Regimai susipriešinusio pasaulio akivaizdoje Bažnyčia gręžiasi ir į savo žaizdas. Deja, dar tik šimtmetį. „Broliai ir seserys, Dievui širdis plyšta iš skausmo matant laužomą savo Sūnaus Kūną. Šventoji Dvasia netveria skausmu – krikščionybė yra suskilusi. Bažnyčios susiskaldymas nėra kažkas naujo, tačiau mums reikia naujo ekumenizmo“, – sakė diakonas Johannesas FICHTENBAUERIS, Vienos (Austrija) arkivyskupijos nuolatinių diakonų seminarijos rektorius, ekumeninės charizminės bendruomenės „Sugrįžimas pas Viešpatį“ įkūrėjas bei vadovas, pernai spalį Kaune skaitydamas Jūsų dėmesiui pateikiamą (trumpintą) pranešimą ekumenizmui skirtoje konferencijoje. Be kita ko, svečias yra ir Europos charizminių bendruomenių tinklo bei Austrijoje vykdomos ekumeninės programos „Kelias į susitaikinimą“ vadovas, iniciatyvos „Antrojo Jeruzalės Susirinkimo link“ vykdomojo komiteto narys, neformalios tarptautinės dialogo tarp katalikų ir mesijinių žydų grupės narys.

Susiskaldymas – didžiulė žala

Ekumenizmas yra skirtas visoms šalims – ir turinčioms daug skirtingų konfesijų, denominacijų, kaip yra, pvz., JAV ar Vokietijoje, ir toms, kur katalikai sudaro daugumą, kaip yra Austrijoje ar Lietuvoje. Krikščionybė tebėra suskaldyta, ir mes visi jaučiame to padarinius. Katalikų Bažnyčia dar regimai nėra visuotinė – tai gili žaizda. Nesiimant jos gydyti bent dabar, rezultatai gali būti skaudūs.

Kodėl tai ypač svarbu dabar? Didžiosios Romos imperijos ar krikščioniškos monarchijos laikais valstybė išlaikydavo vienybėje tai, ko nesugebėdavo Bažnyčia. Tačiau šiandien gyvename pliuralistinėje, pokrikščioniškoje visuomenėje, ir tai nepadeda mums išlikti vieningiems. Todėl dabar, kai pasaulis tik skaldosi ir sklaidosi, toji vienybė ypač turi būti mumyse, Bažnyčioje. Kuriuo atžvilgiu Bažnyčios susiskaldymas reikštų paneigti patį Dievą? Senajame Testamente labai svarbus, raktinis žodis yra kebod, kuriuo hebrajiškai nusakoma Dievo šlovė. Dievo šlovė atsispindėjo Jeruzalės šventykloje, ji kelia žmonėms pagarbią baimę. Įdomu, jog evangelistas Jonas tą patį žodį pavartoja Jėzaus, aukščiausiojo kunigo, maldoje: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai. Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17, 22–24).

Kas čia išties sakoma? Kristus pašlovina Bažnyčią ta šlove, kurią turi drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Vadinasi, kai Bažnyčia yra suskilusi, joje nėra vienybės, kuri sieja Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Jų vienybė tobula, nors tai – trys Asmenys ir vienas Dievas. Dievas yra vienas, tad vienintelė yra ir Bažnyčia, turinti atspindėti Jo šlovę – tą pačią, atsispindinčią Švč. Trejybės vienybėje. Tačiau Bažnyčia yra pasidalijusi, ir Dievo šlovė išsisklaido. Tai tragiška. Deja, daugelio Bažnyčių vadovai mano, kad tai tik nedidelis, šiek tiek negražus dalykas. Anaiptol! Tai skandalas, papiktinimas! Krikščionybės skilimas nėra nežalingas, tai dangaus besišaukiantis nusikaltimas. Ir pasakysiu kodėl.

Kristus sumokėjo didžiulę kainą, atpirkdamas pasaulį – mes jo atperkančiąją galią iššvaistome. Ir labiau nei bet kuri kita nuodėmė susiskaldymas neleidžia Kryžiui veikti visa galia, o Bažnyčia turėtų tai stiprinti. Susiskaldžiusios Bažnyčios autoritetas irgi menkesnis. Tai nėra nežalinga! Tai kainuoja daugelio žmonių dvasinį gyvenimą. Suskilusi Bažnyčia nebegali vienu balsu melstis Tėvui. Kiekviena Bažnyčia meldžiasi savo maldomis, – čia kalbu ne apie žodžius, o apie širdis, – taigi Bažnyčioje nebelieka vienos, suvienytos dvasios. Katalikai meldžiasi dėl kitų dalykų nei protestantai, ortodoksai – dėl kitko nei vadinamosios laisvosios Bažnyčios, įvairių netradicinių denominacijų bendruomenės. Į ką Tėvas turėtų atsiliepti? Tokia Bažnyčia užtaria maldoje daug menkesniu mastu. Tas pats ir šeimose. Kai tėvas ir mama nevieningi, jų autoritetas vaikų akyse menkesnis. Nesupraskite klaidingai: vieniši tėvai ar mamos nėra blogi tėvai. Iš išsiskyrusių tėvų taip pat eina daugybė palaiminimų vaikams. Tačiau tai tikrai nėra tas pats, kai tėvai rodo dvasinį pavyzdį vaikams.

Politinio ir religinio autoriteto stoka

Bažnyčios pasidalijimas turi ir politinių padarinių. Būdama suskilusi ji kalba skirtingais balsais ir viešajame gyvenime. Kaip manote, kiek svarbiais mus laiko politikai? Kuo labiau esame susiskaldę, tuo mažiau atrodome reikšmingi. Liuksemburgo ministras pirmininkas Jeanas-Claude Junckeris, Europos reikalams angažavęsis politikas, vienam katalikiškam leidiniui į klausimą, kokia yra krikščionių įtaka Europos politikai, atsakė gan piktai: „Kai mes, politikai, kreipiamės į Bažnyčias, norėdami sužinoti nuomonę politikos moralės klausimais, negauname vienodo atsakymo, bet skirtingus iš skirtingų krikščionių. Liberalūs liuteronai mums sako ką nors visai kitaip nei konservatyvūs ortodoksai. O katalikai teigia dar kitokią nuostatą. Kodėl tuomet turėtumėm į jūsų, krikščionių, balsą atsižvelgti?“ Beje, šis politikas – uolus katalikas, sekmadieniais lanko bažnyčią, bet savo interviu vis tiek buvo labai kritiškas.

Bažnyčios susiskaldymas kai ką keičia ir pasaulyje. Štai islamas, kaip atskira religija, egzistuoja tik dėl Bažnyčios pasidalijimo. Pranašas Mahometas, ieškodamas atsakymų į gyvenimo ir tikėjimo klausimus, gavo skirtingus atsakymus iš skirtingų krikščioniškų bendruomenių. Tad, suprantama, jam buvo sunku įtikėti trivienio, arba trejybinio, Dievo vienybe. Jam atrodė, kad jos tiki trimis skirtingais Dievais, o tai negerai ir reikia sukurti kitą, teisingą religiją.

Vienybė yra visų rūpestis

Mums reikia naujo ekumenizmo. Bažnyčios susiskaldymas nėra kažkas naujo. Prieš tūkstantmetį ji skilo į Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Prieš 500 metų, Reformacijos laikais, Vakarų Bažnyčia dar susiskaldė. Ir tik prieš 100 metų pasireiškė pirmieji bandymai sugrąžinti vienybę. Visos anksčiau buvusios pastangos žlugo. 1910 m. Pasaulio misijų konferencijoje Edinburge anglikonų ir protestantų Bažnyčios siekė vienybės. Šias pastangas tada katalikai ignoravo. 1948 m. buvo įsteigta Pasaulinė Bažnyčių Taryba. Ir ortodoksų Bažnyčios taip pat stengėsi joje dalyvauti. Bet tuometinis popiežius Pijus XII teigė, kad ši iniciatyva nesanti iš Dievo. Katalikams prireikė dar dvidešimties metų, kad suvoktų, jog krikščionių, nesančių Katalikų Bažnyčioje, vienybė tikrai yra Dievo valia.

Vatikano II Susirinkime žengtas didžiulis žingsnis įsitraukiant į ekumeninį judėjimą. Tačiau vis dar yra katalikų, tebemanančių, kad tai buvo klaida. 1999-aisiais Vatikano atstovai susitiko su liuteronų Bažnyčios vadovybe ir pasirašė deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos. Šis įvykis pakeitė istoriją! Dokumentas pašalino pagrindinę priežastį, dėl ko įvyko Reformacija. Bet mažai kas apie jį žino. Ar dėl to jaučiamės artimesni liuteronams? Tikriausiai ne. Ir, tiesą sakant, liuteronai irgi. Taigi ekumenizme kažkas yra ne taip. Jis tam tikru atžvilgiu atsidūręs akligatvyje, nes daugeliui teologų tėra puiki sritis pasireikšti ir pasirodyti. Ekumenizmo tema galima parašyti daug knygų, atlikti studijų, bet tai negydo susiskaldymo žaizdos.

Ar ši problema vien teologų ir Bažnyčių vadovų? Ne, ji taip pat yra ir mūsų. Nes daugelis pasauliečių krikščionių sako, kad vienybė nėra jų rūpestis. „Kol turiu savo bažnyčią, kur gerai šlovinama, teikiami sakramentai, gerai jaučiuosi. Man visai nerūpi, kad dangaus Tėvas verkia. Aš net nežinau to.“ Dar sakoma: „Mes vienijamės ir nekreipiam dėmesio į diskusijas apie ekumenizmą etc. Tiesiog elgiamės, tarsi vienybė jau būtų pasiekta. Kai norime, švenčiame kartu Viešpaties vakarienę, ką norim, tą krikštijam.“ Tada netrunkame pamatyti, kaip randasi dar viena nauja laisvoji Bažnyčia. Šis „savadarbis“ ekumenizmas neatsižvelgia į Bažnyčios istoriją, teologiją, paneigia Tradiciją, yra visiškai dirbtinis ir labai pavojingas, nes jis patrauklus, ypač jauniems žmonėms, sakantiems: „Man nerūpi praeitis. Mano gyvenimas yra ateitis. Ir mes patys ją sukursime.“

Tikiuosi, kad bent šiek tiek pajusime tą dangaus Tėvo skausmą dėl krikščionių susiskaldymo. Išgyvensime jį giliai savyje. Tik tuomet, kai nenumaldomai skaudės, būsime kažką supratę, tik tuomet galės gimti kažkas naujo.

Parengė Dalė Gudžinskienė

„Artuma“ Nr. 1, 2010 m. sausis