Šios savaitės „Galerijose“ – dvi stipriai, gal net kardinaliai priešingos parodos. Pirmoji – menininkių grupės „Baltos kandys“ paroda – instaliacija „Miškan“ akimirksniu visiškai atpirko išėjimą iš namų į šaltį. 1998 metais į grupę susibūrusios tekstilininkės A. Jurgelionytė, K. Kunčinaitė, M. Lebednykaitė, R. Leonavičiūtė, L. Pavilonytė, J. Vosyliūtė – viena iš nedaugelio lietuviškų menininkų grupių veikiančių taip tikslingai ir nuosekliai. „Pamėnkalnio“ galerijoje pristatomas naujausias „Baltų kandžių“ ir jų bendraautoriaus iš Rygos, Kasparso Lielgalvio jungtinis meno projektas „Miškan“.

„Miškan“ – ekologinis projektas įvairiomis šio žodžio prasmėmis. Tai ir saikinga, tačiau paveiki ekspozicija, ir dėmesys gamtai (miškui), ir kūrinio atlikimo procesas bei rezultatas. Instaliacija susideda iš didelio formato panoraminių fotografijų, kuriose – „Baltų kandžių“ narės miško apsuptyje. Ant galerijos grindų ištiestas veltų samanų, uogienuojų, lapų ir spyglių paklotas iš vilnos – neišvaizdus, tačiau natūralus kruopštaus ir meditatyvaus rankų darbo rezultatas. Šią erdvę užpildo įrašyti natūralūs miško garsai.

„Miškas daugelio tautų mitologiniuose vaizdiniuose užima reikšmingą vietą, kaip šventa ir paslaptinga sritis, galinti suteikti prieglobstį bei apsaugą. Tai vieta, kurios nepasiekia pasaulio aistros, dvasios susitelkimo bei vidinio gyvenimo simbolis,“ – rašoma parodos anotacijoje. Instaliacija pavyko – tik įėjus į galeriją, ji sukuria reikiamą įspūdį ir jausmą – emociją. Tik vėliau, įsijungus kritiniam mąstymui (vis tik tai galerija, ne gamta) imi svarstyti ir vertinti. Panašu, kad „Baltos kandys“ – vienos iš nedaugelio lietuvių menininkų, kuriančios šiandien madinga ekologijos tema. Džiugiausia, kad šis projektas neturi mados paviršutiniškumo. Jis įtikina.

Tiesa, kiek trukdė Larso vonTriero „Antikristas“ – temos (miškas ir moteris), net vizualika kiek panašios, tačiau jų traktavimas ir sukūrimo intencijos – visiškai skirtingos. „Baltos kandys“ kviečia „asmeniškai patirti ir apmąstyti per amžius išsaugotas, protėvių perduotas bendravimo, buvimo darnoje su gamta tradicijas“. Man belieka pakviesti suspėti aplankyti šią parodą.

Žadėtoji priešinga paroda veikia Pilies gatvėje atsidariusioje naujoje galerijoje „2W“. Interviu su galerijos šeimininkais publikuojamas bernardinai.lt – pakankamai išsamiai pristato kiek chaotiškus planus (planuojama eksponuoti menininkus „kurie negali atvažiuoti į sostinę, kurie neturi galimybių pasirodyti savo menų čia“, bet tuoj pat kalbama ir apie išeivius menininkus bei Leipcigo miesto dailininkus, „koncertukus“, knygų pristatymus... Kiek toliau užsimenama apie planuojamą mokestį menininkams už eksponavimąsi galerijoje. Šiuo atveju, teiginys, kad Vilniuje "susibūrusios garsenybės neįsileidžia rajono kūrėjų" virsta nelabai gražiu marketingo triuku – juk už mokestį menininkus priima beveik visos Vilniaus galerijos. Apskritai, keista galerijos šeimininkų pozicija vadinti vilniečius „pasipūtusia“, „išpindėjusia“ publika pozityvių emocijų nesukelia. Net ir suprantant, kad puolimas dažniausiai tėra gynybinė reakcija...

Tiesą pasakius, nieko keisto ar herojiško galerijos atsidaryme sunkmečiu nematau – tuštėjant nuomojamoms patalpoms verslininkai vis dažniau atsigręžia į meną, siūlydami menininkams galimybę nemokamai eksponuoti savo kūrinius. Juk visiems gerai – užpildomos nejaukios tuštumos, papuošiama aplinka, sukuriamas bent kažkoks traukos centras – šie procesai vyksta visame pasaulyje.

Idėja rodyti menininkus, kuriančius regionuose – įdomi. Tokia galerija turėtų savo veidą ir reikšmę. Kita vertus – užduotis rasti įdomių menininkų Lietuvos miesteliuose – ne tokia paprasta kaip gali pasirodyti, net priešingai. Asmeniškai aš jau du mėnesius įvairiais kanalais ieškau vieno menininko – tik visai neseniai pavyko gauti jo adresą (bet ne telefoną), tikiuosi, jis bus teisingas... Žinoma, lengviau rasti į pardavimus orientuotų menininkų nei užsislėpusių talentingų keistuolių. Tačiau štai problema – dekoratyvus menas, kuriamas regionuose visiškai nesiskiria nuo tokio pat meno pavyzdžių, kuriamų Vilniuje ar Kaune. Todėl tarp galerijoje „2W“ šiuo metu rodomų Rokiškio menininkų kūrinių neradau nieko, kas pasirodytų įdomu. Deja.

Eksponuojami paveikslai, kėdės-skulptūros ir keramika – daugiau ar mažiau gražūs.

Dekoratyvūs, spalvingi, dažnai stilizuoti kūriniai – panašių galima rasti Pilies gatvėje lauke įsikūrusių prekeivių bagaže. Tai nebūtinai priekaištas – dekoratyvūs kūriniai nuteikia jaukiai, jie gali priversti maloniai šyptelėti.

Tiesa, jie nėra įdomūs, jie niekada neprivers susimąstyti, jie neužduos klausimų ir nesuteiks galimybės ginčytis ar diskutuoti. Jie kuriami galvojant apie žiūrovą ir tai, kas jam patiks. Tuo tarpu kalbant apie „pasislėpusius“, „į stalčių“ kuriančius menininkus vis neblėsta viltis pamatyti kažką, kas kuriama sau – todėl – originalaus ir tikro. Ši viltis ir linki naujosios galerijos savininkams sėkmės.

 

Grupė „Baltos kandys“, „Miškan“, Pamėnkalnio galerija, Pamėnkalnio g. 1/13, iki sausio 31 d.

 

Rokiškio dailininkų paroda „For sale...“, galerija „2W“, Pilies g. 8a.