Gershom Scholem Žydų mistika ir jos pagrindinės srovės. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius. Redagavo, pratarmę ir žydų mistikos žodynėlį parašė Naglis Kardelis. Vilnius: Aidai, 2009.

Veikalas iš tikrųjų kapitalinis; be to, parašytas 1941 m. – genocido metais. Ilgai lauktas vertimas, kadangi judaizmas pas mus vis dar neretai iškreiptai suprantamas, apgaubtas mitų arba netikslių interpretacijų, kaip ir dauguma religijotyros objektų. Poetiškai nuteikia dedikacija W. Benjaminui; monografija nėra sausa, net ir judaizmo neišmanančiam suvokėjui ją įdomu skaityti, atrandant netikėtus rabinizmo rakursus (pvz., tai, kad jiems ,,lyčių paslaptis yra kraupaus gylio“). Svarbu yra tai, jog G. Scholem pirmasis žydų mistiką pavertė mokslo objektu, parodydamas, jog Kabalą įmanoma tyrinėti; mat XX a. pradžioje madingas pozityvizmas ,,nurašė“ žydų Kabalą kaip neįdomią empiriniams mokslams. Toks tyrimas visų pirma komplikuotas tuo, jog, tarkime, šamaniškoje tradicijoje yra vaizdiniai, juos galbūt lengviau analizuoti, o Kabala daugiausiai remiasi pasaulio aiškinimu, kuriame nemažai verbalinių spekuliacijų. Todėl ją pakankamai sunku tyrinėti. Žydų tautybės autorius vis dėlto atitrauktai, analitiškai į ją pažvelgia, nevengdamas ir gan šiltų ekskursų. Būtina pagirti ir puikų A. Gailiaus vertimą: turtinga kalba, į mokslinės leksikos apyvartą sugražinanti kai kuriuos primirštus žodžius (pvz. ,,sąvokų kupeta). Skaitydama dar pagalvojau, kad ko jau ko, o maldos mistikos katalikams derėtų pasimokyti iš judaizmo.

. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. Kaunas: Kitos knygos, 2009.

K. Vonnegutą skaityti kartais sunku, kartais lengva. Pvz., ,,Galapagus“ perskaičiau itin smagiai, o šį rinkinį – sunkokai. Labai režisūriška knyga, tekstai stropiai sujungti vienas su kitu, tarsi spektaklio veiksmai. Kai ką iš ,,Gundytojos“ išsirašiau, asmeniniam feminizmo suvokimui. Ir, žinoma, mąstau apie tai, jog mokykloje perskaičius tik Hemingwayjų (beje, sugretinimas ne visai atsitiktinis), Vonnegutą perprasti taip pat sunku, kaip ir mėgautis Š. Saukos paveikslų antiestetika.

Laura Sintija Černiauskaitė Kambarys jazmino krūme. Vilnius: Alma littera, 2009.

Laurą Sintiją lig šiol pažinojau kaip rašytoją, kuri daro du akivaizdžius dalykus: nustatytomis valandomis bibliotekoje labai daug rašo ir augina vaikus. Vis iškildavo klausimas: o kada gi ji gyvena? Todėl ,,Kambarys jazmino krūme“ labai nustebino; panašu, jog gyvenimiškai empirikai darbščioji autorė vis dėlto turi laiko. Nebūtinai tai asmeninė patirtis; galbūt absorbuota iš aplinkos, pažįstant gyvenimą ne kiekybiškai, tačiau kokybiškai. Naujoje knygoje esantys apsakymas ir apysaka – tai visų pirma trys ryškūs labai skirtingų moterų charakteriai; kiekviename iš jų problemizuojamas psichologinis santykio su motina modelis, kai kada užstrigęs ir įsitvirtinęs gal ikisocialinėj, o gal simbiotinėj stadijoj. Na, ir žinoma, L. S. Černiauskaitė yra pasakojimo meistrė; ji atsiremia į klasikinės prozos tradiciją, kartais kiek ydingą, primenančią R. Lankausko beletristikos pasažus, siužetą objektyvuojant apkarpant vidinę veikėjų introspekciją. Tačiau tą išperka vaizdingi ir labai tikslūs būsenų aprašai, psichologiniai judesiai, nebanalūs dialogai. Kai kur fantazija sunkokai įtikima, bet graži; personažų vardai iš pradžių rodosi kvailoki, tačiau vėliau prisijaukinami kaip labai charakteringi. Bijau, jog autorė nerašo ,,teisingos” literatūros – tokios, kokios iš jos lyg ir tikisi kritikai; ji tiesiog daro tai, kas jai įdomu, ir negali suabejoti to autentiškumu. Romanas ,,Benedikto slenksčiai“ bene labiausiai buvo kritikuotas už erotinių scenų vulgarumą; už tą patį veikiausiai bus kritikuojama ir naujoji knyga. (Kai pagalvoji, jog romanas – tai meniškai organizuotas, estetiškai struktūruotas, panoramiškas gyvenimo atspindys – maga sulaukti, tegu kritikai pabando patys parašyti ar bent įsivaizduoti romaną be ,,vulgarybių”.) Kartais esu klausiama, kodėl L. S. Černiauskaitės proza susilaukia savotiško populiarumo. Premijų reikšmė literatūros istorijoje labai nedidelė: leidyklos, be abejo, naudojasi jų teikiamu žinomumu, tačiau man jis atrodo laikinas. Ir šioje knygoje autorė gvildena tas pačias temas: rašoma paprasta, bet labai plastiška kalba, nėra visiems taip įkyrėjusių gamtos aprašų, vidinių monologų, sąmonės srautų. Tekstuose viskas logiškai supinta tarsi tvarkingas rankdarbis. Galimas dalykas, skaitytojai atpažįsta tai, kas tikra. Kadangi lukštenami kiekvienam aktualūs vyro ir moters, tėvų ir vaikų santykiai, problemizuojami svarbieji vaikystės išgyvenimai – adresatas gali nesąmoningai ieškoti atsakymų sau apie tai meniniame tekste.