„Anksčiau pamiškės laukuose dažnai matydavau lapę. Dabar kažkodėl jau nepasirodo“, – papasakojau rytą Vytui, kaimynui, kai nuėjau jo aplankyti.

Vakare jis lėtai atžingsniavo į mano kiemą. „Ar žinai kodėl?“ – paklausė, bet nesupratau, apie ką, užmiršęs, ko pats rytą jo klausiau.

„Apie lapes šneku, – pratęsė. – Anksčiau šiuose laukuose javai augdavo. Prastokai, bet šiokias tokias varpas užaugindavo. O kur javai, ten ir pelės, jų lizdai ir urveliai. O kur pelės, ten ir lapės. Dabar žmonės prastoje žemėje javų neaugina. Tuščia pamiškė, vietomis dygsta pušaitės. Tai ir lapės ten nepamatysi.“

Susėdome kieme ant seno suolo, pašnekėjome apie šį bei tą.

„Anksčiau kaime jauniems žmonėms buvo daugiau darbo. Dabar visi darbai suplaukė į miestus. Todėl kaimuose ir liko vieni senukai.“

Man pasirodė, kad jis netyčia pratęsė savo apmąstymus apie javų laukus, peles ir lapes.

Vakar radijas pranešė, kad šiandien snigs ir pustys.

Rytą per radiją kalbėjo, jog po pietų numatoma audra.

„Radijas šėtoniškai meluoja, – pasišiaušė miškakirtys Vladas, kai pavakary ėjo iš miško namo. – Nei sniego, nei audros.“

„Gal ne radijas, o meteorologai? – bandžiau ginčytis. – Radijo diktorius tik perskaito.“

„Radijas, o ne kas kitas, – atkirto. – Juk ne prie pušies ausį priglaudęs girdėjau.“

Tikrai gera tema pamąstymui.

Ar matėte žiemą laukuose geltoną spalvą?

„Tik jeigu koks stebuklas…“

Diena buvo balta, o pavakary virš pliko miško išlindo saulė. Matyt, praskydo debesys, vakaruose virš tolimo Atlanto nurimo aukštuminiai sūkuriai, o saulei tik to ir reikėjo.

Toks dangus buvo peršviečiamas, tačiau davė saulei savo spalvą. Ir dangus buvo geltonas, ir saulė geltona, ir laukai apsipylė gelsviu.

Štai ir galvok, kokios tikros mūsų žemės spalvos.

Brendame per sniegą, kaip sakoma, iki šakumo, nes į miško pakraštį vėjai vakarykščio sniego pripustė.

Kuo toliau, tuo sniego daugiau, kuo toliau, tuo sunkiau kojas kilnoti.

„Gal grįžtam, prieš kalnelį gali būti sniego iki kaklo.“

Sustojame ir svarstome: kelio nedaug liko, tiek pat, kiek sugrįžti atgal. Grįžę rastume išvažinėtą kelią, bet juo toliau keliauti.

Dviese brendame toliau, nes, sakome, sniege nepaskęsime. O be to, žmogui labai nesmagu grįžti savo pėdomis. Tik Aloyzas nusišypso ir nukeliauja atgal vienas.

Einame dviese, sėkmingai įveikiame pusnis, ant kalvos pūkščiame ir laukiame Aloyzo. Jis pasirodo tuojau pat ir nė kiek nepavargęs.

Tyli Aloyzas, tylime ir mes, užsispyrėliai. Šypsomės: ar nebūna taip, kad renkamės skirtingus kelius, bet visi būname teisūs?

www.alytausnaujienos.lt

Selonija.lt