Didysis praėjusiųjų metų jubiliejus sujudino ne vien Vilnių ar didžiuosius šalies miestus, bet ir provinciją. Daugelyje mažųjų miestelių iškilo šiai datai skirtų įvairių atminimo ženklų – kryžių, koplytstulpių, rūpintojėlių, kurių atsiradimą iniciavo bendruomenės ar privatūs rėmėjai. Tačiau būta ir kitokių iniciatyvų. Viena jų, gimusi Veliuonoje, tapo paskata šioms poleminėms pastaboms. Veliuonos iniciatyva išryškino bandymą visuomenei primesti „naujųjų laikų“ ideologiją, vertybes ir gyvenimo sampratą, sėkmingai manipuliuojant dirbtine ,,krikščionybės ir pagonybės“ priešprieša, kuri, pasak Dainiaus Razausko (,,Šiaurės Atėnai“, 2010, Nr.1), tėra ,,iš esmės netikęs, pritemptas, klaidingas, netgi apgailėtinai ydingas kalbamos takoskyros apibrėžimas.“

Ydinga takoskyra ,,krikščionybė–pagonybė“ būdinga ir Lietuvos viešajai erdvei. Tai liudija net praėjusio jubiliejaus pavadinimas – institucijos šią datą vadino Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu, o tikintieji krikščionys – Evangelijos žinia tūkstantmetei Lietuvai.

Interpretacijos klaida ar...

Veliuona – miestelis dešiniajame Nemuno krante, kuris, pasak istorikų, jau akmens amžiuje buvo nusėtas sodybomis. Seniausias ir plačiausias rašytinis šaltinis, minintis Veliuoną, kaip vieną svarbiausių Lietuvos pilių gynybiname kare su Kryžiuočių ordinu (1185–1435 metai) – Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika. Iš tos kronikos mus pasiekia ir žinios apie ikikriščioniškojo tikėjimo šventvietes Veliuonos apylinkėse: mišką, vardu Vintas, kulto vietą Draustinės miške, Deivių akmenį ir kt. Kronikoje nerandame liudijimo apie tai, kad šiose žemėse garbinta kokia nors konkreti baltų dievybė.

Aleksandras Vanagas, parengęs onomastikos darbą Lietuvos miestų vardai (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004), teigia miestelio vardą kilus iš upėvardžio Veliuona, nes taip vadinamas dešinysis Nemuno intakas. Galima spėti, kad upėvardžio pirmas skiemuo Vel- atsirado vėliau, nes pirmuose rašytiniuose šaltiniuose vietovės pavadinimas rašomas – Wilhun. Pavadinimo pirmasis skiemuo skamba panašiai kaip Wilno. Tikriausiai niekas neginčys Vilniaus vardo akivaizdžių sąsajų su upėvardžiais Vilnelė, Vilija. Šių upėvardžių pirmas skiemuo, kaip ir Wilhun atveju reiškia bangavimą (vilnijimą).

Knygoje Lietuvos valsčiai. Veliuona (Versmė, Vilnius, 2001) Vykintas Vaitkevičius užsimena, kad Veliuonos vardas gali byloti ir apie sakralinę vietovės reikšmę. Autorius remiasi kalbininko Kazimiero Būgos rekonstrukcija: Veliuona – iš XIV–XV amžiaus šaltiniuose įvairuojančių vardų Wilhun (1315),  Welyn (1336), Welov (1337), Velym (1339) Welun (1357), Welone (1416), Wolona (1418), Willun (1418), mat K. Būga, remdamasis Jono Lasickio 1615 m. veikalu Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus, o konkrečiau – šio autoriaus įvardintu vėlių dievu (Vielona Deus animarum), vietovės pavadinimą skyrė žodžių vėlė, velionis, vėlys šeimai. Baigdamas temą V. Vaitkevičius sako, kad išsamesnių duomenų apie vėlių dievą (ar deivę), nurodomą J. Lasickio, nėra. Iš citatos „Vielona – vėlių dievas, jam aukojamos aukos, kai minimi mirusieji. Jiems paprastai duodama kepintų paplotėlių, patrupinus keturiose vietose, priešpriešiais. Tie paplotėliai vadinami Sikies Vielonia pemixlos...“ – V. Vaitkevičius daro išvadą, kad Veliuona J. Lasickio informacijos kontekste galėtų būti suprantama kaip deivės Žemynos – požemio ir mirusiųjų karalystės deivės – epitetas.

J. Lasickio rašinys Apie žemaičių dievus – kontroversiškas tekstas. Tokiu jį linkusi laikyti dr. Rita Repšienė, dirbanti Kultūros, filosofijos ir meno institute. Mokslininkės nuomone, J. Lasickis lietuviškai nemokėjo ir rašė lotynų kalba, o mitologijos žinių jam teikė Jokūbas Laskovijus, „kilmingas lenkas iš Kališo srities“, kaip matininkas vykdęs Žemaitijoje Valakų reformą. Kyla natūralus klausimas: ar tikrai gerai žemaitiškai mokėjo ir pats J. Lasickio „informatorius“ J. Laskovijus? Veikiausiai – ne. Gal todėl J. Lasickis ir neišvengia iškraipymų? Juk kitoje savo rašinio vietoje jisai Vieloną, pasak Nijolės Laurinkienės, velionių prižiūrėtoją, bemaž tapatina su dievu Ežiaguliu“ (Metai, 2010, Nr. 1).

R. Repšienė dar patikina, kad internete paplitusios deivės Velionos prezentacijos yra jokiais istoriografiniais argumentais neparemti samprotavimai. Tuo tarpu Etninės kultūros globos tarybos ekspertas, prof. Libertas Klimka, paprašytas pareikšti nuomonę dėl mitologemos Veliona, mini žymių baltų mitologijos tyrinėtojų – A. J. Greimo, V. Toporovo, G. Beresnevičiaus ir kitų – autoritetą ir teigia, kad deivė Veliona – lingvistinis nesusipratimas, interpretacijos klaida.

Legendų prasmė sovietmečiu

Veliuonos miestelyje legenda apie baltų deivę, neva globojančią vandenį, orą, ugnį, žemę, požemį ir jo lobius, bene labiausiai puoselėta sovietų okupacijos metais. Velionos mitologemai pagrįsti buvo pasitelktas ne vien Lietuvių tautos istorijos autoriaus Teodoro Narbuto liudijimas, kad 1805 metais, apsilankęs Veliuonoje, jis „savo akimis“ matęs akmeninę lentą, įmūrytą Veliuonos Švč. Mergelės Marijos į Dangų ėmimo bažnyčios išorės sienoje, bet ir tas faktas, kad Veliuonoje išlikęs „pagonių“ aukuras, teberymantis viename Veliuonos piliakalnių, nors aukuro atsiradimo data aiški – 1925 metai. Apie tai liudija Lietuvai pagražinti draugijos Centro valdybos išlaidų sąmata Veliuonos piliakalniui ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino kapo kalnui sutvarkyti. Paminklui Kapo kalne statyti anuomet buvo skirta 6 000, aukuro statybai – 1 000, o visiems abiejų piliakalnių tvarkymo darbams – 23 000 litų. Liaudies „mitologai“, propaguojantys deivės Velionos stabo „atstatymą“, ambicingą savo siekį grindžiantys ant aukuro iškaltu imperatyvu „Grąžink, ką privalai!“, nevengia pacituoti ir kitą kilnų teiginį: „Tauta, kuri negerbia savo praeities, neturi ateities.“

Grįžtant prie T. Narbuto, derėtų atsiminti, kad nūdienos istorikai šį autorių traktuoja kiek kitaip, nei linkusieji romantizuoti, taip pat ir falsifikuoti faktus. Esama nuomonės, kuria būtume linkę tikėti, kad T. Narbuto „regėjimas“ Veliuonoje – tiktai graži legenda: jokios lentos, lotyniškai skelbusios, kad Švč. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo bažnyčia pastatyta ant senovėje garbintos deivės Velionės žinyčios pamatų, niekada nebuvo. Lygiai kaip Vytautas Didysis nėra Veliuonos bažnyčios statytojas, nors apie 1930-uosius, remontuojant Bažnyčią, jos fasade atsirado ir iki šių dienų išliko atitinkamas įrašas.

Vytauto Didžiojo nuopelnai krikščionybei Veliuonoje kiti – 1421 metais kunigaikštis čia įsteigė lietuvišką parapiją. Tai buvo viena pirmųjų parapijų Žemaitijoje, pasitarnavusi, kad Veliuona taptų religiniu centru. Kaip atrodė senoji, Vytauto laikus menanti šventovė, duomenų nėra. Dabartinės bažnyčios, statytos apie 1636 metus, fundatorius buvo Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, LDK kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila (1595–1656). 2008-ųjų gruodį, pagerbdamas šio dosnaus šviesuolio atminimą, tuometinis Veliuonos parapijos klebonas Artūras Stanevičius aukojo šv. Mišias ir pašventino fundatoriaus portretą, sukurtą kompiuterine grafika. Portretas ne tik papuošė 2000-aisiais klebono įkurtą Veliuonos bažnyčios muziejų, bet ir atkūrė istorinį teisingumą.

Sovietmečiu visos legendos, vienaip ar kitaip primindavusios mums lietuviškąjį identitetą, atrodė prasmingos ir netgi skatintinos. Sakykime, Vytauto Didžiojo paminklas pačiame miestelio centre iki dabar išliko tik todėl, kad sumaniems veliuoniškiams šovė į galvą pameluoti ne itin išprususiems pirmiesiems sovietiniams funkcionieriams, jog paminklo autorius – fašistų sušaudytas skulptorius Vladas Grybas, nors iš tikrųjų šį monumentą sukūrė veliuoniečių atsikviestas skulptorius Apolinaras Šimkūnas. Pasamdyti dar ir išmanantį architektą, bendruomenė, matyt, pristigo lėšų – gal todėl kiek neproporcingas paminklas Vytautui Didžiajam neįtrauktas į kultūros vertybių registrą.

Vis dėlto nederėtų užmiršti, kad sovietiniai ideologai laikui bėgant tobulėjo, kad primityvaus mąstymo ir menko išsilavinimo valdininkus instancijose ilgainiui pakeitė išprusę žmonės, taip pat ir talentingi komunistinio „rojaus“ strategai. Ar ne dėl tos priežasties Lietuvoje – tegul ir labai budriai prižiūrimi KGB – per vadinamąjį „Chruščiovo atšilimą“ tartum grybų po lietaus ėmė rastis kraštotyros būrelių ir etnografinių ansamblių?

Okupantai laikėsi taktikos: verčiau jau tegul pavergtoji tauta mini savo didvyriškas kovas su kryžiuočiais, kurie ją per prievartą „ugnimi ir kalaviju apkrikštijo“, nei atsimena kunigaikštį Algirdą, beldusį į Maskvos vartus, arba kitą slavams liūdną faktą, kad Kijevo Rusia kitados mokėjo Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei nemenką duoklę – juk kalbėti apie krikščioniškosios tradicijos perėmimą per Lenkiją, kurios karūną 1386-aisiais, tuojau po savo krikšto, užsidėjo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino vaikaitis Jogaila, „mokslinį ateizmą“ išpažįstantiems ideologams taip pat buvo neparanku. Sovietų valdininkai iki tam tikro „lygmens“ toleravo ir „pagoniškas“ pasakas apie senųjų baltų dievų panteoną. Logika paprasta: verčiau jau tegul lietuviai ar latviai šokinėja per liepsnojančius Kupolių laužus, nei klaupiasi prieš Nukryžiuotąjį.

Apie Šv. Brunoną Kverfurtietį, taikiai nešusį šiam mažam žemės lopinėliui Gerąją Naujieną keliais šimtmečiais anksčiau, nei čionai atskubėjo šarvuoti riteriai su kryžiumi ant apsiaustų, juoba apie Krėvos akto diplomatines subtilybes sovietmečio istorijos pamokose tikrai nebuvo užsimenama.

Derėtų pridurti, kad šiandien nebevartotinas pagonių (lenk. pogan, baltarus. погaнь) apibrėžimas – taip pat ne kryžiuočių išmonė: rusai žodžiu погaнкa vadina ne ką kita, kaip šungrybius...

Deivės „atgijimas“ tūkstantmečio proga

Minint Tūkstantmetį, kuris vienodai svarbus ir Lietuvos valstybei, ir jos Bažnyčiai, išryškėjo glaudesnio ryšio tarp abiejų institucijų trūkumas, o gal net ir visiškas abiejų nesusikalbėjimas. Iš Kvedlinburgo analų „išlukštenant“ vien Litua, šv. Brunonas tartum pasitraukė į užribį. Kaip pasakytų Tomas Viluckas (Artuma, 2010, Nr. 1), valstybė savotiškai nubraukė šventojo auką, tuo lyg ir solidarizuodamasi su tais, kurie 1009-aisiais Evangelijos žinią brutaliausiu būdu atmetė. Gal „nesusikalbėjimas“ tarp tikinčiųjų ir pasauliečių neakivaizdžiai pasitarnavo ir iniciatyvai, gimusiai Veliuonoje?

Veliuonos tikintieji sunerimo jau pačioje jubiliejaus pradžioje, kai sausio 26 dieną internete perskaitė bendruomenės vardu seniūno Mindaugo Šlepševičiaus paskelbtą raginimą aukoti pinigus, už kuriuos valstybės tūkstantmečio proga miestelyje būtų pastatyta ąžuolinė Deivės Velionės skulptūra. Bene labiausiai parapiją suglumino savivaldybės tarnautojo „pažadas“, kad visiems aukojusiems „amžinos vilties ir būsimojo pomirtinio gyvenimo deivė Velionė padės gyvenime“. Dalis žmonių įžvelgė skelbime viešą pasityčiojimą iš katalikų, kiti piktinosi Socialdemokratų partijos nario iniciatyva proteguoti senąją religiją, neįsiklausant į krikščioniškosios bendruomenės nuomonę, nors, pagal veikiančią Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybės tarnautojams derėtų išlaikyti neutralumą tikėjimo klausimais, juoba kad Veliuonoje nėra oficialiai registruotos bendruomenės, išpažįstančios senąjį baltų tikėjimą. 

Nedviprasmiškai šią iniciatyvą traktavo Veliuonos Švč. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo parapijos klebonas Artūras Stanevičius. Jis pakvietė tikinčiuosius nepamiršti Pirmojo Dievo Įsakymo ir melstis, kad Viešpats gelbėtų parapiją nuo stabmeldystės nuodėmės, o seniūnui adresavo laišką, raginantį atsisakyti kontroversiško sumanymo. Bendruomenės tikintieji taip pat pareikalavo, kad skulptūra jokiai deivei nebūtų statoma. Pastaruosius palaikė ne tik Jurbarko dekanato kunigai su dekanu Kęstučiu Grabausku, Kauno arkivyskupija, bet ir Jurbarko rajono administracijos direktorius Jonas Bučinskas, deleguotas į šį postą Tėvynės sąjungos – Krikščionių demokratų partijos, taip pat – savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Radeta Savickienė.

Vis dėlto, kai po beveik 14-kos pastoracinio darbo metų Veliuonoje klebonas Artūras Stanevičius, kurį M. Šlepševičiaus oficialiame atsakyme pavadino žmogumi, nenutuokiančiu, kad „pagonybė yra Lietuvos Respublikos pradžių pradžia“, buvo perkeltas į Kėdainių Šv. Jurgio parapiją, seniūnijoje vėl prasidėjo gana nemalonios insinuacijos prieš žmones, kurie nepalaikė idėjos statyti pagoniškąjį stabą. Tiesa, pirmojo, meniniu požiūriu ganėtinai netobulo, deivės Velionos projekto atsisakyta. Tačiau idėja plėtota toliau, šįsyk pasitelkiant jau ir dailininkų profesionalų. Naująjį paskelbtą konkursą laimėjo kaunietis menininkas E. Daugulis. Reikia pripažinti, kad skulptūros projektas tikrai įdomus – kompozicija vaizduoja moterį ant dviejų kolonų iškeltoje valtyje, iš kurios stiebiasi keturi medžiai, viršūnėmis augantys į dangų, o nuogomis šaknimis – po valtimi (kitaip tariant, į žemę). Po moters kojomis – laiptai, kaip nuoroda į požemius. Toks meninis sprendimas, neeskaluojant skulptūros deiviškumo, galėtų būti priimtinas tiek „iš dulkės kilusiems ir į dulkę sugrįšiantiems“ krikščionims, tiek senojo tikėjimo išpažinėjams, tiek ir tiems, kurie netiki nieko. Gaila, kad didžiausiais idėjos rėmėjais ir tapo, deja, nieko netikintieji. Vis dėlto prezentuojant skulptūrą kaip religijos simbolį, reikėtų mąstyti apie tai, kad įkūnyta Mirties deivė Veliona gali turėti skaudžių pasekmių: kas garantuotų, jog krizės ir depresijos kamuojamoje šalyje, kur tikrai netrūksta pusiausvyrą praradusių, savižudybei apsisprendusių žmonių, „amžinos vilties ir būsimojo pomirtinio gyvenimo deivė“, kurią taip proteguoja deivės Velionos šalininkai, nesuponuos tam tikro jų požiūrio į Veliuoną, kaip į savotišką mirtininkų Meką?

Gal seniūnijai ir kitiems deivių šalininkams vertėtų įsiklausyti į Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktoriaus J. Bučinsko rekomendaciją: „2011 m. Veliuona minės Junigedos vardo istoriniuose šaltiniuose paminėjimo 720-metį ir savivaldos 510 metų sukaktį. Istorinėms datoms atminti tiktų Veliuonai skirtas ženklas ar skulptūra. 2010 metai turėtų tapti pasirengimo 2011-iesiems laikotarpiu.“

Deja, administracijos direktoriaus atsakymas, kurį gavo deivės Velionos „priešai“, siekiantys profesionalesnio požiūrio į prieštaringai vertinamą objektą, stabo oponentams didesnio optimizmo neįkvėpė. Atsakyme nors ir pripažįstama, jog „šiandien vykstančios diskusijos dėl skulptūros deivei Velionei statybos Veliuonoje skaldo Veliuonos bendruomenę“ ir kad „Jurbarko rajono savivaldybės administracija neinicijuoja ir neremia šios idėjos įgyvendinimo“, vis dėlto pabrėžiama, jog sumanymui nepritariama veikiau dėl to, „kad nėra finansinių galimybių“. Tolesnis teiginys, kad „idėja turi būti išsamiai aptarta su bendruomene, įsiklausant į kiekvieno bendruomenės nario argumentus“, taip pat neskatina visuomeninės vienybės. Tai tik dar vienas „oficialus leidimas“ tęsti neprofesionalią diskusiją, kurioje „svariausią“ nuomonę turi garsiausiai rėkiantys „žinovai“.

Bandymas reziumuoti

„Restauruodami“ senąjį baltų tikėjimą, juoba suteikdami jam materialumo, turėtume elgtis labai atsargiai. Neatlikus rimtos ekspertizės, neturint Etninės kultūros globos tarybos ekspertų išvadų ir galimų rekomendacijų, o vadovaujantis vien tik saviveikliniais metodais, einama neteisingu keliu. Neišmanėlių deklaruojama „pagarba“ senajam tikėjimui šiuo atveju virsta senojo tikėjimo profanacija, o dar paprasčiau sakant, pasityčiojimu.

Gal prieš imantis tokių keistų iniciatyvų, kai kuriems „specialistams“ vertėtų dar kartą atsigręžti kad ir į Gintaro Beresnevičiaus įžvalgas dėl senosios lietuvių religijos, kurią autorius vadina „religija, patyrusia stiprią, mirtiną traumą, kuri kai kurių individų – „nekrikštų pagonių“ asmenyje dar gali „turėti savimonę“, t. y. ji nebeveikia socialiai, tačiau išlieka individų sąmonėje ir jų atliekamuose individualiuose veiksmuose“ (Lietuvių religija ir mitologija, Vilnius: Tyto alba, 2008).

Šią citatą prasmingai interpretuoja profesorė Viktorija Daujotytė: „Aiškus santykis: yra senoji religija ir yra „nekrikštai pagonys“. Toks požiūris, mano supratimu, yra teisingas, jis turėtų įsitvirtinti (Metai, 2010, Nr. 1).

Kai agitacijos gerbti savo tautos istoriją, o kartu ir senąjį baltų tikėjimą, uoliai imasi „nekrikštai krikščionys“, tikėtis ko nors kito nei destrukcija, būtų naivu.

Gyvename gana perversiškais laikais, pakrikusių vertybių pasaulyje, kurį iki Nepriklausomybės uoliai formavo „mokslinio ateizmo“ apologetai. Apie tai, kad dvasinės vertybės – prioritetas, deja, nekalbama ir Europos Sąjungoje.

Veliuonos, mažo Vidurio Lietuvos miestelio, patirtis – tik iliustracija, kokios pražūtingos gali būti pasekmės, kai tikėjimo dalykus ima interpretuoti profanai. Visi Tūkstantmečio metai bendruomenei pavirto susipriešinimo, nuoskaudų, kiršinimo, netgi juodžiausių šmeižtų ir vienas kito pjudymo metais. Nesveikos aistros nesiliovė nei per krikščionims itin svarbų ramybės ir susikaupimo metą – adventą, nesiliauja ir dabar.

Politikams, jau dabar pradedantiems manipuliacijas, rengiantis rinkimams į savivaldybių tarybas, visuomenės supriešinimas, žinoma, tik į naudą. Tačiau „rinkti taškus“ iš dviejų tautos gyvastingumo šaltinių – krikščioniškojo tikėjimo ir senosios religijos – priešpriešos nėra garbinga. 

Situacija Veliuonoje atskleidė, deja, ir dar vieną šiandienės visuomenės žaizdą: „mokslinio ateizmo“ apologetai per daugelį okupacijos metų nuveikė didelį darbą, sujaukdami žmogaus savimonę, jo vertybių sistemą, o ši diena, nors artėjame prie atkurtojo valstybingumo 20-mečio, taip pat nedaug teprisideda, kad mūsų žingsnius ir sprendimus lydėtų tiesa ir šviesa – kitados tokios skaudžiai brangios lietuviui sąvokos.

Bandantiems „grąžinti“ Lietuvą prie senojo baltų tikėjimo siūlytume pasiskaityti neseniai pasirodžiusią Vytauto Ališausko knygą Sakymas ir rašymas: kultūros modelių tvermė ir kaita Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Aidai, Vilnius, 2009). Tai knyga, parašyta remiantis lietuvių mitologija, senosios baltų religijos analize ir Lietuvos istorija, kurioje, pasak jau minėto D. Razausko, duodamas labai rimtas atkirtis daugumai senųjų lietuvių religijos ir mitologijos ,,tyrinėtojų“, kurie mėgsta kartoti kaltinimą ,,pagonims“, esą jie nepažino Dievo Kūrėjo, o garbino tik jo kūrinius – gamtos objektus: saulę, mėnulį, žvaigždes, griaustinį, ugnį ir t. t. Tikrasis mokslas šį prietarą kritikavo daugiau kaip prieš šimtmetį. Juolab kad pasitelkus pastarųjų metų kalbotyros mokslą, įrodoma: lietuviškam žodžiui Dievas – jau penki tūkstančiai metų.

Profesoriaus Antano Rubšio versto Šventojo Rašto (Katalikų pasaulis, Vilnius, 1050 p.) išnašose rašoma: ,,Gamtos garbinimas yra mažiausiai smerktina religinė laikysena. Dievą galima pažinti be apreiškimo iš matomų kūrinių“.

Tad dar kartą norisi kviesti visus, vienaip ar kitaip paliestus anaiptol ne „globojančios“ deivės Velionos, nors labiausiai – „krikščionybės- pagonybės“ takoskyros: įsigilinkime į problemą! Kas teisus – N. Laurikienė, pažyminti, kad „keltina dar viena prielaida – galbūt Veliona yra vienas žemės deivės (Žemynos) vardų, kuriuo pastaroji taip galėjo būti pavadinta pagal funcionavimo sferą.“? O gal prof. L. Klimka, aiškinantis, jog ,,Giltinė (Veliona) – mirties dievaitė. Tai balta neaiškių formų būtybė su gyvatės liežuviu; jos pasirodymo pranašai – pelėda, svetimas šuo. Simbolinis atributas – kanklės, kurių muzika senovėje palydėdavo vėlę į pomirtinį pasaulį. Giltinė, nukerpanti likimo siūlą avikirpėmis žirklėmis.“ (Apie senovės dievus ir mitines būtybes)?

Gal vertėtų, prieš įkūnijant senųjų laikų dievybę, prisiminti ir tyrinėtojo P. Šmito prielaidą, kuris, aprašydamas latviškąją Vėlių motę, dažnai prilyginamą deivei Velionai, įrodinėdamas pastarosios egzistavimą, mini, jog ši motė galėdavusi ir pati atimti žmogui gyvybę, kuris po to jau keliaudavęs į jos valdas (LTD 10, 4156; Šmitas 2004, 92 – 93 p.).

Tad dar kartą klausiame: ar mums šiandien tikrai reikalingi mirties kulto atributai?

Nesame nusiteikę menkinti savo protėvių tikėjimo, juoba niekinti žmones, išpažįstančius baltų religiją šiandien. Tačiau ar dera leisti šioje srityje darbuotis „restauratoriams“, kurie teturi miglotą supratimą apie restauruojamą objektą – tai tema, verta išsamesnės diskusijos. Kai tokiu „restauravimu“ užsiima valstybės tarnautojai, kurie – pasinaudoję įvairiomis jiems suteiktomis galiomis bei priemonėmis – kitaip manančius apšaukia ,,bendruomenės priešais“, kuriuos derėtų ištremti iš Veliuonos, šmeižto ir paskalų ,,kampanija“ pradeda priminti „buldozerinio“ ateizmo laikus.