Homilija, sakyta krikščionių vienybės savaitės metu evangelikų liuteronų bažnyčioje Vilniuje sausio 20 d.

Mieli krikščionys, broliai ir sesės Jėzuje Kristuje,

Šią savaitę drauge dėkojame Dievui už suteiktą laisvės dovaną ir meldžiame vienybės krikščionių bažnyčioms bei santarvės visai mūsų tautai.

Neseniai vartant žiniasklaidos puslapius dėmesį patraukė štai tokia žinutė: „Izraelio vyriausybė patvirtino planą, pagal kurį palei sieną su Egiptu bus pastatytas užtvaras, padėsiantis kontroliuoti neteisėtų migrantų srautą [...] Vienas vyriausybės komitetas leido pastatyti tris užtvarus palei 250 kilometrų sieną, einančią daugiausia per dykumas. [...] Tie užtvarai blokuos pagrindinius neteisėtos migracijos maršrutus. Planuojama, kad šis projektas, kurį patikėta įgyvendinti kariškiams, kainuos 1–1, 5 mlrd. JAV dolerių“.

Gal toks Izraelio vyriausybės sprendimas pagelbės, sprendžiant neleistinos imigracijos klausimus, o gal ir ne. Pasitelkiu šią žinutę ne todėl, kad ketinčiau pasigilinti į Egipto ir Izraelio priešpriešą, egzistuojančią nuo biblinių laikų, bet – kaip iliustraciją atsitvėrimo, atsiribojimo. Mums, lietuviams, pažįstamos tos sienos ir užtvarai. Berlyno siena, „geležinė uždanga“... Susimąsčiau, kai tą patį vakarą skaitydamas Šventąjį Raštą vėl aptikau sieną – statytą ir sugriautą Ramoje (1 Kar 15 sk.). Tuo metu Izraelis jau buvo suskilęs į Judo ir Izraelio karalystes ir tarp jų vyko nuožmus karas. Ramos tvirtovę stiprino ir sieną statė Izraelio karalius Baša, „norėdamas užkirsti kelią žmonėms išeiti ar įeiti pas Judo karalių Asą“ (1 Kar 15, 17). O Judo karalius Asa, priešingai – sutelkė Judo gyventojus ir „jie išnešė akmenis ir rąstus, kuriais Rama turėjo būti sutvirtinta“ (1 Kar 15, 22). Taigi Baša statė sienas, o Asa jas griovė. Pastebėtina, jog Šv. Raštas vadina Bašą nedoru, o Asą – teisingu. Pastarasis sekė savo protėvio karaliaus Dovydo pėdomis ir „darė tai, kas dora Viešpaties akyse“ (1 Kar 15, 11). Tai dar viena iliustracija, šįkart jau biblinė, metaforiškai bylojanti, jog atskirtis niekuomet nėra Dievo valia, juo labiau sienų statymas, atskiriantis tos pačios Dievo tautos gimines.

Tačiau šiandien turime pripažinti, jog kaip skirtingų konfesijų krikščionys esame labai toli vienas nuo kito. Ką daryti? Stiprinti Ramos sienas ar griauti? Nemanau, kad būsime laimingi, gyvendami už savo denominacinių tvirtovių sienų taip, tarsi kiti neegzistuotų. Širdis ilgisi laisvės. Esu įsitikinęs, jog teisinga sekti Asos, pavyzdžiu. Tai sakydamas, turiu omeny ne skirtingos konfesinės dogmatikos, teologinių interpretacijų ar savitos liturgijos griovimą, bet vidines širdies nuostatas. Rąstai, kuriuos turime ritinti iš savo, o ne brolio akies, yra nepagrįstas didžiavimasis nuosavu teisumu, nenoras išgirsti ir suprasti kitą. Akmenys, kuriuos reikia išmesti laukan – tai užsigavimai, apkalbos, pagieža.

Vienybė nėra vienovė. Skirtybės – iš Dievo, ne jų turime išsižadėti. Bažnyčia iš ties panaši į biblinį Izraelį, kurį sudarė 12 giminių. Kiekviena iš jų paveldui gavo skirtingą teritoriją, tačiau per šventes susirinkdavo garbinti į vieną Šventyklą. Tam artima ir graikiško žodžio oikoumenē – apgyvendinta, bendra žemė, kuris Naujajame Testamente ne sykį verčiamas kaip „visas pasaulis“, prasmė (Mt 24, 14 ir Apd 19, 27). Neatsitiktinai ir mūsų Viešpats pašaukė 12 apaštalų, tačiau jie sekė paskui vieną  Ganytoją – Kristų. Atidžiau gilinantis į Naująjį Testamentą, paaiškėja, jog jau ir tarp jų būta doktrininių skirtybių, savitų teologinių akcentų. Tačiau juos jungė viena Dvasia, viena meilė, vienas kryžius.

Apaštališka bažnyčia buvo vieninga (Apd 1, 14; 5, 12). Kristus laimino taikdarius ir vadino juos Dievo vaikais (Mt 5, 9), o kaip Vyriausiasis kunigas meldė krikščionims vienybės (Jn 17 sk.). Jos nenumaldomai siekė apaštalai – jų laiškai neleidžia mums tuo dvejoti. Ir mumyse gyvena ta pati Kristaus Dvasia. Ji ilgisi brolystės, bičiulystės ir santarvės. Apokaliptiniai apaštalo Jono regėjimai, akimirkai atveriantys vartus į Dangaus miestą, parodo ateities Bažnyčią – Dievo Avinėlio Nuotaką. Neabejotinai Kristaus Jaunoji bus viena.

Tačiau ją sudaro atpirktieji „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 5, 9; 7, 9). Ten nebebus ne tik mirties, bet ir liūdesio, ir aimanų, ir sielvarto, kurį sukelia ir vaidai tarp brolių, apkalbos, šmeižtai. Dangaus miesto piliečius jungia bendras tikėjimas nuodėmes apvalančiu Kristaus krauju –  „jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 14). Kristaus Nuotaikai bus „duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai“ (Apr 19, 8). Teisumo rūbas suteikiamas, o ne įsigyjamas. Tad tai malonės bendrystė per tikėjimą. Gal tuomet tiesiog išlauki tos dienos, nieko nedarant?

Manau, kad turime dėti visas pastangas, idant krikščionių vienybė taptų kuo didesne tikrove jau čia, žemėje. Neadekvatu vadintis krikščionimi ir nepaisyti Jėzaus įsakymo mylėti brolius. Vienybė mezgasi maldoje, skleidžiasi, puoselėjant pagarbą tikėjimo namiškiams, pažabojant apkalbas ir šmeižtus, bręsta, mokantis atjausti, mylint artimą. Mes negalime pakeisti istorijos – jau paveldėjome suskilusią ir sužalotą, tarsi po mirties kančios Viešpaties kūną, Bažnyčią – tačiau galime ją rašyti toliau, idant būtų kitokia, panašesnė į Kristų. Taškas Bažnyčios istorijoje dar nepadėtas. Krikščionybė dar neužbaigta. Todėl – gyvuojanti, atgyjanti, gyva. Kokia jos ateitis laukia Lietuvoje, priklauso nuo mūsų puoselėjamų nuostatų ir siekių.

Dėl vienybės reikia pakovoti. Ji neateis pati, nenukris iš dangaus, nors Dangus jos ir trokšta. Grumiamės tik dėl tokių idealų, kuriais tikrai tikime. Siekėme Lietuvos nepriklausomybės, nes tikėjome, kad laisvė yra geriau nei prievarta primesta vergovė. Panašiai ir su krikščionių vienybe. Kai joje išvysime tikrąją laisvę, nepaliausime ja tikėję, jos meldę, dėl jos plušėję.

Prisiminkime, kas mus jungia: tikime į vieną Dievą, visatos Sutvėrėją, į vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Jo atperkančia  auka ant kryžiaus, kurios dėka būsime išganyti; buvome pakrikštyti Trejybės vardan, priėmėme tą pačią Šventąją Dvasią; esame vieno Dievo vaikai, kuriam meldžiamės Tėve mūsų...; skaitome tą patį Šventąjį Raštą, kurį laikome Dievo žodžiu ir turime tą patį Tikėjimo išpažinimą, nusakantį tai, kas jame svarbiausia. Manding, tai daugiau nei pakanka bendrystei puoselėti, senoms žaizdoms gydyti, naujoms Dievo tautos pergalėms vienybėje švęsti!

Siekdami pelno, žmonės įgyvendina milžiniškus projektus. Kovodami dėl sportinių aukštumų, atletai išsiugdo geležinę valią. O krikščionys, kurie, anot apaštalo Paulius, pašaukti siekti nevystančių vainikų, – labai tausoja save, vengia iššūkių. Konfesinis konformizmas ir aklas užsiangažavimas labai gajūs tarp tikinčiųjų. Netikintys traukia mus per dantį, ir liūdniausia – pagrįstai. Paulius mus vadina laišku, visų žmonių skaitomu ir suprantamu (2 Kor 3, 2). Kokią žinią mumyse perskaito šio pasaulio žmonės? Kai esame susiskaldę, kaip susilauksime pagarbos? Jėzaus malda patikina, jog pasaulis neįtikės, kol nebūsime vieningi: „[...] tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Dievo kantrybė pakelia mus tokius, tačiau kviečia atgailauti ir keistis. Atsiliepkime, melsdamiesi drauge su Karlu Raneriu:

Te­pri­pil­do Ta­vo­ji Dva­sia vi­sas baž­ny­čias gy­dan­čios bai­mės dėl to, kuo vi­sos baž­ny­čios (skir­tin­gai, bet be iš­im­ties) įskau­di­no Ta­vo Sū­naus Kū­ną, ku­ris yra Baž­ny­čia; įskau­di­no val­džios geis­mu, pa­si­pū­ti­mu, ak­lu su­si­ža­vė­ji­mu sa­vą­ja nuo­mo­ne, my­lin­čio pa­kan­tu­mo sto­ka, mąs­ty­mo siau­ru­mu [...] ir vi­sais ki­tais bū­dais, ku­riais mes, žmo­nės, nu­si­de­da­me ir už­ima­me Ta­vo Tie­sos vie­tą. [...] Duok baž­ny­čių va­do­vams įžval­gos ir drą­sos, kad bū­si­ma baž­ny­čių vie­ny­bė jiems pa­rūp­tų la­biau, nei kad anks­čiau rū­pė­jo jų baž­ny­čių sa­va­ran­kiš­ku­mas. [...] Pa­da­ryk, kad tie, ku­riems pri­klau­so at­sa­kin­gos pa­rei­gos baž­ny­čio­je, su­vok­tų, jog vie­ny­bė reiš­kia ne vie­no­du­mą, kuo­met tik vie­na baž­ny­čia tap­tų vi­soms ki­toms ga­lu­ti­niu įsta­ty­mu, bet vei­kiau – su­tai­kin­tą baž­ny­čių įvai­ro­vę.

Didachėje, eucharistijos maldoje, skamba štai tokie žodžiai: „Kaip ši laužoma duona buvo išsklaidy­ta kalnuose ir vėliau surinkta tapo viena, taip tebūna surinkta ir tavo Bažnyčia nuo žemės pakraščių į tavo karalystę“. Tebūna šie apaštališkų tėvų žodžiai ir mūsų malda šį vakarą.