Sausio 19 dieną, antradienį, eidamas 96 metus, Tel Avive mirė jidiš poetas ir rašytojas Abraomas Sutzkeveris. 1913 metais istorinėje LDK žemėje, Smurgainyse (dab. Baltarusija), gimęs žydų tautybės kūrėjas, vėliau studijavęs ir gyvenęs Vilniuje, aktyvus žydų kultūrinio gyvenimo dalyvis, dailininkų ir literatų grupės „Jung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys, buvo vienas paskutiniųjų, likusių gyvų Vilniaus geto žydų. Karo metais jam pavyko išgelbėti vertingą dalį žydų kultūrinio palikimo ir knygų, šiuo metu saugomų Suckeverio-Kačerginskio kolekcijoje („Sutzkever-Kaczerginski Collection“) Niujorke.

Abraomas Zuckeveris ir Shmerke Kaczerginskis, abu antinacinio žydų pogrindžio nariai, Vilniuje.

Sunaikinus getą drauge su žmona A. Sutzkeveriui pavyko pabėgti į aplinkinius miškus, kur jis prisijungė prie žydų partizanų. Išgyvenimus, patirtus gete, jis aprašė prisiminimų knygoje „Vegn Vilner geto“ („Apie Vilniaus getą“), 1946 metais išleistoje Paryžiuje.

Pasibaigus karui A. Sutzkeveris buvo vienas pagrindinių liudininkų Niurnbergo procese. 1947 metais jis emigravo į Izraelį ir Tel Avive įkūrė poezijai jidiš kalba skirtą žurnalą „Di goldene Kejt“ („Auksinė grandinė“). Pokarinę kūrybą A. Sutzkeveris didžia dalimi skyrė prisiminimams apie Lietuvos žydus. Kurdamas jidiš kalba jis daug prisidėjo prie pastangų išsaugoti šį Rytų Europos žydų kultūros reiškinį.

Modernią tapatybę formuojantis Izraelis pasirinko iš senosios hebrajų kalbos naujai suformuotą ivritą, tuo tarpu A. Sutzeveriui jidiš, kaip egzilio kalba, visuomet liko žydų išlikimo simboliu. A. Sutzkeveris, kaip ir jo bičiulis Marcas Chagallas, iliustravęs kai kuriuos jo eilėraščius, nesiliovė tikėjęs, kad ir moderni žydiška tapatybė turėtų reflektuoti iš praeities atėjusius papročius ir kalbas.

Už pastangas išsaugoti jidiš kalbą A. Sutzkeveriui 1985 metais buvo skirta Izraelio premija, o 2008 metų vasario 16 dieną už nuopelnus Lietuvai jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Pagal užsienio spaudą parengė Dangė Vitkienė