Už lango, kieme, vaikštinėja baltas katinas juoda uodega. Jis nerūpestingai šokinėja, žaidžia, kasdien jį matau tupintį prie tos pačios laiptinės. Nesuprantu – ar tai benamis gyvūnas, ar tiesiog išleidžiamas pakvėpuoti grynu oru, pabūti apšiurusioje, niūriomis, purvinomis spalvomis nusidažiusioje, monochromine virtusioje gamtoje. Vis dėlto tame ankstyvos besniegės žiemos liūdesyje yra kažkas efemeriško ir gražaus. Ant mano stalo guli knyga apie Stambulą – Nobelio premijos laureato, rašytojo Orhano Pamuko prisiminimai. Žlugusios Osmanų imperijos didybės sklidino miesto aprašymai, iliustruoti senomis, antikvarinėmis rašytojo asmeninio albumo nuotraukomis. Atvira, nuoširdi išpažintis, kurioje O. Pamukas, pusiau vaikas, pusiau suaugęs, bando sugrįžti į išnykusią savo miesto laiko erdvę.

Mano miestai – taip pat tamsūs, sunkiai sekasi rašyti, spausti iš savęs mintis. Stebiu belapį medį ir varną ant šakos, beveik pačioje viršūnėje. Pamenu senolių pranašystes: jei varnos vaikštinėja pažeme – atšils, jei viršūnėse kranksi – lauk šalčio ir sniego. Viena kačių mylėtoja pasakojo, kad ir jos augintinės prieš šalčius slepiasi po radiatoriais. Nereikia žiūrėti orų prognozių, džiaugėsi. Katės – kaip barometrai, pirmykščių jų instinktų net betono kalėjimai nesunaikino.

Tamsa ir laukimo būsena – puiki terpė sugrįžti prie savęs, daugiau skaityti, patenkinti smalsumą. Atsiverčiu dar vieną naują knygą – Franko Davido Cardelle’o „Pasaulio siela“, kurią išleido neseniai įkurta leidykla, pasivadinusi, kaip ir Jurgos Šeduikytės albumas, „Aukso pieva“. Psichologijos mokslų daktaras, rašytojas, keliautojas, indėniškos kultūros tyrinėtojas ir tiesiog pasaulio pilietis F. D. Cardelle’as atvyko į Vilnių pristatyti savo knygos. Veidrodžiais žibančioje restorano salėje jis pasakojo ne apie kokį mistinį ir platonišką terminą anima mundis, bet apie mus sukrėtusią šiurpią tikrovę: rugsėjo 11 d., karą Irake, klimato atšilimą, susvetimėjimą ir tuos, kuriems ne tas pats, kas vyksta vienintelėje žmonių gyvenamoje planetoje, keistuolius, tikrus idealistus, negailinčius jėgų kovai už taikų sambūvį, neprievartą, ekologiją.

Knygos autorius per dvidešimt penkerius metus apkeliavo daugybę šalių, jis neturi nei nuosavo buto, nei turto, savo misija laiko skaityti psichologijos paskaitas, bendrauti su įvairių šalių žmonėmis, ieškoti ne to, kas mus skiria, o to, kas sieja. Per šį susitikimą rašytojas atrodė išsekęs, sulysęs: neseniai atsigavo po ne pirmos vėžio operacijos. Tačiau dėl patogaus gyvenimo jis niekada neatsisako gydyti žmonių sąmonės, skleisti pakantumo, taikos idėjų, pažvelgti į akis ir išklausyti tuos, kuriuos mes kartais laikome savo priešais. Gana neįprasta lietuviams – mus dažniausiai tejaudina savas kiemas ir asmeninio gyvenimo krizės išklibinti rėmai. Toli nuo tokio supratimo ir mūsų politikai, aimanuojantys, kaip jie nemylimi tautos, nes tūkstančiu sumažėjo kanceliarinės išlaidos. Siauras vietinių apkalbų pasaulis, kuriame kruvinomis krokodilų ašaromis per televizorių ekranus verkia pinigus iššvaisčiusios popžvaigždės.

Ir apie save pagalvoju: nejau išties man rūpi, kas vyksta kur nors už tūkstančių kilometrų? Kažkokioje mistiškoje Antarktidoje tirpstantys ledynai. Juos matau tik per televizorių ir knygose. Net jei ir nuvyksiu, vieną kartą pamatysiu – kas iš to? Gal pati nešioju Azijos fabrikuose vaikų pasiūtus drabužius, o juk ten jie nuo nepakenčiamų, vergiškų darbo sąlygų krinta kaip musės. Išties net nenutuokiu, kokiais keliais, iš kur jie buvo atvežti į mūsų parduotuves. Greičiausiai neblogą trilerio siužetą būtų galima sukurpti, tarkime, apie sijono atsiradimą, jei tik žinotume, kas audė medžiagas ir siuvo, kaip susiklostė tų moterų, vyrų ar vaikų, dirbusių prie staklių, gyvenimas. Gal jie šią akimirką miršta vieniši, apleisti, sulaužytais šonkauliais, sutryptomis sielomis, bet juk jie – kažkur kitur, toli. Ne čia. Mums jie – anonimai, svetimos kultūros atstovai, tarsi išvis neegzistuotų ar būtų žiniasklaidos sugalvoti, kad tik taptų įdomiau – juk dažną tautietį svetimos bėdos džiugina.

Negaliu nuvykti į Afganistaną ar Iraką, nesurinksiu jų vaikams labdaros tūkstančių, skambindama mobiliaisiais telefonais. Neapkabinsiu nė vieno kertamo medžio, tik sėdėsiu čia, kaip užmūryta karalaitė Stiklo kalne, spoksodama pro tą patį langą. Pasiklausysiu egzotiškos muzikos, pamedituosiu. Užversiu knygą ir vėl nuobodžiaudama ką nors atsiversiu.

Greičiausiai tiems, gyvenantiesiems labai toli nuo čia, labiau reikalingas mūsų supratimas nei pagalba. Juk didžiosios imperijos dangsto savo užmojus neva siekdamos ką nors išgelbėti, išvaduoti, pakeisti, apšviesti, jų nuomone, tamsių tautų protą, atnešti jiems civilizaciją, prileisti „Coca colos“ fabrikų ir „Shell“ degalinių kaip kokių pandeminio viruso bakterijų. Sukurti iliuziją, kad mėsainis su kečupu yra laimė.

Didžiųjų įsivaizdavimu, jie tėra maži įpykę vaikai, kuriems labiausiai trūksta demokratijos. Bet niekas nepaklausia, ar to jiems reikia. Viena pažįstama man pasakė auksinius žodžius: demokratija yra puikus dalykas, bet tik ten, kur ja gali naudotis visi visuomenės nariai. Tačiau jei atsiranda kokios nors išrinktųjų grupelės, kuriems kaip Orvelo ūkio gyvuliams leista būti šiek tiek lygesniems už kitus?

Kiekvienas dalykas turi savo kainą, kiekviena laisvė – įsipareigojimas ir našta, kiekvienas veiksmas sukuria tam tikrų pasekmių, kraštutinumas sustiprina pasipriešinimą.

Galbūt geriausia būtų palikti juos ramybėje ir, tarkim, nesipiktinti musulmonių drabužiais ir čadromis, nenorėti nurišti skarų. Kodėl nepažiūrėjus į viską iš kitos pusės? Aš, ilgą laiką dirbusi moterų žurnaluose, galiu pasakyti, kad kūno tobulumo siekimas kartais moterims sukelia didesnių kančių ir nevisavertiškumo kompleksų nei jo slėpimas. Giminaičio dukra pasakojo, kaip nuvažiavusi padirbėti į Milaną manekene, vaikščiodavo gatvėmis su nutįsusiais drabužiais, nes jai buvo įkyrėjęs besaikis vyrų dėmesys. Tikriausiai būtų mielai užsivilkusi čadrą. Kartą per vieną BBC radijo laidą išgirdau pokalbį su musulmone, kuri teigė, kad ji, vaikščiodama prisidengusi, yra laisvesnė už moterį, kuri jaudinasi dėl celiulito bei madingų drabužių. Juk savo kūno nepaversime amžinu, nors ir sulįstume į botulino tirpalą.

Jaunystės pojūtis ir savo amžiaus nepaisymas – kenksmingas. Tarsi sustabdytum sielą, ir ji netobulėtų, taptų kaip kiauras maišas, iš kurio išbyra visa patirtis. Beje, sielos apibrėžimas šiandien taip pat svetimas. Dėl to jaučiuosi nepagydomai senamadiška.

Manęs netraukia dabartis, vis labiau tikiu, kad žmonija rieda į degradaciją, kuo daugiau turi galios, tuo daugiau – kvailumo. Blogas skonis tapo pavyzdžiu, jis iškeliamas į televizijos padanges, kvailai kalbėti ir rašyti – madinga. Tarsi viskas apsiverčia, o mes vaikštome po kreivų veidrodžių karalystę. Keisčiausia, būdama senamadiška – jaučiuosi puikiai. Net senamadiški drabužiai labai patinka, jei kalbėsime apie madą – mados istoriko Aleksandro Vasiljevo surinktos ir Vilniuje, Radvilų rūmuose, eksponuotos karalienės Viktorijos laikų suknelės manyje įplieskė lengvą melancholiją. Tie visi nėriniai, satinai, krepai, siuvinėjimai smulkiais karoliukais, vėžlio šarvu inkrustuotos dėžutės ir šukos, dramblio kaulo rankenomis skėčiai. Tas senienų kvapas, sentimentalūs laiškai, toji lėta dienos eiga, kai nereikia skubėti, lėkti, griūti, amžinai žvilgčioti į laikrodį. Pamažu nugrimzti į ūkanas ir beveik ištirpsti kažkokio seno flakono gintaru virtusiame skystyje. Galbūt dėl to vaikščiodama po neseniai Nacionalinėje galerijoje pasibaigusią parodą „Šaltojo karo laikų modernizmas“ pasijutau nejaukiai, lyg būčiau išsigandusi raudonų apvalių sofų, televizijos bokštų, kosmonautų kombinezonų, plastikinių drabužių, šaltų metalinių konstrukcijų, kurios slopina tekstilinius pojūčius, prisilietimo ir medžiagiškumo galią, ištirpdo švelnumą, išplėšia ilgesį. Tos manekenės, apnarstytos laidais, įkištos į celofanus, rodos, patiria nesibaigiančius dirbtinius orgazmus su nematomais smegenų meilužiais.

Bejausmės technologinės pompastikos fone simboliška buvo netikėta ir tragiška grafikės Daivos Lagauskaitės mirtis. Mane sukrėtė šviesūs, gražūs Daivos paveikslai ir liepsnų, kuriose žuvo grafikė bei jos piešiniai, kontrastas. Nepažinojau jos, tik kartą kalbinau rengdama iki šiol neišspausdintą straipsnį apie šiuolaikines komunikacijos technologijas – internetą, mobiliuosius telefonus. Man ji sakė nesinaudojanti nei elektroniniais laiškais, nei mobiliuoju. Daiva prisipažino mėgstanti gauti ranka rašytus laiškus, o ne skaitmenines žinutes. Pasisakė už tikrumą, nuoširdumą. Galbūt dėl to tokiems žmonėms sudėtinga gyventi. Gyventi senamadiškai, tyliai, klausytis ne televizijos, o antrosios Lietuvos radijo programos.

Beje, pasaulis nuolat grįžta prie to, ko jau atsižadėjo, kai kurie žmonės vėl mokosi kepti duoną, patys viską gaminti, sąmoningai persikelia gyventi į miškus, atsisako civilizacijos patogumų. Vieni trokšta kuo daugiau pagriebti mokslo naujovių, išsunkti paskutinius vargšės gamtos syvus, kitus, atvirkščiai, traukia sugrįžimas vos ne į akmens amžiaus laikus, nes taip jie tiki sustabdysiantys dėl besaikio vartojimo gresiančią ekologinę katastrofą. Žmonija iš esmės yra revizionistinė, nes tik peržiūrint savo ištakas, sugrįžtant prie to, kas jau buvo, galima toliau tobulėti. Ir vienadienis mados pasaulis suvokia, kad neįmanoma sukurti naujų begalinės variacijos formų. Visur yra ribos. Ant podiumų atgaivinami viduramžiai ar rokoko epochos elementai, Rytų plazdėjimas ar klasicizmo tunikos. Prancūzijoje kai kuriose meno akademijose ištraukia iš rūsių gipsines kopijas ir vėl mokosi jas piešti. Na, o mūsų Dailės akademijoje teigiama – nereikia akademinio piešimo, anatomijos, tai beviltiška atgyvena, kurkime visi nuo pirmo kurso konceptualistinį meną, iš karto tapkime genijais. Todėl nemažai jaunų talentingų žmonių iš Lietuvos ar Europos važiuoja mokytis į tas mokyklas, kuriose tokių pagrindų išmoko. Girdėjau, kad į Rusijos meno akademijas plūstelėjo klasikinius meno pagrindus studijuoti norintys užsieniečiai. Deja, postmodernistinis menas jaučia nuovargį, išsekimą. Neužtenka paimti kino kamerą ir nufilmuoti einančius pro šalį žmones, o paskui šalia parašyti painų tekstą apie labai didelę idėją. Menas nuo to netampa geresnis.

Jei pati tampu savo minčių ir sukurtų formų fabriku, jei leidžiu jas ant konvejerio, nematydama nei prasmės, nei pabaigos, pertraukiu šį procesą. Vėl grįžtu prie ištakų, sudėlioju akmenis, šaukštelius, sudžiūvusias gėles, audinių klostes ir tapau akrilu, bandydama vaizduoti daiktus tokius, kokie jie yra, nors spalvos išeina per ryškios, nenatūralios – juk aš ne tapytoja. Man, kaip grafikei, svarbiau forma. Kankinuosi su ja, nėra lengva sukurti ant sidabrinio šaukštelio atšvaitus. Rodos, kam šis Sizifo darbas? Gal tiesiog noriu įsitikinti, kad nieko neužmiršau, kad vis dėlto baigiau akademiją.

Išties, pagalvoju, per krizę visai įdomu gyventi. Juk atidaromos net naujos galerijos, tačiau jeigu nekvepia skandalais, viešai neskerdžiami gyvuliai, jei nesistaipo vadinamasis elitas, kurio įmantrius apdarus būtų galima fotografuoti, jokios redakcijos ir televizijos neprisišauksi, gal tik kokį keistuolį Ričardą Šileiką. Jis per naujos galerijos „2W“, kurioje daugiausia buvo eksponuojami Dusetų menininkų darbai, dalijo smėlį, supakuotą į celofano maišelius. Ant jų buvo užrašyta: „Literatų gatvės smėlis, atvežtas iš Lenkijos, sufasavo pats poetas.“ O ką mums reiškia smėlis: laiką, sekundės kritimą, laikinumą, trapią dabartį, vasarą – gal dar ir Palangos pliažus.

Vis dėlto širdies gilumoje nekenčiu liūdnų egzistencializmo filosofų – Jeano Paulo Sartre’o ir Alberto Camus, desperatiško jų stiliaus, kritimo į duobę. Nekenčiu tragikomiškų būties apmąstymų. Mirties, svetimumo ir savo baigtinumo suvokimo. Manau, nuo tokio požiūrio kyla ir vartotojiškos filosofijos lygmuo bei patarimų knygų, kaip greičiau atsigriebti prieš tokį liūdesį ir tapti laimingam bei turtingam, bumas. F. D. Cardelle’as savo psichologinėse knygose nesiūlo greitų laimės ir turtėjimo receptų, galbūt dėl to jo knygos nėra tokios populiarios.

Sėdime prie savo kompiuterių ekranų ir rašome komentarus. Visur – tik mūsų nuomonės. Per daug jų, per daug maišaties, kaip storu balsu išdėstė Larso von Triero lapinas – chaosas valdo.

Mes bandome atrodyti ironiški, juokaujantys – ne veltui televizijose tiek humoro laidų, tačiau toji ironija ir juokas – žiaurūs, primenantys mokyklos laikų patyčias. Tai daug blogiau nei ištemptas lyg lietuviškas kinas liūdesys, nors O. Pamukas rašo, kad liūdesys būdingas Stambului. Tai kur tuomet tiesa? Liūdesys priklauso ir tai, mūsų nuomone, brangakmeniais, kilimais ir minaretais žėrinčiai Turkijai, kurią tik kaip statistiniai turistai galime įsivaizduoti.

Naktimis žiūriu pro langą į žvaigždes. Jos padeda paneigti laiką, sustiprina pojūtį, kad visi sukamės visatos rate. Todėl esame panašūs, nesvarbu, kaip atrodytume, kokios prieštaringos būtų mūsų vertybės.

Beje, labai greitai pradėjo snigti. Pergalingas balto skaidrumo virsmas. Gal reikėtų sau pasakyti: užteks niūrių egzistencinių apmąstymų, tegyvuoja džiaugsmas.