Chiara Lubich (1920–2008) – pasaulyje plačiai žinomo fokoliarų judėjimo įkūrėja, buvo ir viena iš aktyviausių ekumeninio dialogo skatintojų Katalikų Bažnyčioje. Jos iniciatyva 7-jame dešimtmetyje buvo įkurtas ekumeninis centras Otmaringe (Vokietija), kuriame kartu gyvena ir veikia katalikų bei liuteronų grupės; panašus centras, sujungęs katalikus ir anglikonus, vėliau įsikūrė ir Didžiojoje Britanijoje. Šiuo metu jos įkurtam judėjimui priklauso krikščionys iš beveik 350 krikščioniškųjų Bažnyčių. Juos jungia „gyvenimo“ arba „tautos ekumenizmas“, padedantis pamatą ateities Bažnyčiai. Skaitytojams pateikiame trumpą ištrauką, kviečiančią kiekvieną krikščionį prisidėti tuo, kuo tikrai gali.

„Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais“ (Apr 21, 3).

Šios Dievo Žodžio eilutės tarsi klausia mūsų: ar norime priklausyti Dievo tautai? Jei taip, turime leisti Jam gyventi tarp mūsų.

Tačiau kaip ir ką daryti, kad galėtume jau čia, žemėje, iš anksto paragauti to nesibaigiančio džiaugsmo, kurį patirsime regėdami Dievą?

Kaip tik tai Jėzus mums apreiškė, būtent tai ir yra Jo atėjimo prasmė: perteikti mums savo meilės gyvenimą su Tėvu, kad ir mes galėtume taip gyventi.

Jau nuo šios akimirkos mes, krikščionys, galime šia fraze gyventi – su Dievu tarp mūsų. Tam, kad Jis galėtų būti tarp mūsų, reikalingos tam tikros sąlygos.

Tą tvirtina ir Bažnyčios Tėvai: šv. Bazilijus siūlo gyventi Dievo valia, šv. Jonas Auksaburnis – mylėti, kaip Jėzus mylėjo, Teodoras Studitas – gyventi tarpusavio meile, o Origenui pagrindinė sąlyga – toks minčių ir jausmų bendrumas, per kurį pasiekiama santarvė, kuri „suvienija ir apima savyje Dievo Sūnų”.

Jėzaus mokyme randamas raktas, kaip Dievas galėtų gyventi tarp mūsų: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“ (plg. Jn 13,34). Tarpusavio meilė yra tas Dievo buvimo raktas. „Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka“ (1 Jn 4, 12). Kodėl? Nes Jėzus sako: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

Taigi, nėra tokia tolima ir nepasiekiama ta diena, kada visi Senosios Sandaros pažadai išsipildys: „Mano buveinė bus juose; aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta“ (Ez 37, 27).

Visa tai įvyks jau Jėzaus asmenyje, kuris, nepaisant jo istorinės egzistencijos ribų, toliau gyvena tarp tų, kurie vadovaujasi naujuoju tarpusavio meilės įsakymu, ta nuostata, kuri padaro juos viena tauta, Dievo tauta.

Taigi, šis Žodis primygtinai ragina ypač mus, krikščionis, meile liudyti Dievo buvimą. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Tik taip priimtas naujasis įsakymas sudaro prielaidas Jėzui būti tarp žmonių.

Jei nėra užtikrinamas Jo buvimas, nieko nenuveiksime, nes Jis suteikia prasmę mūsų antgamtinei brolybei. Brolybei, kurią visai žmonijai į žemę atnešė Jėzus.

Mes, krikščionys, nors ir priklausome įvairioms bažnytinėms bendruomenėms, turime parodyti pasauliui pavyzdį, kad esame viena tauta, nors ir sudaryta iš skirtingų etninių grupių, rasių, kultūrų, didelių ir mažų, sveikų ir ligonių. Esame viena tauta, apie kurią, kaip apie pirmuosius krikščionis, galima pasakyti: „Žiūrėkite, kaip jie myli ir kaip yra pasiruošę vieni už kitus gyvybę atiduoti.“

Tokio „stebuklo“ laukia žmonija, kad galėtų atgauti viltį. Jis yra būtinas, siekiant ekumeninės pažangos, pilnos ir regimos krikščionių vienybės. Šį „stebuklą“ galime padaryti mes arba tiksliau – Tasai, kuris apsigyvenęs tarp meilės suvienytų saviškių, gali pakeisti pasaulio likimą, vesdamas visą žmoniją vienybės link.

1999 m. sausis