Sharon Brubaker nuolat gyvena ir dirba Lietuvoje nuo 2002 metų. Ilgą laiką tarptautiniame LCC universitete Klaipėdoje ji rūpinosi studentų ir dėstytojų sielovada, organizavo jaunimo evangelizacines programas. Šiuo metu paskirta rektoriaus patarėja ryšiams su religinėmis organizacijomis. Jos uždavinys – padėti LCC tarptautiniam universitetui skatinti dialogą tarp krikščioniškų tradicijų ir taip prisidėti prie Dievo karalystės kūrimo bei paremti Bažnyčias joms įgyvendinant savo misiją.   

Dirbdama LCC krikšioniškajame universitete turite puikią galimybę nemažai bendrauti su įvairių Lietuvoje veikiančių konfesijų atstovais. Kaip galėtumėte įvertinti atskirų Bažnyčių tarpusavio santykius? Didesnių konfliktų, regis, nejuntame, tačiau ar pakankamai bendraujame? Kokių galimybių neišnaudojame?

Lietuvoje nuolat gyvenu jau aštuonerius metus ir, kiek tenka bendrauti su Bažnyčių vadovybe, matau, kad ekumeniniai santykiai pamažu stiprėja.

Kita vertus, tenka pripažinti, jog kai kurių Bažnyčių eiliniai tikintieji yra labiau pasirengę ekumeniniam bendradarbiavimui, nei kai kurie jų vadovai. Tačiau yra ir tokių vadovų, kurie aktyviai siekia bendrauti su kitais, norėtų bendrai planuoti veiklą ir finansuoti renginius, kad, pavyzdžiui, seminarai ar jaunimo renginiai bei krikščioniškieji koncertai galėtų būti atviri visiems, net ir tiems, kurie šiaip nelinkę savęs priskirti jokiai konkrečiai Bažnyčiai.

Vienybės jėga, nepaisant kiekvienos konfesijos unikalumo, traukia žmones pažinti šios tarpusavio meilės šaltinį. Jėzaus malda Jono evangelijos 17 skyriuje ragina mus įsisąmoninti svarbią žinią, kad vienybė leidžia pasauliui pažinti Jėzų, kuris atėjo iš Tėvo, parodyti žmonėms, jog jie yra mylimi. Tačiau lygiai tiek pat galioja ir priešingas dalykas. Kai Bažnyčių vadovai kalba priešiškai nusistatę vienas kito atžvilgiu, kai žmonės mato kovą dėl valdžios ar Bažnyčių tarpusavio kovas, jiems Evangelija darosi ne tokia ir įdomi.

Žinoma, santykiai kuriami remiantis pasitikėjimu. Kartais pasitikėjimą reikia atkurti. Kartais su meile turi būti pasakyta tiesa apie tai, kur santykiai nutrūko, o konfliktai – perkeičiami. Istorijos banga iki mūsų dienų sukėlė konfliktų, kurie tam tikrai atvejais vis dar nėra išspręsti. Konfliktai turėtų būti sprendžiami norint ne tik juos užglaistyti, bet siekiant tarpusavio supratimo ir transformacijos.

Šiems procesams reikalinga saugi, netgi, sakyčiau, neutrali erdvė. 

Kartais galima išgirsti žmones abejojant, ar apskritai įmanoma krikščionių vienybė? Juk matome tiek daug ir svarbių skirtumų, skirtingų įsitikinimų, kuriuos vargu ar įmanoma peržengti?

Manau, jog reikia turėti omenyje, kad Šventasis Raštas mus primygtinai ragina (žr. Jn 17) būti vieningiems. Tad privalome kažkaip tos vienybės siekti. Tačiau kaip suprantame žodį vienybė?

Tai nereiškia, kad visi su viskuo sutinka ar išreiškia savo tikėjimą tais pačiais būdais ir pan. Esame apdovanoti skirtingu kultūriniu supratimu. Mano nuomone, Dievas leidžia šią įvairovę dėl didesnio gėrio. Jei lauksime, kol visi bus vienodi, vienodai organizuos pamaldas ar panašiai, to niekada nepasieksime. Mūsų tikslas ne toks.

Svarbiau, kad mes mylėtume, kaip Jėzus mylėjo, kartu liudytume šį gyvenimą. Tam turime skatinti vieni kitus.

Toks bendras liudijimas, manau, egzistuoja LCC tarptautiniame universitete.  Esame iš įvairių konfesijų, bet mus vienijantis bendras tikėjimo pamatas yra tas, kad dėstytojai privalo išpažinti Apaštalų ir Nikėjos tikėjimo išpažinimą arba pagrindinius stačiatikių krikščioniškosios doktrinos teiginius. Mes aiškiai matome, jog dar trūksta vienybės tarp mūsų, kad yra svarbu plėtoti tinkamą teologiją šia linkme, kad negalime žiūrėti pro pirštus į mūsų istorinius nesutarimus. Tačiau lygiai taip pat svarbu pabrėžti, jog akademinėje artes liberales aplinkoje skirtingų pažiūrų tikintieji gali dalytis ta pačia švietimo misija.

Bendradarbiavimą skatinanti LCC tarptautinio universiteto atmosfera labai veikia mūsų studentus. Dažnai vienos tradicijos studentai stereotipiškai galvoja apie kitas Bažnyčias. Evangelikai neretai mano, jog katalikai ir stačiatikiai nieko nežino apie asmeninį santykį su Dievu, arba kad jie tik aklai laikosi tradicijos. Ką gi, anksčiau ar vėliau jie sutiks studentą kataliką arba stačiatikį, kuris jaučia asmeninį santykį su Dievu, ir supras, jog tradicija gali vaidinti labai teigiamą vaidmenį krikščionio gyvenime.

Savo ruožtu katalikai ir stačiatikiai studentai kartais labai mažai žino apie protestantų įsitikinimus ir veiklą. Susipažinę su mūsų studentais evangelikais, jie išmoksta gerbti jų laisvesnį požiūrį į maldą ir garbinimą.

Ekumeninės savaitės metu ar kitomis progomis matome, kad susitinka Bažnyčių vadovai, atliekami įvairūs simboliniai gestai, kurie, rodos, tuo ir baigiasi. Tačiau ką šioje srityje gali nuveikti paprasti tikintieji – ar jiems telieka laukti, kol susitars teologai ir Bažnyčių vadovai, ar patys gali kažko imtis?

Mano galva, žmonės tokių galimybių vis labiau ieško, ieško būdų, kaip rasti bendrą kalbą ir imtis bendrų darbų su kitų konfesijų krikščionimis.

Kartais Bažnyčių vadovai su tuo sutinka ir šiuos bandymus laimina, o kartais – nelabai. Tuomet žmonės ieško kitų galimybių įvykdyti tai, ką Dvasia juos įkvepia daryti.

Pavyzdžiui, čia, Klaipėdoje, grupė pasauliečių pasiūlė evangelizacinę iniciatyvą. Iš vienos pusės buvo laiminami, iš kitos – stabdomi. Tačiau galvojama apie krikščionišką kino klubą ar kitas panašias iniciatyvas, kuriose galėtume veikti kartu.

Kaip manote, kur Bažnyčios galėtų aktyviau dirbti kartu? Kalbėti vienu balsu viešojoje erdvėje?

Kai kurios temos liečia kiekvieną, nesvarbu, kokiai konfesijai save priskiriame. Pavyzdžiui, praktiniams mūsų visuomenės poreikiams reikia mūsų visų. Tai ir beglobiai vaikai, benamiai, priklausomybių kamuojami asmenys, nutrūkę šeimyniniai ryšiai – sąrašas be galo...

Atsiliepdami į neatidėliotinus visuomenės poreikius, kartu skleidžiame Kristaus meilę tiems, su kuriais, kaip skaitome Šventajame Rašte, pats Kristus susieja save.

Esminis dalykas juk nėra, kiek išaugo Bažnyčios narių skaičius ar jos struktūros, bet kiek mūsų pastangos padeda priartinti Dievo karalystę prie tų, kuriuos kviečia Dvasia.

Kalbino Saulena Žiugždaitė