Ketvirta valanda ryto. Londonas bunda po triukšmingos nakties...  Mados fotografai skubiai deda garsenybių nuotraukas į savo puslapius ir bėga į visą parą dirbančias redakcijas. O po vakarėlių grįžę jaunuoliai (ir ne tik!) tyliai rakina duris, kad neprižadintų miegančių tėvų. Bet tai tik viena pusė. Tą pačią ketvirtą valandą užsimerkia ir pavargusio dailininko akys, nes jis, pagautas įkvėpimo, visą parą tapė paveikslą. Tai dvi Londono pusės. Ne visi jas nori  pajausti.

Aš tik bandžiau prie viso to trumpai prisiliesti savo viešnagės metu. Miestas man patiko. Jaučiausi gerai skriedama sausakimšu metro, laukdama eilėje, užkandžiaudama gatvės kavinėje. Niekada nereikėdavo grūstis, kad įliptum ar išliptum, kad ir kiek žmonių būtų. Britai laikosi mandagumo taisyklių... Leisti atsisėsti silpnesniems ir vyresniems – būtina, tai nėra apsisprendimo teisė. Taip pat ir laukiant eilėje niekas smalsiai nežvilgčioja į tave ar tavo prekes, nealsuoja į pakaušį. Jaučiasi per amžius puoselėtos ugdymo tradicijos, pagarba kito žmogaus privatumui. Taip, ne visi yra prestižinio Itono koledžo absolventai, tačiau, kiek teko bendrauti, atviri naujovėms ir gerbiantys tradicijas. Londono širdis su Big Benu ir Vestminsterio abatija – iš tiesų nuostabūs. Ypač pastaroji, svetingai priglaudusi karalius, poetus, mokslininkus ir rašytojus. Šimtąkart fotografuota ir vis tiek slepianti savo laikų paslaptis: karalių nuodėmes, o gal ir tyrus lūkesčius, painų valdžios gyvenimą...

Kitaip pažvelgti į Londoną – šįkart buvo mano misija. Pamatyti jį be kaukės, atrasti du jo veidus. Pirmasis veidas, kurio akys – Big Benas, lūpos – parlamentas, o širdis – Vestminsterio abatija. Pastaroji pribloškia turiniu, ilgai išlaikytu ir išsaugotu stiliumi, šimtais reljefų, pagerbiančių rašytojus, pvz., garsųjį Čarlzą Dikensą (Charles Dickens), muzikus (nors G. F. Hendelis (Handel) ir buvo vokietis, tačiau didžiąją dalį gyvenimo kūrė ir gyveno Anglijoje, todėl ir čia jam skirtas ištaigus reljefas), karalius ir kitas svarbias istorines asmenybes. Vestminsterio abatijos gidas – aktorius Džeremis Aironas (Jeremy Irons), kurio sodraus pavergiančio balso galima klausytis iš specialaus nešiojamo audiogido. Taip, anglai myli savo šalį! Atrodo, kad Dievo akys niekada nenukrypsta nuo abatijos, saugo ją ir suteikia ramybę ten besiilsintiems. Išeinu iš ten, uždegusi žvakutes už tuos, kuriems reikia Dievo paramos, ir žinodama, kad dar grįšiu paklausyti Džeremio balsu pasakojamos didingos šalies istorijos.

Pirmajam Londono veidui dar priklausytų ir Oxford, Sloan, Bond ir panašios gatvės, kur parduotuvių „siaubėjai“ gali realizuoti visas naujausias savo svajones. Apsilankiau ir ten, ir tuščiomis, žinoma, neišėjau. Net ir darbo dienomis tose gatvėse šurmuliuoja be galo daug žmonių. Viena minios dalis lėtai juda į priekį, o kita – atgal, ir visi jie kažką perka. Turbūt visiems privalu po darbo užsukti į barą pasidalyti futbolo naujienomis ar prabėgusios dienos įspūdžiais ir tik po to grįžti į namus. Jaunos studentės dalijasi įspūdžiais, kuri rado drabužių pigiau ir gražesnių. Stilingai ir skoningai čia gali apsirengti kiekvienas, kuriam tai svarbu. Kainos ir kokybės santykis tikrai atitinka daugumoje parduotuvių. Net ir supermodelis Keit Aoss (Kate Moss) apsiperka „Top Shop“, kaip ir daugelis kitų, paprastų anglų ir nebijo pasirodyti  prabangiame vakarėlyje su suknele už 50 svarų sterlingų. Grožio ir stiliaus siekimo niekas negali atimti iš žmogaus. Prabangiosios parduotuvės dažnam britui kelia tik šypseną. Tūkstančiai svarų išmoningai investuota į vitrinas, o viduje, atrodo, vos keli pirkėjai ir pora akylai viską stebinčių, bet malonių apsaugos darbuotojų. Gal tai ir atrodys tuštybė, tačiau kažkam tai tiesiog būtinybė ir visuomeninės padėties parodymo  būdas. Džiugu, kad jauni ir kol kas neišgarsėję dizaineriai turi nuosavas mažas parduotuvėles ir savo šansą patekti į didijį mados pasaulį.

Londonas didelis didelių galimybių miestas, kad ir ką darytum.  Pavargusios kojos nuveda mane paskanauti į vieną iš garsiausių „Maze“ restoraną. Vietos ten beveik niekada nebūna, o staliukus reikia užsisakyti jau prieš porą mėnesių. Tačiau pamiklinus liežuvį  man pasisekė gauti staliuką ir paskanauti kulinarijos žinovo Godrono Ramzio (Godron Ramsey) patiekalų. Jei imsite dienos pietus, tai nebus daug brangiau negu Vilniuje. Tačiau manęs dar laukė vakarienė pas tikrus aristokratus anglus. Už dviejų blokų nuo „Harrods“ (vieno iš brangiausių pasaulio prekybos centrų) ir buvo įsikūrę mūsų draugai. Puikus vakaras jaukiame, skoningame dviejų aukštų bute. Draugiški žmonės, britiškas humoras, patarimai ir nuoširdūs linkėjimai lydėjo mane dar ilgai. Bet yra ir kitas Londono veidas, nuo kurio šydas irgi gali greitai nukristi. Tereikia pavažiuoti metro daugiau nei keturias stoteles nuo centro, pasivaikščioti po naktinius Londono užkampius. Socialinės problemos, imigrantai, nusikalstamumas tuose rajonuose tikrai didelis, išdaužyti langai, slankiojančių po kelis jaunų vaikinų būreliai... Šūksniai, sklindantys iš aptriušusių namukų, ir visur baisiai pilka...

Skubu palikti tokias vietas ir rytą lekiu į „Tate Modern“ muziejų, buvusią elektrinę, paverstą moderniojo meno rūmais. Nuolat svarstoma, kodėl šiame muziejuje eksponuojami kūriniai vadinami menu. Mane domina ekscentriškojo Andi Varholo (Andy Warholl) kūryba. Tai buvo menas, persipynęs su verslu. Kaip pats Endi sakė, būti geru verslininku yra pats aukščiausias menas. Pasitelkęs akrilą ir drobę, jis įkūnijo garsiausių pasaulio žmonių portretus. Merlina Monro (Marilyn Monroe), “The Rolling Stones“ vokalistas Mikas Džageris (Mick Jagger), Maiklas Džeksonas (Michael Jackson), ekscentriškasis Tomas Vaitas (Tom Waits), išgarsėjęs kūriniu „The piano has been drinking (not me)“, ir pats Endi Varholas žvelgia iš paveikslų ir neleidžia jų pamiršti. Buvo ten ir kitokių kūrinių, pavyzdžiui, mažas ėriukas paauksuotais ragučiais ir kanopomis, plaukiojantis formalino akvariume, kainuojantis ne vieną milijoną ir priklausantis „Prada“ mados namams... Fotografijos, žurnalų viršeliai kalba apie tai, kas neturėtų būti pamiršta. Tačiau turbūt talentingiems žmonėms kai kas duota, o kai ką reikia atimti. Endi Varholas buvo pašautas, tačiau net mirdamas ligoninėje sugebėjo fotografuotis ir iki paskutinės minutės neprarasti savo meniškos sielos. 

Londoną galima mėgti arba nemėgti dėl didelių kainų, nuolatinio šurmulio, blogo oro, tačiau vis vien tai svaiginantis miestas, savirealizacijos megapolis, turintis be galo daug įdomių dalykų ir nuolatinio veiksmo..

"Ateitis" 2009 Nr. 10