Antradienį Vatikano spaudos salėje buvo pristatytas šį rudenį vyksiančios Artimųjų Rytų krikščionims skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos gairių dokumentas, naudojant lotyniškąją oficialią terminiją, vadinamas Lineamenta.

Pristatydamas dokumentą, Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius arkivyskupas Nikola Eterovič pirmiausia pažymėjo, kad popiežius Benediktas XVI nusprendė sušaukti būsimą Sinodo asamblėją ne tik tenkindamas daugelio vietinių Bažnyčių vadovų prašymus, bet taip pat norėdamas dar kartą visai Bažnyčiai priminti Šventosios Žemės ir visų krikščioniškų Rytų svarbą. Betliejus, Nazaretas, Jeruzalė – tai vietovardžiai brangūs kiekvieno krikščionio ir kiekvieno geros valios žmogaus širdžiai, - sakė arkivyskupas.

Popiežiaus sprendimu sušauktas Vyskupų Sinodo susirinkimas vyks Vatikane šių metų spalio 10 – 24 dienomis. Asamblėjos tema: „Katalikų Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose. Bendrystė ir liudijimas“. Paskelbus apie Vyskupų Sinodo asamblėjos sušaukimą, buvo sudaryta priešsinodinė taryba, susidedanti iš Jeruzalės lotynų apeigų katalikų patriarcho ir šešių katalikiškųjų sui iuris Bažnyčių patriarchų, keturių Šventojo Sosto dikasterijų vadovų bei Turkijos ir Irano vyskupų konferencijų pirmininkų. Ši taryba, dalyvaujant taip pat kitiems pagalbininkams ir ekspertams, parengė dabar pristatomą gairių dokumentą – Lineamenta, kurio tekstas skelbiamas keturiomis kalbomis – arabų, prancūzų, anglų ir italų.

Su šiuo dokumentu dabar bus supažindinti Artimųjų Rytų vyskupai ir, atsižvelgiant į jų pastabas, vėliau bus sudaromas pačios Sinodo asamblėjos darbo dokumentas, lotyniškai vadinamas Instrumentum laboris. Pastabų ir atsakymų į gairių dokumente pateiktus klausimus bus laukiama iki Velykų. Instrumentum laboris turi būti parengtas iki gegužės pabaigos, nes numatyta, kad popiežius Benediktas XVI birželio 4–6 dienomis lankydamasis Kipre jį įteiks Rytų Bažnyčių atstovams.

Pagrindinės temos: krikščionių situacija ir iššūkiai

Antradienio rytą Vatikane pristatytą gairių dokumentą – Lineamenta – sudaro įvadas ir trys skyriai. Įvade trumpai pristatyti Artimųjų Rytų Bažnyčioms skirto Sinodo tikslai ir rudenį vyksiančios asamblėjos sušaukimo kontekstas.

Pirmajame skyriuje kalbama apie Rytų Bažnyčias, jų istoriją, dabartinį paplitimą ir jų narių savivoką, o taip pat įvardijamos pagrindinės šioms bendruomenės priklausančių žmonių šiandieninės problemos. Artimuosiuose Rytuose gyvenantys katalikai priklauso šešių tradicijų bendruomenėms: Lotynų tradicijai atstovauja Jeruzalės Lotynų patriarchatas, apimantis Šventąją Žemę, Jordaniją ir Kiprą, bei vyskupijos kitose šalyse; Aleksandrijos tradicijai priklauso koptų ir etiopų Bažnyčios; Antiochijos tradicijos laikosi sirų, sirų – malankarų, maronitų Bažnyčios; chaldėjų tradicijai priklauso Babilonijos chaldėjų ir sirų – malabarų Bažnyčios; bizantiškai tradicijai ortodoksų bendruomenės bei graikų – melkitų Bažnyčia. Artimuosiuose Rytuose taip pat gyvena armėnų katalikų bendruomenės.

Nepaisant dažnai nepalankios ar net priešiškos aplinkos šios bendruomenės netrūkstamai gyvuoja jau beveik du tūkstančius metų. Sinodo užduotis – visų pirma išanalizuoti dabartinius sunkumus ir iššūkius, kurių svarbiausi ir labiausiai slegiantys krikščionis yra kariniai konfliktai ir religijos laisvės varžymas.

Antrasis dokumento skyrius skirtas Bažnyčios vienybei. Apeigų ir tradicijų įvairovė vienoje Bažnyčioje yra lobis, kurį privalo branginti visų pirma patys katalikai. Kartu ji taip pat yra taikaus sambūvio pavyzdys Artimiesiems Rytams ir vienybės pavyzdys visam ekumenizmo keliu einančiam krikščioniškajam pasauliui. Šiame skyriuje taip pat aptariamas Petro Pėdinio misijos vykdymas, apjungiantis ne tik lotynų tradicijos katalikus, bet ir katalikus, priklausančius kitų tradicijų bendruomenėms.

Trečiasis gairių dokumento skyrius kalba apie krikščionišką liudijimą šiais lakais ir dabartinėmis Artimųjų Rytų gyvenimo sąlygomis. Problematika suskirstyta į mažesnius poskyrius, skirtus katalikų tarpusavio santykiams, santykiams su kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis ir bendruomenėmis, santykiams su žydais ir su musulmonais. Daugiausia vietos skiriama krikščionių ir islamo išpažinėjų bei islamiškų institucijų santykių problemoms, nes musulmonai sudaro gyventojų daugumą visose Artimųjų Rytų šalyse.

Galiausiai dokumentas užbaigiamas svarstymais apie krikščionių buvimo ir liudijimo Artimuosiuose Rytuose svarbą, apie istorinius, politinius ir visų pirma teologinius krikščionių teisės ir pareigos išlikti Artimuosiuose Rytuose aspektus.