačiau Bažnyčia kartu ir dieviška: pats Viešpats, tikrasis Žmogus ir tikrasis Dievas, yra jos Galva bei vienas iš jos narių. Per Sekmines Šventoji Dvasia įsiliejo į Bažnyčią ir tarpsta kiekviename iš jos narių, mūsų gyvenimas slėpiningai susiliejęs su Kristaus Dieve Tėve: visi per Kristų esame Dievo sūnūs ir dukterys.

Bažnyčia yra Dievo susijungimo su savo tvariniais vieta, priemonė ir būdas. Tai naujoji kūrinija, Karalystė, jau su galia atėjusi, vienybė, atstatyta su Dievu ir Dieve – meilėje ir laisvėje. Žodžiai, kurie atrodo tokie griežti: „nėra išganymo anapus Bažnyčios“, giliai teisingi, nes Bažnyčia ir yra išganymas: Dievo ir žmogaus susitikimo vieta bei jų susijungimo slėpinys. Bažnyčioje Dievas apdovanoja kūrinius savo dievišku gyvenimu, laisvai atiduoda save meilėje, o žmogus tampa dieviškosios prigimties dalyviu bei laisvėje ir meilėje priima Dievą, įauga į Jį, kai jo žmogiška prigimtis persmelkiama dieviškos ir amžinos, panašiai kaip geležis žaizdre persmelkiama ugnies. Dievas, priimtas meilėje, nebėra svetimas savo kūriniui, kaip ir žmogus nebėra svetimas Dievo Karalystei. Šis naujas tarpusavio santykis perauga į tikrą vienybės maldą, su visa jos meile ir nuolankumu.

Bažnyčia neieško vienybės ir pilnatvės: ji yra vienybė ir pilnatvė, jau padovanotos ir priimtos. Ši vienybė yra Šventosios Trejybės paveikslas, gyvenimas dievop, šlovinga, bauginama ir kartu atgaivinanti pačios Bažnyčios išgyvenama patirtis; taip pat apreiškimas visai kūrinijai: „Tegul visi bus viena. Kaip Tu tėve manyje ir aš tavyje, tegul jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17:21). Įtikėtų, idant turėtų amžiną gyvenimą, nes „amžinas gyvenimas – pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo pasiųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17,3).

Pažinti Dievą – tai giluminė ir žodžiais neišsakoma Bažnyčios patirtis. Būti Viešpaties apreiškimu ir apsireiškimu – tai jos užduotis ir atsakomybė. Būdama Jo apsireiškimu, Bažnyčia kartu yra savojo Dievo liudytoja, nes bedieviškas pasaulis Dievą mato tik jo Bažnyčioje ir per ją, sprendžia apie Kristų pagal jo Bažnyčią. Per ją artinasi prie Trejybės ir dieviškojo gyvenimo slėpinio, pažįsta tikrąjį žmonijos pašaukimą, besiskleidžiantį per naują gyvenimą, kuris ir yra Bažnyčia, pažinimo, garbinimo ir meilės vienybėje. Bažnyčia gyvenimo slėpinio apreiškimu turi būti ne tik žodžiais, bet šlovinga vienybe su Dievu ir Dieve. Mes tikime, kas visgi egzistuoja, nepaisant susiskaldymų, vienatinė ir vieninga Bažnyčia – nes, priešingu atveju, apskritai nebūtų jokios Bažnyčios, nebūtų naujosios kūrinijos, nebūtų Karalystės, atėjusios su galia, ir mūsų Viešpaties siekis atnaujinti ir suvienyti kūriniją būtų patyręs nesėkmę.

Mes negalime ignoruoti krikščionių susiskaldymo, turime suvokti, jog jie yra nupuolimo nuo Dievo valios, Jo siekių griovimo apraiškos. Jei mes iš tiesų suprantame, kas yra ir kuo svarbi tikroji vienybė, negalime taikstytis su susiskaldymu, užmaskuotų atsitraukimų nuo Jo valios mūsų sprendimuose ir gyvenime. Atstumta Dievo valia turi tapti mūsų rūpesčiu ir visa širdimi imtis veikti. Dvi valios valdo istoriją: visagalė Dievo valia, kuri gali sukurti viską iš nieko ir atgaivinti tai, kas sudarkyta, nuniokota, ir žmogaus valia, silpna, nesugebanti sukurti ir atnaujinti, bet galinti priešintis Dievo valiai ir siekiams. Ji gali griauti, bet nesugeba atkurti. Todėl žmogus tegali įveikti save ir melstis. Mes tai darysime: melsimės Dievui, jog Jo valia atkurtų, atstatytų mūsų vienybę. Tačiau, kaip sako Eufremas Sirinas: „Nepaversk savo maldos vien žodžiais, bet visą savo gyvenimą paversk malda.“

Melsimės už vienybę mūsų širdžių šventovėse, glaudžiame mūsų šeimos rate, bendruomenėje, susijungsime maldoje, išsakydami bendrą vienybės ilgesį. Ragausime mūsų susiskaldymo kartėlį – su skausmu, nebandydami jo išsižadėti, nešdami savosios gėdos kryžių. Įsisąmoninsime savo siekį, poreikį ir kartu atsakomybę ir atversime savo širdis meilei ir nuolankumui Eikime pas susiskaldžiusius brolius ne kaip ponai, teisuoliai, bet kaip Viešpaties tarnystės dalyviai, Jo valios vergai. Turime plačiai atverti savo protus, praplėsti mūsų supratimą, išmokti skirti nusidėjėlį ir nuodėmę, paklydėlį ir paklydimą, vis labiau suvokti tikro dvasinio gyvenimo egzistavimą skirtingose krikščionių bendruomenėse.

Turime susitikti, mokytis ir melstis kartu.. tačiau turime padaryti ir kai ką daugiau: vienybė yra vienijimasis su Dievu ir jos pradžia – mūsų širdžių gelmė. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą, Kelias, vedantis į vienybę, yra mūsų asmeninio šventumo kelias. Tai labai paprastas kelias: sūnau, duok man savo širdį, sako Viešpats, ir aš ją atnaujinsiu, išpuoselėsiu. Dievui atverta veiklia širdimi kreipkimės į Jį, vadindami Mūsų Dangiškuoju Tėvu. Ir Jis išgirs mūsų balsą, kaip išgirdo savo vienatinio Sūnaus maldą, ir dovanos mums tokią vienybę, kuri atitiks Jo valią. Nes pasakyta: palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais.

Vertė Andrius Navickas