Visai neseniai į galvą atėjo keista mintis, tiksliau prisiminimas apie 2002 metais sukurtą režisieriaus Kurto Wimmerio filmą „Ekvilibriumas“. Prisiminti jį paskatino 2009-ųjų pabaigoje Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtas sprendimas, kad iš Italijos mokyklų klasių turėtų būti pašalinti visi Nukryžiuotojo atvaizdai. Juk nutinka, kai du iš pirmo žvilgsnio nesusijusius dalykus jungia tiesioginis ryšys...

Esu įsitikinęs, kad šį kartą europiniai technokratai susivoks, ir Nukryžiuotasis liks ten, kur jam ir dera būti. Tačiau autoritarinio liberalizmo šalininkų noras kištis ne tik į ekonominius, socialinius bet ir saviidentifikacijos reikalus kelia susirūpinimą. Ir italai, beje, nukenčia nebe pirmą kartą. Geras pavyzdys galėtų būti italų politiko Roko Butiljonės, paskirto Europos Komisijos vidaus reikalų (teisingumo, laisvės ir saugumo) komisaru, atmetimas per klausymus Europos Parlamento pilietinių teisių komitete.

Pagrindą šiam sprendimui sudarė tai, kad R. Butiljonė viešai išreiškė savo krikščioniškąsias pažiūras dėl homoseksualinių santykių nuodėmingumo, kartu pabrėždamas, jog tai neturės įtakos jo politiniams sprendimams, nes juridiškai homoseksualizmas nėra nusikaltimas. Vėliau komisaras apgailestavo, kad jo pareiškimas sukėlė jautrų nepakantumą ir netgi institucinės krizės pavojų Europos Sąjungos vadovybėje.

Dar vienas pavyzdys: Anglijoje savivaldybės tarnautojas Duke Amachree, dirbęs aštuoniolika metų, buvo atleistas iš darbo dėl Dievo paminėjimo bendraujant su klientais. Trečiasis pavyzdys taip pat simptominis: Ūkio ministro Dainiaus Kreivio dalyvavimas religinės bendruomenės Opus Dei veikloje viešumoje buvo pateiktas kaip kliautis vykdant jo tiesiogines pareigas. Nesigilinant į neminėtino dienraščio žurnalistų paviršutinišką religijotyros išmanymą ir vėl susiduriame su faktu, kai asmenybės religingumas tampa diskriminacijos priežastimi.

Totalitarinio liberalizmo arba radikaliosios tolerancijos atstovai pamiršta pagrindinį jų susigalvotos ideologijos postulatą: kiekviena nuomonė turi lygias teises egzistuoti. Ir jei Europos Parlamentas yra tolerantiška institucija, tai visai natūralu manyti, kad nepaskirtojo komisaro nuomonė yra lygiai vertinga ir gerbtina kaip kad ir vienos lyties santuokų propaguotojų manifestai. Susiduriame su situacija, kai „laisvės adoruotojai“ ir didžiausi krikščioniškosios minties kritikai perima viduramžių veiklos metodus ir patys tampa „XXI amžiaus liberaliąja inkvizicija“, aktyviai stumiančia savo vienintelę teisingą ideologiją. Jos esmė labai paprasta: religingumas, rėmimasis krikščioniško gyvenimo vertybėmis, net tautiškumas yra atgyvena nederanti prie „naujojo pasaulio piliečio“ veido.

Apmaudu, kad bene aršiausiai „XXI amžiaus inkvizitoriai“ reiškiasi būtent Europoje, kurios narė yra Lietuva. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad drauge su Lenkija ir Slovakija pareiškėme nepritariančios tokiam sprendimui. Juk jei kažkam trukdo Nukryžiuotasis klasėje, tai visai tikėtina, kad po tam tikro laiko jis pradės trukdyti ir ant bažnyčių bokštų ar net kapinėse. Ačiū Dievui, kiek teko bendrauti net su nelabai tikinčiais žmonėmis visi pajuto, kad šiuo sprendimu Europos Žmogaus Teisių Teismas užkabino pačią giliausią europiečio tapatybės dalį. Tikiu, kad ateitis nepriklauso mankurtams.

Dėl to ir prisiminiau jau minėtą filmą. Vienodai apsirengę, vienodai mąstantys ir juoktis nemokantys žmonės aklai vykdo valdžios nurodymus. Sukrečiantis, monumentalus filmas. Ypač rekomenduoju jį tiems, kurie Nukryžiuotajame geba įžvelgti savo teisių suvaržymą.