Laurynas Katkus Už 7 gatvių. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

L. Katkaus poezija intelektuali, tačiau joje jis nesididžiuoja savo edukacija, nekaišioja per daug autoritetų; jo poezijos laukas jau aprėpia daugiau, negu J. Kelero poetinė kalba (kažkodėl anksčiau šie du autoriai man atrodė panašiai akademiški. Jauni poezijos interpretuotojai paprastai mato dar tik paviršius: arba nėra susidėlioję net savo pačių portretų, ir tai nepadeda teksto suvokimui. Vėliau pradedi skaityti kažkaip kitaip, matyti struktūras ir konceptus, pajunti kalbą). Tai ne T. Venclovos, bet veikiausiai klasicizmas. Greta to kiek bravūriškai atrodo naivus rimas maldos intonacijose (p. 35), socialinės poezijos imitacijos, primenančios A. Mamontovo dainas (,,Sveikinimų koncertas“ (p. 69)). Kartojasi tėvystės kaip Narcizo atspindžio tema (p. 95). Labiausiai patiko ,,...ir vis dėlto buvo dvi linijos“ (p. 34), ,,Dvasių iššaukimas“ (p. 46); tie tekstai, kuriuose neapeinamas naratyvumas (,,Vieno rašytojo gyvenimo istorija, užrašyta jo giminaičio“ (p. 50), ,,Laisvojo universiteto studentas“ (p. 54)). Kai skaičiau eilėraštį, dedikuotą D. Petrošiui, net išsigandau – o gal jis man nežinant ėmė ir numirė? Knyga šiek tiek per stora, tačiau jos formatas smagus. Teatleidžia man autorius, tačiau jį skaitydama, klausiaus ne tik ,,Burtų fleitos“, kaip nurodyta virš vieno teksto, bet ir Bacho (Busoni).

Kaip atrodo dvasios? Ir kiti didieji mažųjų klausimai, į kuriuos atsakė kun. Antanas Saulaitis SJ. Vilnius: Tyto alba, 2009.

Knygelę sudarė Gabrielė Gailiūtė, itin jaukiai iliustravo Sabina Strazdienė; ji parengta pagal žurnalo ,,Bitutė“ vaikų laiškus. Leidinys nėra iš tų, kurie inertiškai spausdinami, ketinant užkamšyti pirmosios komunijos dovanų trūkumo spragas. Šeimoje kalbėti apie Dievą kol kas ir drovu, ir nemokama: kaip tik dėl to ši knygutė – aukso vertės. Lietuvoje beveik pora dešimtmečių gyvenęs išeivijos kunigas A. Saulaitis SJ šiltai, ligi graudulio jautriai kalbasi su vaikais; jo humanistinės pozicijos neretai peržengia rūstų ir griežtą Bažnyčios mokymą, neutralizuoja teologijos grėsmes, supaprastina tikėjimo tiesas, su švelniu komizmu replikuoja juokingus klausimus. ,,Nėra negerų vaikų“, - atsako į berniuko klausimą, ar tikrai Kalėdų senelis juos užmirš: tame sakinyje telpa visa charizminė A. Saulaičio kunigystė. Kartais nuo klausimo tarsi išsisukama, tiesiai neatsakoma, paliekant paslapties nuojautą. Mergaitei, klausiančiai, ar nuodėmė emigruoti iš Lietuvos į Italiją, dvasininkas atsako: ,,Kotryna, jei vyksi į Italiją, tai tik ne arkliais. Maždaug prieš keturis šimtus metų kardinolas Jurgis Radvila vežimais įriedėjo į Italiją keliaudamas į Romą. Tą naktį jo žemaitukus pavogė.“ (p. 150) Atsakymo pabaigoje priduria, jog svarbu ne tik ką, bet kodėl darome. Knygelėje klausimų dėka netikėtai atsiskleidžia ir gan asmeniškas atsakinėtojo, misionieriaus bei filantropo, portretas. Klero kontekste tai vienetinė, kūrybinga, ypač brangintina asmenybė, savo kalbėjime gebanti sujungti išmintį ir tikėjimą. Į vaikišką klausimą ,,Kaip atrodo Dievas?“ galiu atsakyti tik tiek – jis atrodo kaip tėvas Antanas.

. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Lakoniška ir skaidri poezijos knyga. Autorė rašo ,,teisingą“ poeziją, tokią gal mažumėlę ir išmoktą, skoningą, su išstudijuotomis metaforos konstrukcijomis. Beje, ir ,,išmokimu“ jos neapkaltinsi: balansas tarp jausmo ir žinojimo idealus, čia nereikia kvaršinti smegenų kaip ties G. Norvilu ar šniukštinėti svetimas meditacijas kaip ties G. Bleizgiu. Paprasta, aišku. Kiek per daug mėgavimosi rašymo ir autorystės refleksija, tačiau tai būdinga bene visiems debiutantams. Ir, aišku, erosas, kaip savęs steigimo galia. Žvelgiant į pirmąją knygelę kaip į visumą, gan dirbtinai joje inkrustuojami dievoieškos (nors gal šis žodis netinkamas – dievovokos) atšvaitai. Ir šiek tiek per daug užsižaidžiama pačia kalba, žodžių skambesiu, primetant atsitiktinę semantiką. Mokytojomis, kaip spėju, tampa ir Szymborska, ir šio amžiaus pradžios lietuvių moterų avangardizmas. Kūrybinga knyga, tačiau labiausiai džiaugiuosi bene dėl to, kad pretenzijos į ,,menininkystę“ joje neryškios.