Popiežius Pijus XII sukūrė slaptą tinklą, kurio tikslas buvo gelbėti nacių persekiojamų  žydų gyvybes. Vienas tos grupės narių vis dar gyvas, tai – italų dvasininkas Giancarlo Centioni, gimęs 1912 m.

Nuo 1940-ųjų iki 1945 m. jis tarnavo karo kapelionu Nacionalinio saugumo savanoriškosios atsargos kariuomenėje Romoje ir gyveno Vokietijos dvasininkų namuose, kurie buvo įsitraukę į gyvybes gelbėjantį tinklą.

„Aš gyvenau Tėvų palotinų generaliniuose namuose ir mano bičiuliai dvasininkai iš Vokietijos pakvietė mane prisijungti. Kadangi buvau fašistų kapelionas, man buvo lengviau padėti žydams.

Šv. Vincento Pallotti įkurtos kongregacijos kunigai, vadinami palotinais, gyvenę Hamburge, Vokietijoje įsteigė grupę padėti žydams. Savo organizaciją pavadino Šv. Rafaelio sąjunga.

Ji suteikė galimybę žydams pabėgti iš Vokietijos į Italiją, o iš ten – į Šveicariją arba Lisaboną, Portugalijoje.”

Vokietijoje, kaip tėvas Centioni prisimena, sąjungai vadovavo tėvas Kentenichas, visame pasaulyje žinomas kaip apaštališko judėjimo „Schönstatt“ (Šonštatas) įkūrėjas. Šis palotinų kunigas vėliau buvo kalintas Dachau koncentracijos stovykloje iki karo pabaigos.

„Tėvas Antonas Weberis, kuris palaikė ryšius su Pijumi XII ir jo sekretoriumi, įsteigė tinklo centrą Romoje, Pettinari gatvėje 57.“

Šis tinklas žydų šeimoms duodavo pasus ir pinigų, kad jie galėtų pabėgti.

„Pinigai ir pasai buvo perduodami tėvui Antonui Weberiui.  Jis gaudavo juos tiesiogiai iš Jo Šventenybės valstybės sekretoriaus, kurį finansavo Pijus XII.

Aš dažnai atnešdavau pinigus į žydų namus.

Man padėjo bent 12 vokiečių kunigų Romoje.”

Tinklas pradėjo veikti net anksčiau, nei Vokietija užgrobė Italiją.

„Jie pradėjo veikti prieš karą; sugebėjo tęsti veiklą – kiek man žinoma – bent jau iki 1945-ųjų pabaigos, todėl, kad tėvas Weber intensyviai bendravo su Vatikanu, su žydais. Kadangi įsitraukė daug žmonių, judėjimas buvo labai stiprus. Tarp tų, kurie padėjo mums vėlesniais metais, buvo du žydai, kuriems mes buvome padėję pasislėpti: literatas Melchiorre Gioia ir Erwinas Frimmas Kozabas iš Vienos, didysis to meto kompozitorius, rašęs dainas ir operas. Vieną mes slėpėme Giuseppe gatvėje, šalia Bario, ir kitą – Pettinari gatvėje 57. Vėliau jie mums gana daug padėjo, suteikdami aiškios informaciją ir pan.“

Tai buvo labai pavojinga veikla.

„Aš padėjau Ivanui Basiliusui, Rusijos šnipui – niekas nežinojo, kad jis buvo rusas ar šnipas, tik tiek, kad jis buvo žydas. Deja, SS  jį suėmė, o jis savo užrašų knygelėje buvo užsirašęs mano vardą. Todėl , Dieve gelbėk, iškvietė mane Šventasis Sostas ir vyskupas Hudalas [įtakingas to meto vokiečių prelatas] paklausė manęs: „Pasakyk man, kodėl čia atkeliavo SS tavęs suimti?“ „Ką aš padariau?“ „Tu padėjai rusų šnipui.“ „Aš? Iš kur aš galėjau žinoti? Kas jis?“ Taigi, teko bėgti.”

Būdamas kapelionas, tėvas Centioni gerai pažinojo SS vadovą Herbertą Kapplerį – Romos gestapo komendantą, kuris įvykdė Fosse Ardeatine (Ardeatinos olų) žudynes, per kurias buvo nužudyti 335 italai, tarp jų daug civilių ir žydų.

„Vokiečių okupacijos metu, po  kovo mėnesį įvykdytų žudynių, paklausiau Kapplerį, su kurio dažnai susitikdavau, kodėl karo kapelionų nepakvietė dalyvauti Fosse Ardeatine? Jis atsakė: „Nes būčiau juos eliminavęs –  būtumėt eliminuotas ir jūs.”

Tėvas Centioni tikino, kad šimtai žmonių, kuriems jis sugebėjo padėti, žinojo, kas stovėjo už šios operacijos.

„Pijus XII jiems padėjo. Padėjo per mus ir kitus dvasininkus, per „Šv. Rafaelio sąjungą“ ir vokiečių tėvų verbitų bendruomenę“.

Pagal H2Onews parengė Dovidas Nekrašas