Žmogaus vaizduotė ir fantazija – tarsi koks savisaugos instinktas. Už lango – šaltis, pūgos, ledas, kone ant žemės nukritęs pilkas dangus. Vis dar nerenovuoto pilko daugiabučio standartiniame butuke – vėsu, gelia sąnarius, stingsta rankos ir negimsta jokia logiška mintis. Užtat prisiminimų ir vaizduotės dėka net per patį viduržiemį gali panirti į žalios ir saulėtos vasaros įkarštį.

Nenugalima pro ledą ir betoną prasikalančios žolės jėga.

Niekas nebepasakys, dėl ko iš tikrųjų neseniai Panevėžyje nusižudė net brandos amžiaus nesulaukusi pora, du nepilnamečius vaikus auginę, nuosavą verslą turėję sutuoktiniai. Gali būti, kad į šeimą likimo suvesti du žmonės tiesiog tapo per mažo savisaugos instinkto, per menko pasitikėjimo savimi aukomis. Jų galimybės išgyventi nesvetingame pasaulyje neprilygo net paprastos lietuviškos pakelių žolės galiai. Tos galios, kaip ir instinkto – ko gero, neišsiugdysi ir neišlavinsi. Ji arba yra, arba jos nėra.

Pastaraisiais, daugeliui mūsų itin sudėtingais, skausmingai atsiliepiančios laisvės ir žlugusių svajonių metais, manau, visiems būtų labai sveika bent retsykiais paskaitinėti, kam – prisiminti, kam – susipažinti, Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“. (To paties pavadinimo kino filmo žiūrėti nepatariu, susigadinsite įspūdį, nepajusite šarmo ir „nepagausite“ esmės.) Ne vienam menininkui parankine knyga galėtų tapti Knuto Hamsuno „Badas“. Netiesa, kad žodis nuvertėjo. Šie romanai, kaip ir daug kitų talentingų tiek klasika tapusių, tiek šiomis dienomis sukurtų meno dalykų daro nepaprastą poveikį, išjudina vaizduotės ir emocijų likučius, gal net atgaivina jų šaknis ir paskatina gyvybingus ūglius.

Nors nebūtinai...

Žmonės pyksta ant tikrovę niūriomis spalvomis vaizduojančių žurnalistų, tačiau lygiai taip pat jie pyksta ir ant tokių, kurie išties labai niūrioje kasdienybėje randa vaivorykštės spalvų, šypsenų, autoironijos, vilties ir geresnės ateities pažadų.

Žmones galima suprasti. Tarkim, tie patys panevėžiečiai – nuvarginti įsisiūbavusios sumaišties ir niekaip neatslūgstančių laikinumo nuotaikų miesto Savivaldybės koridoriuose, nesibaigiančių korupcijos skandalų, nuvilti savo išrinktųjų, kurių asmenyje regėjo gelbėtojus bei vedlius, atbukę nuo slegiančių darbo paieškų ir kitokių rūpesčių. Ne visus šioje žemėje išlaiko net labai karšti religiniai jausmai ir išpažįstami aukšti moraliniai principai. Net likimo valiai ir nežinomybei paliekamų vaikų meilė neatperka amžinybės saldžioje užmarštyje šauksmo, ir neįmanoma to paaiškinti.

Kai ankstyvą rytą mane pažadina gatvės triukšmas, visai nepykstu. Priešingai – apima keistas džiugesys. Skubančių žmonių gausa, nenutrūkstamas automobilių srautas, kamščiai gretimose sankryžose ir nekantraujančiųjų erzelynė reiškia, kad Lietuva dar gyva, dar kvėpuoja. Kai kurie iš mūsų tebeturi darbą ir privalo į jį skubėti. Dar šviečia mokyklų langai, o prekybos centruose prie kasų tebesidriekia pirkėjų eilės.

Prekybos ir pramogų milžinams jaučiu savotišką dėkingumą: atsidūrus juose, sunku patikėti, kad, tarkim, mano gimtasis miestas dabar yra bene trečdaliu mažesnis, nei buvo prieš 20 metų. Įspūdis kaip tik atvirkščias ir paglosto širdį – mums nė motais net didžiausias per visą nepriklausomos valstybės istoriją emigracijos cunamis.

Na, prišalo prie dugno ekonomika, pašliję finansai, stringa investicijos, slegia skolos. Maždaug kas dvyliktas šalies pilietis – bedarbis, kas trečias – socialiai remtinas, o kas antras apskritai savos valstybės į nuostolius nurašytas.

Užtat bibliotekos kaip niekada lankomos, teatrai pilni. Pastarieji, kaip susitarę, visi stato komedijas, žiūrovai jas mielai žiūri, iš savęs ir iš krizės šaiposi. Beprotiškas kainas įgavusiems vitaminams, papildams mažiau pinigų reikia, nes besijuokiančio žmogaus organizmas pats jų pasigamina.

Dėl ko susitraukusios ekonomikos sąlygomis išties skaudu, tai dėl žiauriai išvešėjusios, išsipūtusios, visuotinės ir nepakaltinamos antikultūros. Akivaizdi, kiekviename žingsnyje tiek mums patiems, tiek kiekvienam atvykėliui akis badanti bendravimo, santykių, elgesio, požiūrio antikultūra smogia į pačią valstybės šerdį, valdžios tiesiog prikišamai demonstruojamos antikultūrinės nuostatos – į kiekvieno tos valstybės piliečio širdį ir kūrybinius sugebėjimus.

O juk stipriai sunykęs tautos kūrybingumas – tai ne kas kita, kaip sunykimas viso to, kuo mūsų šalis iki šiol domino, stebino, džiugino save ir pasaulį. Jau dabar, atrodo, įstrigome graudžiai komiškoje situacijoje, kada stebiname ir džiuginame vien gražiomis savo merginomis svetur ir svetimais bernvakariais pernykštėje Europos kultūros sostinėje.

Bet ne visai teisi toji Roiters agentūra, praėjusių metų pabaigoje pasauliui paskelbusi apie milžiniško bei užsitęsusio ekonomikos nuosmukio ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo sąlygotas tamsiausias dienas Europos centre – mūsų Lietuvoje.

Nuosmukis – taip, atominė uždaroma – taip. Elektra pabrango, bet dienos ilgėja ir jau šviesesnės. Gyvenimas tęsiasi. Kai nebeišeina pasidžiaugti žmogaus pergalėmis, į pagalbą ateina gamta.

Paklausykime, kaip šiapus ir anapus lango kvėpuoja atsibundanti kasdienybė. Rytoj saulė patekės dar keliomis minutėmis anksčiau. Lai tik pro debesis, bet žinosime ją esant. Ir tai nuostabu.

Įprasti darbai, nelengva buitis, iš pirmo žvilgsnio tuštokos geliančio vakaro valandos, netgi rutina, ypač, jeigu pavyksta paversti ją pakankamai maloniais ritualais, reiškia savotišką pusiausvyrą, dvasinį komfortą, kai esi įsipareigojęs tik sau ir patiems artimiausiems žmonėms. Gera žinoti, kad privalai nuveikti ką nors apčiuopiamo, uždirbti pinigų, šį tą nupirkti, pasirūpinti namais, parašyti laišką arba pasišnekėti su vaiku, perskaityti gerą knygą, duoti išmaldos, nusišypsoti nepažįstamajam.

O atsibudus tylų žvaigždėtą žiemos vidurnaktį – netyčia pagalvoti apie stebuklingą, dar niekieno neįveiktą žalios žolės jėgą.