Straipsnio pavadinimas tikriausiai daug kam pasirodys šiek tiek keistas, ypač tiems skaitytojams, kuriems Pranciškus Baltrus Šivickis yra žinomas tik kaip žymiausias XX a. Lietuvos biologas. Kuo čia dėta Lietuvos kino istorija? Jei jau P. Šivickis, turėtų būti Lietuvos mokslo istorija. Be abejo, ryškiausi jo pėdsakai palikti Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) mokslo istorijoje. Tačiau didelės asmenybės dažnai peržengia vieno žanro ribas, peržengė jas ir P. Šivickis. Buvo labai plataus akiračio biologas, daugelio biologijos sričių pradininkas ir puoselėtojas Lietuvoje, taip pat ir viskuo besidomintis inteligentas. Apie šią iškilią asmenybę yra rašyta ir Mokslo Lietuvos puslapiuose (2004 m. rugsėjo 9 d., Nr. 15), išleistos kelios knygos, parašyta daugybė straipsnių, tad apie jo mokslinius darbus šiame straipsnyje nekalbėsiu, paminėsiu tik tiek, kad daugelio biologų nuomone, jo nuopelnai Lietuvos biologijos mokslui gerokai didesni, nei visiems gerai žinomo Tado Ivanausko (jie buvo vienmečiai, gyveno, dirbo ir kūrė tuo pat metu, į Anapilį išėjo taip pat sulaukę panašaus amžiaus). Deja, tūkstantmečio verpstėje Vingio parke teiškaltas tik T. Ivanausko vardas, P. Šivickio ten nėra, nes plačiajai visuomenei jis nėra taip gerai žinomas. Apie nevienodas jų populiarumo priežastis ir apie taisytinus Lietuvos biologijos istorijos akcentus jau rašiau 10-osios mokslo istorikų konferencijos Mokslo ir technikos raida Lietuvoje leidinyje 2006 m., taip pat žurnale Naujoji Romuva (2008 m. Nr.1) bei internetiniame dienraštyje Bernardinai (www.bernardinai.lt skiltyse Visuomenė ir Sankirtos, 2008 m. gegužės 13 d.).

Tačiau šįkart – apie kitą žanrą. 2009 metų lapkričio 5 d. Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejuje atsidarė graži paroda Lietuvos kinui – 100. Mūsų kinas ne toks jaunas, kaip buvo manoma anksčiau, jis jau pradeda antrąjį šimtmetį. Lietuviško kino istorija prasidėjo nuo pasaulinio garso animatoriaus Vladislavo Starevičiaus, kuris prieš 100 metų sukūrė filmą Nemunas (prašome nepainioti su kitu filmu Aušra prie Nemuno, sukurtu 1953 m.). Parodoje Lietuvos kinui – 100 vienas iš įdomiausių techninių eksponatų yra akademiko P. Šivickio kino kamera, kurią jis atsivežė į Lietuvą 1928 m. grįždamas iš Filipinų. Ten 1922-1928 m. profesoriavo Manilos universitete. Kamerą muziejui padovanojo P. Šivickio dukra Teklė Juodienė 2005 m., o šių eilučių autorei teko tarpininkauti ją perduodant muziejui. Tai Filmo kamera, pagaminta JAV Bell&Howell kompanijoje. Objektyvas vokiškas, bet užsakytas amerikiečių kompanijos, su angliškais užrašais. Filmo kamera nedidelė (šnekant dabartiniais terminais – portatyvi) tesverianti tik 2 kg. Palyginimui apie tuometinę kino techniką Lietuvoje - operatoriaus Stasio Vainilavičiaus aparatūra sverdavo po keliasdešimt kilogramų; nors tai buvo plačiajuosčiam filmui ir profesionaliam filmavimui skirta aparatūra, bet vis dėlto, skirtumai labai jau dideli (S. Vainilavičius - Lietuvos kino legenda, filmavęs pirmuosius profesionalius filmus tarpukario Lietuvoje, 2005 m. atšventęs 95 m. jubiliejų; tais metais dar spėjau jį pakalbinti; jis mirė 2007 m.)

Kino istorikams yra įdomus pats faktas, kad P. Šivickis filmavo su 16 mm juostai skirta kamera (siaurajuoste). 1928 m. tokių kino kamerų Lietuvoje niekas neturėjo, išskyrus Amerikos lietuvius, kurie atvažiavę pafilmuodavo ir vėl išvažiuodavo. Buvo tik plačia kino juosta filmuojančių, kartais net su savo gamybos kino aparatais. Taigi P. Šivickis buvo geriausia kino technika apsirūpinęs kino mėgėjas „smetoninėje“ Lietuvoje.

Išliko P. Šivickio mėgėjiški filmai, filmuoti 1928-1934 metais. Apie juos visuomenė sužinojo tik prieš penketą metų (L. Petrauskienės ir F. Šeduikienės publikacija mokslo istorikų konferencijos leidinyje Mokslo ir technikos raida Lietuvoje, 2004 m.). Tai nenuostabu, nes sovietmečiu autorius buvo juos užslaptinęs. Pavyko rasti tik vieną žmogų – buvusį Ekologijos instituto darbuotoją Algį Mickų, kartu su P. Šivickiu žiūrėjusį dalį jo filmų, bet, deja, prisimenantį jau labai nedaug ką iš filmuotų personažų. P. Šivickio vaikai tų filmų buvo nematę, nes namie kino projektoriaus neturėjo, o be to, jie dar nebuvo gimę, kuomet P. Šivickis užsiiminėjo filmavimu.

Žinant sovietmečio atmosferą ir tai, kad už „nusikaltimus“ sovietiniam mokslui (už atsisakymą pasmerkti genetiką) P. Šivickis 1948 m. po Lietuvos Mokslų akademijos ir TSRS aukštojo mokslo ministerijos sesijos buvo išmestas iš darbo, visiškai suprantama, kodėl jis buvo atsargus - propaguoti filmus, kuriuose buvo nufilmuotos tokios asmenybės, kaip nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius su šeima, Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio šeima ir kt., buvo pavojinga. Tačiau truputį užbėgau įvykiams už akių, nes apie tai, kokias asmenybes nufilmavo P. Šivickis, išsiaiškinti pavyko ne taip jau greitai ir tam reikėjo nemaža pastangų.

XX a. pradžios miestų vaizdai, senasis transportas, dardanti per Laisvės alėją „konkė“ (arklių traukiamas tramvajus), elegantiškieji „smetoniški“ ponai, kitos įdomybės šiuolaikiniam žmogui jau atrodo gana egzotiškai. Būtent tos egzotikos pasižiūrėti kartą ir susirinkome kinu besidominčioje kompanijoje. Žiūrėjome daugelio „amerikonų“, t.y., Amerikos lietuvių operatorių filmuotus siužetus. Po vieno filmo suklusau, išgirdusi ir P. B. Šivickio pavardę. Nebuvau tikra, ar čia tas pats žymusis biologas, nes iki tol neteko girdėti, kad jis būtų filmavęs. Sužinojau, kad tas pats. Kilo noras išsiaiškinti, kokie Lietuvos vaizdai ir žmonės yra nufilmuoti, t.y., dešifruoti filmus. Po pirmos jų peržiūros buvo aišku tik tiek, kad kai kurie siužetai yra iš XX a. pradžios Kauno ir Palangos.

Filmai, kuriuos žiūrėjome, buvo perduoti Lietuvos Centriniam valstybės archyvui iš Lietuvos Nacionalinio muziejaus, o pastarajam juos padovanojo P. Šivickio dukra Teklė Juodienė. Be to, išsiaiškinau, kad ir VU Ekologijos institute dar yra nemaža dėžutė filmų, ant kurių užrašyta „prof. P. Šivickio filmuota“. Niekas negalėjo pasakyti, kokie tai filmai. Nutarėme juos perduoti Centriniam archyvui. Archyvo darbuotojos Filomenos Šeduikienės dėka tuos filmus, o taip pat anksčiau minėtus filmus peržiūrėjome archyvo kino salėje, pakvietę senuosius Ekologijos instituto darbuotojus. Šios peržiūros metu prof. habil. dr. Irena Eitminavičiūtė viename siužete atpažino patį P. Šivickį, kitame – dailininką Antaną Žmuidzinavičių. Visa kita medžiaga buvo neatspėta mįslė.

Filmai, kurie Centriniam archyvui buvo perduoti iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, buvo sumontuoti į vientisą videojuostą. Pastaroji buvo su muziejaus darbuotojų padarytais užrašais, žyminčiais datas ir kai kurių atskirų siužetų pavadinimus. Deja, mums pradėjus šifruoti filmus, tapo aišku, kad visos muziejaus darbuotojų įrašytos datos yra klaidingos, atskirų filmų sukomponavimas į vientisą juostą taip pat dažnai neatitinka filmuotų epizodų eiliškumo - epizodai sukomponuoti atsitiktinai, o ne ta eilės tvarka, kuria jie buvo nufilmuoti; ne visi pavadinimai atitiko turinį; dalis filmų buvo be užrašų. Matyt, tai įvyko dėl to, kad šioje filmų grupėje buvo daug trumpų atskirų filmų, ir jie paties P. Šivickio nebuvo sukomponuoti į vieną ištisinę juostą (archyvas gavo daug smulkių kino juostų gabaliukų). Iš šių filmų tik nedidelė dalis originalių kino juostų buvo su autentiškais P. Šivickio užrašais ant filmo dėžučių. Deja, tai kaip tik buvo mažiausiai Lietuvos istorijai įdomūs siužetai, filmuoti P. Šivickio kelionių po Europą metu 1928 m., t.y., užsienio miestų vaizdai. Galima daryti prielaidą, kad P. Šivickis pats sąmoningai nuėmė užrašus nuo kino dėžučių dėl jau minėtų saugumo sumetimų.

Teko tapti kino detektyve (visai įdomus buvo užsiėmimas, supratau, kad ne vien tik biologe galėjau būti) ir žingsnelis po žingsnelio, metras po metro daug ką pavyko išsiaiškinti. Peržiūrėtų juostų vaizdai ir žmonės buvo lyginami su XX a. pradžios nuotraukomis iš įvairių knygų, albumų ir enciklopedijų. Teko keliskart važiuoti į Kauną ir ieškoti namų, prie kurių buvo filmuoti siužetai, po to aiškintis, kas buvo tų namų savininkai. Filmus peržiūrėjo ir kai kuriuos žmones bei vietoves atpažino dailininko Antano Žmuidzinavičiaus anūkas architektas Augis Gučas (deja, ne viską teisingai, kaip vėliau paaiškėjo), dirigentas Algis Mišeikis bei dainininko Antano Sodeikos sūnus Antanas Kęstutis Sodeika. Nemažai buvusių P. Šivickio studentų iš jo filmuotos hidrobiologinės ekspedicijos atpažino Ekologijos instituto veteranė dr. Tamara Arnastauskienė.

Šifruojant filmus gan greitai tapo aišku, kad P. Šivickis savo juostose fiksavo neeilines Lietuvos asmenybes, todėl apėmė dar didesnis „detektyviškas“ smalsumas ir noras kuo daugiau filmuotų siužetų dešifruoti. Darbas buvo nelengvas, nes P. Šivickis filmavo labai taupiai, skirdamas kokiam nors epizodui nedaug laiko, todėl buvo sunku atpažinti vietas ir žmones, kurie trumpam šmėkšteli ekrane. Toks taupumas nestebina, nes kino juosta tuo metu buvo labai brangi. Anot S. Vainilavičiaus, plačiajuosčio filmo metras kainavo litą. Tada tai buvo dideli pinigai. Nors P. Šivickis filmavo su siaurajuoste 16 mm kamera, tačiau ir ši juosta buvo ne ką pigesnė. Kai kurie juostų gabaliukai buvo prastos kokybės, išblukę, o tai vėlgi sunkino dešifravimą.

Vėlesniuose tyrimo etapuose filmus perkopijavau į kompaktinį diską. Kompjuteryje instaliavau Capturex programą, kurios pagalba filmus galima sukti įvairiu greičiu, sustabdyti filmą bet kurioje vietoje, išsaugoti sustabdytą kadrą, pasidaryti sustabdyto kadro fotonuotrauką. Be to, turint išsaugotus kadrus, kompjuteryje galima didinti atskiras tiriamo epizodo detales, sustatyti greta kadrus, esančius skirtingose filmo vietose, ir juos palyginti. Visa tai palengvino filmų šifravimą, tačiau vistiek buvo sudėtinga pagauti statišką, nejudantį vaizdą - Filmo kino kamera filmavo 16 kadrų per sekundę greičiu, o ne 24 kadrus per sekundę (tuomet dar nebuvo vienodų pasaulinių standartų); tad vieno kadro trukmė ilgesnė, nei įprasta.

Kokie gi žymieji Lietuvos mokslo žmonės buvo įamžinti P. Šivickio filmuose? Vienas iš gerbtiniausių intelektualų šiuose filmuose yra pats P. Šivickis. Deja, buvo kuklus ir save įamžino tik keliuose labai trumpuose epizoduose. P. Šivickį išvystame ant laivo trapo su jį palydinčiais Manilos universiteto bendradarbiais, išplaukiant jam iš Manilos į Lietuvą 1928 m. Jį matome prie Plungės žirgyno vejos - ima dalgį į rankas ir rodo, kad dar nepamiršo kaip su juo reikia elgtis, nors, vargu ar nuo 1905 m., kai paliko Lietuvą, jam teko dalgiu mojuoti; tuo tarpu matyti, kad filmuojamas dailininkas Antanas Žmuidzinavičius su tuo nelemtu dalgiu niekaip „nesusikalba“ (siužetas filmuotas 1929 m., kai jie abu su A. Žmuidzinavičiumi keliavo po Lietuvą). P. Šivickį dar išvystame jo organizuotos hidrobiologinės ekspedicijos į Šventąją metu 1934 m. - jis vadovauja kraunantiems ekspedicinę mantą studentams. Dabar tai labai brangi dokumentinė medžiaga, nes niekur kitur filmuotų kadrų apie P. Šivickį nėra. Nebuvo taip lepinamas dėmesiu, kaip T. Ivanauskas, kurio garbei sukurtas net trijų valandų dokumentinis filmas...

Įdomus siužetas, filmuotas ties Kauno Universiteto pirmųjų rūmų įėjimu 1928 ar 1929 metais. Universiteto įėjimas papuoštas vainikais, iš šonų kabo vėliavos, matyt, buvo filmuota šventės metu. Filmuoti įeinantys ir išeinantys studentai, kai kurie profesoriai; visi personažai aiškiai pozuoja P. Šivickiui. Matosi skrybėlę keliantis ir su filmuotoju besisveikinantis filosofas profesorius Stasys Šalkauskis. Kadrai su S. Šalkauskiu yra unikalūs. Jo sūnus fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskas sakė, kad visa filmuota medžiaga apie tėvą sovietiniais metais buvo sunaikinta, nieko nebelikę. J. Šalkauskas nusikopijavo šį filmą, be to, kompiuteriu pašviesino kai kuriuos siužetus, kurie buvo labai tamsūs; tai palengvino šių siužetų dešifravimą.

Iš kitų filmuotų profesorių atpažintas chemijos profesorius Jonas Šimkus (pirmasis Lietuvos universiteto rektorius, ilgametis Chemijos technologijos katedros vedėjas, 1918-1919 m. prekybos ir pramonės ministras, 1921-1922 krašto apsaugos ministras, 1926-1940 m. garbės konsulas Norvegijoje). Gaila, tačiau daugelyje siužetų trūksta ryškumo, ypač filmuojant žmones. Neaišku, ar dėl to, kad filmai jau pablukę, ar dėl patirties stokos filmuojant, nes vėlesni kadrai daug ryškesni. Siužete ties Universiteto durimis yra keletas neidentifikuotų vyrų, nes gana sunku lyginti žmones judesyje (filme) su turimomis statinėmis nuotraukomis iš įvairių kitų šaltinių; jie atrodo gerokai skirtingi.

Savo stichijoje, t. y., prie vandens, nufilmuotas žymus hidrologas prof. Steponas Kolupaila, daug nusipelnęs Lietuvos hidrologijos mokslui, gerai žinomas ir Amerikos mokslininkams (emigravo 1944 m.). Jo išrasta formulė maksimaliems vandens debitams skaičiuoti ir metodai žiemos debitams apskaičiuoti Amerikos mokslininkų buvo vadinami „Lithuanian method“. Buvo labai plataus akiračio intelektualas, spalvotosios fotografijos pradininkas Lietuvoje, fotomėgėjų sąjungos steigėjas (1933 m.) ir jos pirmininkas. Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 m. jo fotografuoti Lietuvos gamtovaizdžiai apdovanoti aukso medaliu. Propagavo vandens turizmą, baidarių sportą, surengė pirmuosius Lietuvoje žygius baidarėmis. Būtent prie baidarės ir matome S. Kolupailą P. Šivickio filme, o į baidarę išmėginti plaukimo malonumų lipa dailininkas A. Žmuidzinavičius, kuris nesiskira su savo molbertu ir ant vandens. Išplaukimą stebi nemažas būrys vaikų ir paauglių. Atrodo, jog tuomečiame kaime baidarės buvo dar nematytas dalykas, jei susirinko toks būrys smalsuolių.

Iš iššifruotų siužetų labai įdomus ir gražus yra epizodas, filmuotas Mykolo Sleževičiaus namo kiemelyje Kaune (sovietmečiu čia buvo Petro Cvirkos muziejus, dabar Maironio lietuvių literatūros muziejaus vaikų literatūros skyrius, yra ir nedidelė ekspozicija, skirta M. Sleževičiui; dabartinis adresas Donelaičio g. 13). P. Šivickis sugebėjo nufilmuoti kieme esančią terasą ir ja besileidžiančius žmones tokiu įdomiu rakursu, kad visi, kurie žiūrėjome šį filmą, neabejojome, jog filmuota kažkokiame turtingame erdviame Lietuvos dvare. Tačiau peržiūrėjus daug senųjų dvarų aprašymų bei nuotraukų, nieko nepasisekė rasti. Tik po to, kai pavyko į archyvus atsivesti jau smarkiai pasiligojusį Algimantą Mickų ir su juo dar kartą pasižiūrėti medžiagą, išsiaškinome, kad tai yra Mykolo Sleževičiaus namas Kaune. Tuomet ir identifikuoti žmones buvo lengviau, nes išleista pora gerai iliustruotų monografijų apie M. Sleževičių su jo šeimos nuotraukomis, be to, nemažai nuotraukų yra M. Sleževičiui skirtoje ekspozicijoje jo buvusiame name Kaune. Be paties šeimininko M. Sleževičiaus ir jo žmonos odontologės Domicėlės Sleževičienės, siužete nufilmuoti: O. Pavalkienė (D. Sleževičienės mama), Sleževičių įdukra Marytė Sleževičiūtė-Mackevičienė, jos vyras Mečislovas Mackevičius, Sleževičių tuometis nuomininkas rašytojas Petras Cvirka bei M. Sleževičiaus brolis Kazys Sleževičius.

Nors M. Mackevičius daugiausia pasižymėjo kaip visuomenės ir politinis veikėjas (1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės teisingumo ministras, 1941-1943 teisingumo generalinis tarėjas, 1947-1949 VLIK`o narys), tačiau jis prisidėjo ir prie Lietuvos teisės mokslų vystymo, paskelbė daug straipsnių nepriklausomos Lietuvos spaudoje. Amerikoje buvo Lietuvos teisininkų draugijos bei Lietuvos profesorių draugijos centro valdybos narys. Su bendraautoriais yra parašęs dvi monografijas apie Mykolą Sleževičių.

Dr. Kazys Sleževičius - žymus Lietuvos geofizikas, meteorologas, Kauno universiteto profesorius. Nuo 1940 m. dirbo į Vilniaus universitete, buvo meteorologijos ir klimatologijos katedros vedėjas. Atliko pirmuosius Lietuvos gravitacinius stebėjimus, padarė Lietuvos teritorijos magnetinę nuotrauką.

Beje, įdomios istorijos susijusios su P. Cvirkos gyvenimu M. Sleževičiaus name. Tiek P. Šivickio filme, tiek nuotraukose, saugomose M. Sleževičiaus name-muziejuje ar atspausdintose knygose, skirtose M. Sleževičiui, P. Cvirka dažnai matomas kartu su Sleževičių šeimos nariais. 1935 m. net Velykos švęstos kartu, taigi P. Cvirkos santykiai su šeimininkais buvo labai artimi. Todėl 1966 m. knygoje Jaunystės atradimas Antano Venclovos aprašytas (tiksliau – ne aprašytas, bet sukurptas pagal sovietinius kanonus) vaizdelis iš P. Cvirkos gyvenimo pas Sleževičius dabar atrodo groteskiškai. Kai tokį vaizdelį paskaitai, pradžioje pasipiktini, po to pasijuoki, o galop pagalvoji – juk tai savitai įdomu, irgi istorija apie istorijos falsifikavimą...

Būsimieji žymūs mokslo žmonės yra nufilmuoti hidrobiologinės ekspedicijos į Šventosios uostą metu. Žinoma, kad šią ekspediciją P. Šivickis suorganizavo 1934 m. vasarą. Šiuose kadruose, kaip anksčiau minėta, užfiksuotas pats P. Šivickis bei tuometiniai jo studentai Juozas Maniukas, Teklė Kiselytė, K. Jasiukėnaitė, S. Goldmanaitė, Irena Babuškinaitė, Natalija Kristijanovaitė-Likevičienė ir kt. J. Maniukas vėliau tapo žymiu ichtiologu, ilgamečiu Zoologijos ir parazitologijos instituto direktoriaus pavaduotoju, Ichtiologijos sektoriaus vedėju, Lietuvos valstybinės premijos laureatu. T. Kiselytė buvo ilgalaikė P. Šivickio asistentė, apsigynė disertaciją iš hidrobiologijos srities. S. Goldmanaitė pokario metais dirbo P. Šivickio vadovaujamoje VU medicinos fakulteto histologijos ir embriologijos katedroje vyr. dėstytoja. Jau minėtos liūdnos atminties 1948 m. Lietuvos MA ir TSRS aukštojo mokslo ministerijos sesijos metu buvo smarkiai kritikuota paties V. I. Svietlovo, TSRS Aukštojo mokslo ministro pavaduotojo, nes ji “susigyvenusi su Morganu ir Mendeliu, o Mičiurino ir Lysenkos darbų nežino”. Neturime žinių apie tolimesnį jos likimą. N. Kristijanovaitė-Likevičienė pokariu dirbo Kauno Zoologijos muziejuje, dėstė Kauno aukštosiose mokyklose. Uolūs 1948 m. sesijos nutarymų vykdytojai, tuometinis Biologijos instituto direktorius Mečius Valius, bei jo pavaduotojas A. Gediminas (nemokėjęs lietuviškai) 1951 m. suorganizavo komisiją Zoologijos muziejaus darbui vertinti. Komisija “įrodė”, kad muziejaus darbuotojai nevykdo 1948 m. sesijos nutarimo dėl biologijos mokslų pertvarkymo Lietuvoje. Kadangi komisijoje nebuvo kompetetingų specialistų, N. Likevičienė išdrįso šią komisiją pavadinti batsiuviais. A. Gediminas savo ataskaitoje ją labai smarkiai kritikavo ir grasino jos darbui vertinti suorganizuoti dar vieną komisiją. Tačiau N. Likevičienės “sudoroti” jam nepavyko, ji liko dirbti Zoologijos muziejuje, apsigynė disertaciją apie graužikus, buvo šios srities tyrimų pradininkė Lietuvoje, parašė keletą knygų.

Kalbant apie filmuotą epizodą Šventojoje, norėtųsi paminėti, kad T. Ivanauskui kartais nepelnytai priskiriami nuopelnai, kurie priklauso P. Šivickiui. Pavyzdžiui, knygoje Tadas Ivanauskas (1976 m.) rašoma, kad 1949 m. jis pirmasis kėlė klausimą apie Baltijos jūros tyrimus ir pateikė biologinės stoties Klaipėdoje projektą. Tačiau P. Šivickis apie jūros tyrimų biologinės stoties būtinumą rašė žymiai anksčiau - 1929 ir 1931 m. - o 1934 m. surengė pirmąją mokslinę ekspediciją į Šventąją.

P. Šivickio filmuose įamžinti ne tik mokslo, bet ir meno žmonės, visuomenės veikėjai, įdomios Lietuvos vietos. Jo filmuose dažnai sutinkamas dailininkas A. Žmuidzinavičius, su kuriuo jis susipažino dar Amerikoje (1922-1924 m. dailininkas Amerikoje rengė savo parodas ir rinko aukas Šaulių sąjungai). Draugavo jie ir tėvynėje, 1929 m. vasarą kartu keliavo po Lietuvą. Daug šios kelionės momentų įamžinta, taip pat epizodas prie ką tik pastatyto Žmuidzinavičių namo Kaune 1929 m.; filmuoti iš namo išeinantys žmonės – A. Žmuidzinavičius su šaulio uniforma (matyt, einantis švęsti valstybinės šventės, nes ant namo kabo vėliava), o jį išlydi jam artimos moterys – žmona Marija Žmuidzinavičienė (visuomenės veikėja, spaudos draudimo metais prisidėjusi prie knygų gabenimo, pirmųjų lietuvių dailės parodų Vilniuje organizatorė, aktyvi šaulė), dukra Giedrė Žmuidzinavičiūtė (vėliau Gučienė) bei Emilija Putvinskienė (Šaulių sąjungos įkūrėjo V. Putvinskio žmona, apie ją žr. žemiau). V. Putvinskis mirė 1929 m. kovą, tad filmuota jau po jo mirties, antraip būtų ir jis įamžintas. M. Žmuidzinavičienė buvo V. Putvinskio sesuo, o Žmuidzinavičių name V. Putvinskiui buvo skirtas atskiras kambarys, nes į Kauną jis dažnai atvykdavo iš savo Graužikų dvaro, esančio netoli Kelmės, ir daug laiko praleisdavo Kaune, tvarkydamas Šaulių sąjungos reikalus. Ne veltui gatvė, kurioje yra Žmuidzinavičių namas, vadinama V. Putvinskio gatve (name dabar yra Velnių muziejus). Nufilmuota ir gatvė, vėliau gausianti garbingą V. Putvinskio vardą. Pastarieji epizodai galėtų būti labai įdomūs besidomintiems Kauno miesto istorine architektūra – vieni medinukai, su aukštomis medinėmis tvoromis, šalia jų Žmuidzinavičių namas atrodo kaip puošnus rūmas. Be to, yra ir kitų miesto vaizdų – centras, vaizdai nuo Žaliakalnio ir Aleksoto pusės.

Du siužetai, filmuoti Putvinskių šeimos Graužikų dvare: vienas 1929 m., kitas 1934 m. Pirmajame epizode prie Graužikų dvaro pastato išsirikiavę šauliai, dauguma jų su uniformomis (V. Putvinskis buvo čia įsteigęs šaulių klubą), o A. Žmuidzinavičius priima jų rikiuotę (tuomet jis buvo Lietuvos Šaulių sąjungos pirmininku). Rikuotėje pirma stovi E. Putvinskienė (Kelmės šaulių būrio garbės pirmininkė, praeityje – knygnešių globėja, draudžiamos lietuviškos spaudos platintoja, draudžiamų lietuviškų mokyklų steigėja), šalia jos trys dukros: Emilija Putvinskaitė (nuo 1938 m. Pūtvytė), Sofija Putvinskaitė-Marcinkevičienė (nuo 1938 m. Mantautienė), Ona Putvinskaitė (vėliau Tercijonienė). A. Žmuidzinavičiui raportuoja sūnus Vytautas Putvinskis (nuo 1938 m. Pūtvis). Visi Putvinskių vaikai buvo aktyvūs Šaulių sąjungos veikėjai, užimdavo vadovaujančias pareigas, be to aktyviai dalyvavo ir kituose svarbiuose valstybinės ir visuomeninės veiklos baruose. Buvo Lietuvos patriotai, norėjo sulietuvinti savo pavardes, todėl skirtinguose šaltiniuose tos pavardės dažnai rašomos skirtingai net vienam ir tam pačiam asmeniui (čia jos surašytos taip, kaip knygoje Vlado Putvinskio laiškai, 2003 m.). O Sofijos Putvinskaitės sulietuvinta pavardė ir iš vyro pusės – 1938 m. ji tapo Mantautiene.

Bet grįžkime prie šaulių rikiuotės. Po raporto priėmimo A. Žmuidzinavičius eina prie E. Putvinskienės ir pagarbiai bučiuoja jai ranką, po to į kadrą patenka Giedrė Žmuidzinavičiūtė, o vėliau visi eina žiūrėti didžiulės palapinės, pastatytos netoli namo – juokdamiesi įeina ir išeina. Anot A. Gučo, šią palapinę A. Žmuidzinavičius parsivežė iš Amerikos. Lietuvoje tuomet tokių palapinių nebuvo, todėl ji buvo nematyta įdomybė. Su šia palapine jie su P. Šivickiu ir keliavo po Lietuvą 1929 m. vasarą, ji matoma filmuotame epizode ant Dubysos kranto, kur sėdi A. Žmuidzinavičius ir tapo. Dabar, be abejo, atrodo keista, kad buvo laikai, kai žmonės nebuvo matę palapinės ar baidarės…

Antras epizodas filmuotas Graužikuose 1934 m. prie to paties namo, kaip ir 1929 m. Prie namo susėdę M. Žmuidzinavičienė ir A. Žmuidzinavičius bei Putvinskių šeimos nariai: E. Putvinskienė, E. Pūtvytė, O. Tercijonienė, V. Pūtvis ir šalia jo jauna moteris, kuri panaši į S. Mantautienę (bet gal ir V. Pūtvio žmona Elena Urbonavičiūtė-Pūtvienė, tačiau jos nuotraukos nepavyko gauti). Jau minėjau, kad judesyje žmonės gerokai skiriasi nuo vaizdo nuotraukose; o čia dar moterys, kurios ir šiaip labai linkę keisti savo išvaizdą… Aplinkui laksto maži vaikeliai, vienas iš jų tikrausiai O. Tercijonienės, nes nuolat pribėga prie jos.

Melomanams būtų įdomūs kadrai nufilmuoti prie žymaus dainininko, vieno iš Lietuvos operos kūrėjų Antano Sodeikos namo Kaune 1929 m. (dabar P. Vaičaičio g. 2). Šis epizodas yra labai tamsus, jį įmanoma buvo dešifruoti tik po to, kai J. Šalkauskas jį gerokai pašviesino. Matyti, kad namas ką tik pastatytas, kieme dar pūpso žemių krūvos, ant jų šokinėja trys vaikai. Nufilmuotas šalia stovintis Kipro Petrausko namas (dabar K. ir M. Petrauskų muziejus) bei kairėje pusėje esantis namas su labai originalios konstrukcijos stogu. Malonu pažymėti, kad ši įdomi konstrukcija išliko nepakeista iki šių dienų. Prie namo stovi pats šeimininkas A. Sodeika, jo žmona Elena Dobrovolskaitė-Sodeikienė (mokytoja; neiškęsiu nepasigyrusi, kad ji buvo ir mano mamos mokytoja), vyriausias Sodeikų sūnus Antanas Kęstutis Sodeika (vėliau žymus ausų-nosies-gerklės ligų gydytojas, gydęs daugelį dainininkų; baigęs dvi aukštąsias mokyklas, antroji buvo konservatorija, dabar Muzikos ir teatro akademija), jaunesnysis sūnus Erdvilas Jonas Sodeika (taps pianistu ir konservatorijos prorektoriumi). Šiame name Sodeikų šeima gyveno iki 1949 m., vėliau persikėlė į Vilnių. O trečias nufilmuotas vidutinio ūgio vaikas, tiksliau mergytė, yra Viktorija Marini, besiglaustanti apie savo mamą (?). Sąžiningumo dėlei padėjau klaustuką, nes Sodeikų vaikai, nustatinėję filmuotų žmonių tapatybę šiame epizode, Marini mamos nebeprisimena, bet vargu ar P. Šivickis būtų filmavęs kokią nors kitą moterį (sakykime, tarnaitę ar auklę); kaip minėjome anksčiau, jo filmuotuose kadruose – tik elitinės asmenybės. Anot A. K. Sodeikos, šalia esančiame K. Petrausko name gyveno iš Italijos atvykęs Ernesto Marini, muzikos mokytojas, vėliau dėstęs Kauno konservatorijoje.

Dvasininkams būtų įdomus epizodas su kunigu, išeinančiu iš Kauno Įgulos bažnyčios (Soboro). Pagal Kauno Arkivyskupijos kurijos archyve rastus duomenis galima manyti, kad tai greičiausiai yra šios bažnyčios rektorius Nikodemas Rastutis, nes jis čia rektoriavo 1927-1943 m., nors jo nuotraukos neturime. Taip pat nufilmuotos labai prabangios laidotuvės, kurioms dešifruoti sugaišta daug laiko (peržiūrėti visi 1928-1929 m. Lietuvos aido bei kitų leidinių numeriai, nes šie kadrai yra filmuoti 1928-1929 m.) tačiau nepavyko išsiaiškinti, kieno tai laidotuvės. Iš procesijos (vyskupas, dvasiškiai, vienuoliai, klierikai) ir pagal tai, kad procesija juda iš Kauno kunigų seminarijos pusės, galima manyti, kad tai yra aukšto rango dvasininkas, gerai visuomenei žinomas žmogus, tikriausiai dėstęs ir Kauno universitete (procesijoje yra visų visuomenės sluoksnių atstovai, priekyje eina studentai). Deja, ir Kauno Arkivyskupijos kurijos archyve nėra jokių duomenų apie 1928-1929 m. mirusius dvasiškius.

Įdomūs kadrai užfiksuoti Šventojoje: rodoma, kaip ant laivo Danija įmontuota gintaro kasimo mašina, panaši į žemsiurbę, kasa gruntą, vyrai jį maišo ir plauna. Ant denio, kaip ir daug kur, pozuoja A. Žmuidzinavičius.

Anksčiau minėti kadrai prie Plungės žirgyno gali būti įdomūs besidomintiems arklininkystės istorija Lietuvoje. P. Šivickiui ir A. Žmuidzinavičiui buvo demonstruojami žirgai, jie visi gražiai nufilmuoti.

Ne viską pavyko dešifruoti, bet prisiminus, kiek nedaug buvo žinoma pačioje tyrimų pradžioje, galime pasakyti, kad visai nemažai išsiaiškinta. Būtų labai gerai, kad Centriniame archyve esančių filmų video įrašai būtų pertvarkyti pagal atliktus tyrimus, o ne liktų ateinančioms kartoms be jokių įrašų arba su tomis klaidomis, su kuriomis yra dabar. Tam, žinoma, reikalingi pinigai. Tik mokslininkai gali būti tokie kvailiai ir dirbti veltui, aukodami savo laisvalaikį ir pinigus visokiems įrašams, kopijavimams ar kompiuterinėms programoms. Dirbti veltui vien dėl to, kad įdomu. Nei su kino, nei su video technika susiję žmonės veltui to nepadarys. Ir kodėl jie turi kažką daryti veltui, kai aplinkui tiek daug sparčiai turtėjančių gudručių? Šių eilučių autorė bandė kreiptis į Šaulių sąjungą, aiškindama, kad filmuose yra nemažai veikėjų, susijusių su Šaulių sąjunga, kad tai yra jų istorijos dalis. Kreiptasi buvo dar tuomet, kai jokiu sunkmečiu nekvepėjo. Lyg ir buvo pažadėta pagalba, bet pažadai neišsipildė...

O gal kokiems protingiems žmonėms, perskaičius šį straipsnį, ir kils noras paremti senųjų filmų tyrimus?

Mokslo Lietuva, 2010 m., sausio 7 d. Nr. 1(423)