Danijos dienraščio ”Politiken.dk” korespondentas Peteris Wivelis pasakoja apie Abrahamo Sutzkeverio knygą ”Wilner Getto 1941-1944 & Gesänge vom Meer des Todes” (”Vilniaus getas 1941-1944 ir Giesmės apie Mirusiųjų jūrą”). Tai pasakojimas apie 80.000 vokiečių išžudytų Lietuvos žydų, pirmą kartą išspausdintas vokiečių kalba. 

Kai 1941 metų birželį vokiečių pajėgos, puldamos Sovietų Sąjungą, užėmė Vilnių, Abrahamui Sutzkeveriui buvo 27 metai. Tuo metu Vilnius buvo Stalino valdų dalis.

Kai 1944 metų liepą Raudonoji Armija antrąjį kartą miestą užgrobė Lietuvos sostinę, didžioji dalis iš 80.000 Vilniuje gyvenusių žydų jau buvo išžudyta, o kita dalis - palikusi miestą. Kai kurie žydai buvo įsilieję į pasipriešinimo judėjimą (tame tarpe - ir A.Sutzkeveris) prisijungę prie kaimyniniuose miškuose veikusių komunistų partizanų.

Vienas iškiliausių žydų literatūros poetų

Tuo pat metu vyko ”Lietuvos Jeruzalės”, taip vadintos del jos kultūrinio paveldo, likvidavimas. Aktyviausiai pasipriešinimo judėjime veikę žydai buvo vieni iš pirmųjų Rytų Europoje, kuriems buvo aišku, kad vokiečiai nori išnaikinti žydus kaip tautą, kaip aukštąją Europos kultūrą.

Vienas iškiliausių žydų literatūros atstovų A.Sutzkeveris žinojo, kad jo tauta yra žudoma. Po savo pabėgimo jis laikėsi kartu su kitais žydu intelektualais; iki karo pabaigos 1945 metų birželį jis Maskvoje rinko medžiagą apie Sovietų Sąjungoje vykdytą Holokaustą.

Plačius A.Sutzkeverio užmojus rašyti knygą mėgino sustabdyti Stalinas. Nepaisant to, 1946 metais Maskvoje jidiš kalba buvo išleista cenzūruota A.Sutzkeverio knygos apie Vilnių versija, o tais pačiais metais Paryžiuje – į prancūzų kalbą išverstos knygos variantas (100 egzempliorių tiražu). 2008 metais buvo išleisti rusiškas bei vokiškas knygos vertimai (pastarasis buvo išspausdintas Šveicarijoje įsikūrusios leidyklos).

Mirties tema - nuo pirmo iki paskutinio puslapio

Knyga gali būti apibūdinta kaip šedevras tarp istorinių veikalų, kuriame nuo pirmo iki paskutinio puslapio yra kalbama apie mirtį, vokiečių sėtą tarp Rytų Europos žydų. Tai puikus veikalas, savo forma panašus į islandų sagą, parašytas su tokiu pat meniniu įtaigumu.

Šveicariškajame knygos leidime A.Sutzkeverio pasakojimas praddamas eilėraščiu ”Negyvosios juros dainos”. Viename eilėraštyje Abrahamas nužudo savo sūnų, idant apsaugotų šį nuo vokiečių kankinimų. Dievas jam atleidžia. Kitą eilėraštį jis parase Niurnberge, kur 1946 metų vasarį jis liudijo nacistų karo nusikaltimų byloje. Paskutinis iš dviejų šio eilėraščio posmų skamba taip: ”Aš būsiu kaip tūkstantis Šylokų, visiems laikams / Tam, kad išplėščiau iš pasaulio priešiškumą žydams,/ Mano tauta, tu privalai pasitikti sunkumus,/ kai Dievas yra per silpnas vykdyti teisingumą”.

1947 metais A.Sutzkeveris išvyko į Izraelį, kur jau 96 metų sulaukęs rašytojas tebegyvena ir dabar.

Viena iš pagrindinių knygos idėjų yra tai, jog politika negali užgožti visko.Viso ko matas yra teisingumas, žmogiškumas ir žmogaus teisės.

Veikalas apie atsakomybę

A.Sutzkeverio veikale pasakojama apie aukas –  80.000 nužudytų žmonių. Rašoma apie vokiečių atsakomybę už įvykdytą terorą, sadizmą, už nekaltų aukų kančias ir baisias mirtis.

Knygoje kalbama apie paprastus žmones, apie, išgyvenusiuosius, tai yra tarsi liudijimas. Knygoje kalbama apie europietiškąją, ne tik žydų, kultūrą, kurią buvo siekiama išsaugoti getuose.

”Žmonės sustojo, kaip kad yra sustojama prie atviro kapo,” – rašo A.Sutzkeveris.

Žmones žudę pareigūnai turi vardus. Tarp jų minimi SS karininkai Horstas Schweinenbergeris, Martinas Weissas, Hansas Christianas Hingstas, Bruno Kittelis ir Franzas Mureris.

Pasibaigus karui, Kunas Mureris buvo teisiamas ir nuo 1948 iki 1955 metų kalinamas Lietuvoje. Jo tėvynėje Austrijoje šios sadistiškos masinės žudynės buvo pripažintos kaip įvykdytas nusikaltimas.

Likusieji tarsi nuskendo žmonių jūroje  - po to, kai paslėpė juos masiniame kape, nukankino, žudė jų vaikus ar paėmė juos priverstiniams  darbams tam, kad ištrintų pėdsakus.

Pagal ”Politiken.dk” parengė Milda Bagdonaitė