„Kad padėtume Haičiui, turime nutraukti užsienio pagalbos srautus“, – dienraštyje „Wall Street Journal“ rašo vienas jo redaktorių, konservatyvusis žurnalistas Bretas Stephensas. Tai paradoksali mintis. Kaip jis ją aiškina ir kuo pagrindžia?

Pirma B. Stephensas cituoja nuomones, su kuriomis nesutinka. Štai Andres Oppenheimeris dienraštyje „Miami Herald“ rašo, jog „Haičiui reikia naujos Maršalo plano versijos – ir jos reikia dabar“. (Priminsime, kad Maršalo planas buvo milijardinis pagalbos paketas Antrojo pasaulinio karo suniokotai Vakarų Europai atkurti.) A. Oppenheimerio nuomone, dabar pažadėtų šimtų milijonų dolerių Haičiui negana.

Toliau ekonomistas Jeffrey`is Sachsas siūlo išleisti nuo 10 iki 15 mlrd. dolerių penkerių metų plėtros programai finansuoti. „Akivaizdus būdas sutelkti šiuos pinigus yra Vašingtonui rinkti specialius mokesčius nuo Volstryto išmokamų   premijų“, – siūlo jis.

Galop, „New York Times“ komentarų puslapiuose buvę prezidentai Billas Clintonas ir George`as W. Bushas sako norintys padėti Haičiui, kad jis „taptų geriausiu, kokiu tik gali būti“.

„O kodėl jie jam šitaip nepadėjo, kuomet patys buvo Amerikos prezidentais“, – ironiškai klausia žurnalistas B. Stephensas ir tęsia:

„Visomis šiomis šnekomis savo sąžines ramina tie žmonės, kurių miglotai geras noras yra „kažką daryti“. [...] Tačiau pačius haitiečius beveik kiekvienas įmanomas ilgalaikis pagalbos planas, išeinantis už greitosios, avarinės humanitarinės pagalbos ribų, ves tik prie dar didesnio skurdo, dar didesnės korupcijos ir dar mažesnio savų institucijų gebėjimo.  

Ilgalaikė milijardinė parama bus naudinga tik ryšius ir pažintis turintiesiems, o ne iš tikrųjų vargstantiems, ji nukreips resursus nuo tų dalykų, kuriems jų labiausiai reikia, ir ji iš apyvartos išstums vietos iniciatyvas. Svarbiausia, ji dar labiau ugdys tą išlaikytinių mentalitetą, kurio šalis taip verkiant turi atsikratyti.

Iš kur tai žinau? – klausia B. Stephensas ir atsako: – Paskaitykite JAV Nacionalinės viešosios administracijos akademijos 2006 m. ataskaitą, pavadintą „Kodėl užsienio parama Haičiui buvo nesėkminga?“. Ten apžvelgiama aibė dokumentų iš įvairių pagalbą teikiančių agentūrų, kurios aprašo savo ilgametę nepavykusio darbo toje šalyje patirtį.     

Pvz., Pasaulio bankas, nūnai pasirengęs į Haitį mesti dar apie šimtą milijonų dolerių, apie savo pastangas nuo 1986-ųjų iki 2002-ųjų atsiliepė taip: „Pasaulio banko pagalbos programų rezultatas   mažų mažiausiai nepatenkinamas, poveikis institucijų plėtrai beveik neužčiuopiamas, o ilgalaikis vienos kitos realios naudos poveikis mažai tikėtinas“.

Kodėl? Ogi todėl, kad, Pasaulio banko žodžiais, „Haitis turi blogai   veikiančias biudžeto, finansų ir pirkimo sistemas, dėl to   neįmanoma valdyti nei finansų, nei paramos srautų“. Be to, „vyriausybė nerodo ženklų, kad ji šeimininkė, nesiima iniciatyvos sukurti ir įgyvendinti savo pagalbos programą“.

Bankas taip pat konstatavo „visišką atotrūkį tarp užsienio pagalbos lygio ir vyriausybės sugebėjimo ją įsisavinti“. Vadinasi, kuo daugiau užsienio donorai Haitį rėmė, tuo labiau šios lėšos nusėdo ne ten, kur reikėjo.

Bet ir tai dar nevisiškai užgriebia Haičio problemos, kuri siejasi ne tiek su pačiu Haičiu, kiek su pagalbos pasekmėmis apskritai. Kaip savaitraščiui „Spiegel“ 2005-aisiais sakė Kenijos ekonomistas Jamesas Shikwatis, „šalys, kurios gavo daugiausia plėtros paramos, tai tos pačios, kurioms šiandien sekasi blogiausiai. Tad dėl Dievo meilės – sustokite!“

Jis padėtį paaiškino taip. Imkime tokį paprastą dalyką, kaip maisto pagalba. „Ties kažkuriuo tašku šie grūdai atsiranda Mombasos uoste. Dalis jų dažnai eina tiesiai į nesąžiningų politikų rankas, kurie juos išdalija savajai genčiai, kad per ateinančius rinkimus už juos balsuotų. Kita dalis grūdų atsiduria juodojoje rinkoje, ten jie parduodami už labai mažą kainą. Todėl vietos žemdirbiai gali tuoj pat į šalį padėti kauptukus – juk niekas neįstengia konkuruoti su Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programa“.

Taip, J. Sachsas tuos argumentus vadina „šokiruojančiai klaidingais“. Tačiau ir kita vertus, tokie kaip J. Shikwatis, taip pat ir žurnalistas, Kenijos „Tarptautinio skaidrumo“ skyriaus steigėjas Johnas Githongo bei Zambijos ekonomistė Dambisa Moyo savo pačių akimis stebėjo, kaip tarptautinės pagalbos industrija jų šalis sugriovė.

Kad ji tai daro paprastai susimokiusi su tomis pačiomis vietos vyriausybėmis, kurios vedė savo tautą į pražūtį, tik leidžia šiems „elitams“ išlikti valdžioje.

Geriau būtų pripažinti tikrą haitiečių žmogiškumą ir po to, kai baigsis būtini avarinio gelbėjimo darbai, juos traktuoti kaip žmones, gebančius priimti atsakingus sprendimus. Haitis turi vienus iš silpniausių fizinio ir juridinio asmens nuosavybės teisę ginančių įstatymų pasaulyje ir naudingą veiklą versle ir pramonėje išskirtinai varžančius potvarkius. Pvz., 2007-aisiais Haitis sulaukė dešimt kartų daugiau užsienio pagalbos (701 milijoną dolerių) negu užsienio investicijų.

Pasukti priešinga kryptimi gali tik vieni haitiečiai, o pasaulis jiems gali padėti, nustodamas žudyti juos dosnumu. Jeigu to nebus, tai pragaras, kurį ši vargšė šalis dabar kenčia, atrodys tik kaip pirmasis jo ratas, - baigia savo straipsnį dienraštyje „Wall Street Journal“ B. Stephensas.