Prieš pat Kalėdas popiežius Benediktas XVI išleido nedidelės apimties dokumentą, vadinamąjį „Motu proprio“, kuriame aiškinamas kanonų teisės aprašytas skirtumas tarp diakonato ir kunigystės šventimų. Tai viso labo tik techninio pobūdžio dokumentas, bet galimas daiktas, kad jis atvers kelią moterims į diakonių tarnystę, kuri, kaip teigiama, kitados egzistavo Katalikų Bažnyčioje.

Amerikiečių autorės Phyllis Zagano pastabos apie šio dokumento reikšmę ir implikacijas buvo pristatytos „Mažosios studijos“ radijo laidoje sausio 16 d.

Gali būti, kad popiežius Benedikas XVI dvidešimt devyniais žodžiais ir asmeniniu parašu padarė galą ginčams, ar moterys gali būti šventinamos diakonėmis. Nors nuo diakono tarnystės moteris dar skiria daugybė kanonų, tačiau pakeitimai dviejuose kanonuose, apibrėžiančiuose šventimų sakramento prigimtį, atspindi tai, ko visada mokė bažnyčia: kunigai ir vyskupai skiriasi nuo diakonų.

1008 ir 1009 Bažnyčios kanonų teisės kodeksų straipsnių papildymai tiesiai šviesiai sako: kunigai ir vyskupai yra šventinami tam, kad veiktų Kristaus, Bažnyčios galvos, vardu. Tuo tarpu diakonai yra šventinami tam, kad tarnautų Dievo tautai liturgijoje per Dievo žodžio skelbimą ir artimo meilės darbus.

Kodėl galima manyti, kad šie pakeitimai reiškia sugrįžimą prie moterų diakonių tradicijos? Esmė ta, kad popiežius sumažina skirtumą tarp abiejų pašaukimų grįždamas prie senojo požiūrio į dvasinę tarnystę, pagal kurį vyskupas turi dvejopus talkininkus – kunigus, kurie jam atstovauja ir padeda atlikti sakramentinę tarnystę bei valdymo reikalus, ir diakonus, kurie padeda vykdyti artimo meilės darbus ir skelbti Dievo žodį, taip pat talkina liturgijoje. Dar aiškiau atskirdamas kunigystę ir diakonatą, Benediktas XVI pabrėžia nuolatinį Bažnyčios mokymą, kuris skelbia, kad diakono šventimai nebūtinai savaime reiškia kunigo šventimus. Tai, kad iš diakonato savaime išplaukia kunigystė, yra šimtmečių senumo nesusipratimas, kylantis iš diakonato pajungimo kunigystei. Tai vyksta taip seniai, jog diakonatas tėra laikomas viena iš pašaukimo stotelių pakeliui į kunigystę.

Ką nauja duoda minėtas popiežiaus dokumentas? Pirmiausia pagrindinis argumentas prieš moterų nuolatinio diakonato atgaivinimą Katalikų Bažnyčioje visada skambėjo taip: jei galima šventinti moterį diakone, tada galima šventinti ir kunige. Ir nors diakonato sampratoje nėra nieko, kas savaime reikštų kunigystę ar jos būtinai reikalautų, protu nepaaiškinama baimė, esą nuo diakonato iki kunigystės tėra vienas natūralus žingsnis, paralyžiavo Bažnyčią nuo tada, kaip popiežius Paulius VI prabilo apie nuolatinio diakonato atgaivinimą ir iškėlė savaime suprantamą klausimą: o kaipgi diakonės moterys?

1972 m. šis klausimas buvo perduotas nagrinėti tarptautinei teologų komisijai, kuri beveik ištisus tris dešimtmečius nepaskelbė jokio dokumento apie diakonatą. Tačiau net ir jį parengusi, komisija pasakė tik tiek, kad dėl moterų diakonių turi nuspręsti Bažnyčios autoritetas. Nors komisija neišleido oficialaus dokumento, tačiau vienas visų ypač gerbiamas jos narys, vienuolis benediktinas Cipriano Vagaggini (Čiprianas Vagadžinis), vėliau paskelbė išsamią analizę apie moterų diakonių tradiciją Bažnyčioje. Vagagginio tyrimas pateikia aiškų atsakymą: kadaise Bažnyčioje buvo moterys diakonės, kurias presbiterijoje, rankų uždėjimu šventindavo vyskupas dalyvaujant kitiems dvasininkams. Nuo tada šis klausimas labiausiai susitelkdavo į problemą, kaip atgaivinti moterų diakonatą tuo pat metu gerbiant nusistatymą neleisti joms priimti kunigystės šventimų. Argumentas prieš moterų kunigystę yra gerokai labiau išplėtotas ir remiasi dviem ramsčiais. Tvirtesnysis šio argumento ramstis skelbia, jog Bažnyčia paprasčiausiai tiki neturinti tam galios. Jėzus, anot jos, apaštalais pasirinko vyrus. Kitas, lyg ir silpnesnis ramstis teigia, jog tiktai vyras gali atstovauti Kristui – Bažnyčios galvai, tuo tarsi iškeldamas vyriškumą virš žmogiškumo nepaprastajame įsikūnijimo slėpinyje.

Pirmasis iš šių prieštaravimų moterų kunigystei vadinamas autoriteto argumentu, antrasis – atvaizdo argumentu. Net ir atlikus minėtus pakeitimus kanonų teisėje, abu argumentai lieka galioti. Tačiau dabar net ir tie, kurie kartu su bažnytine hierarchija pritaria minėtiems argumentams, privalo pripažinti, jog nė vienas iš jų tiesiogiai negalioja moterims diakonėms. Kalbant apie autoriteto argumentą, tai ne Jėzus, o apaštalai pasirinko pirmuosius diakonus, taigi argumentas, kad Jėzus pasirinko apaštalais vyrus čia negalioja. Kai dėl vadinamojo atvaizdo argumento, tai diakonas yra šventinamas tam, kad tarnautų Dievo tautai, o ne atstovautų Kristaus asmeniui. Todėl tarnaujantis diakonas nebegali būti painiojamas su vyskupu ir kunigu, kurie veikia kaip ypatingi Kristaus atvaizdai.

Reikia pripažinti, kad minėtų argumentų pirmutinis tikslas yra teisiškai atskirti diakonatą nuo vyskupo ir kunigo tarnystės. Nors kanonų teisė nekuria doktrinos, tačiau ją atspindi tokiu būdu atspindėdamas skirtumus tarp šventimų sakramento laipsnių Benedikto XVI pasirašytas dokumentas ilgainiui gali reikšti moterų sugrąžinimą į diakonių luomą.