Bernardinų parapija jau keletą mėnesių dalyvauja projekte, kurio tikslas – padėti nuteistiesiems iki gyvos galvos. Parapijoje susibūrė grupė žmonių, kurie lanko nuteistuosius, dalyvauja su jais Mišiose, bendrauja. Kartu su jais į kalėjimo kameras kiekvieną mėnesį pabendrauti su kaliniais eina ir po žymų Lietuvos visuomenės atstovą.

Po apsilankymo kalėjime „Bernardinai.lt“ kalbino rašytoją Vandą Juknaitę, kuri ten jau buvo apsilankiusi anksčiau, prieš penkiolika metų, prieš atšaukiant mirties bausmę. Savo mintis išsakė ir parapijietė Janina Breineizerienė, taip pat Bernardinų parapijos jaunimo veikloje dalyvaujanti Monika Midverytė. Kalbinome ir kunigą Arūną Peškaitį OFM. Vilniaus Bernardinų bažnyčios klebonas – vienas iš akcijos iniciatorių, kuris su nuteistaisiais iki gyvos galvos dirba beveik trejus metus, yra jų kapelionas.

Bijoti pamatyti

Kun. A. Peškaitis. Gal prieš penkerius metus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis kreipėsi į pranciškonus, sakydamas, kad kalėjimuose reikia kapelionų. Brolio, kuris galėtų nešti tą naštą, neatsirado. Natūralu, nes ji yra labai sunki.

Niekada ten savęs neįsivaizdavau ir neturėjau nė menkiausio noro eiti į kalėjimą, tačiau kaliniai klauso radijo, žiūri televizijos laidas, jie klausė ir mano radijo laidų. Vėliau panoro su manimi susitikti. Mane pasikvietė grupelė kalinių, kurie buvo susibūrę emocinio palaikymo, reabilitacijos grupėje. Dėl dviejų priežasčių sutikau ten nueiti. Buvo šiek tiek smalsu. Kita priežastis ta, kad, jei kunigą kviečia į tokią vietą, jis neturi teisės neiti. 

Stovėdamas prie Lukiškių kalėjimo vartų, neįsivaizdavau, ką aš pamatysiu, ką kalbėsiu. Prisiminiau įvairių publikacijų apie sadistus, žmogžudžius, vos ne vampyrus. Tikriausiai natūralu, kad bijojau. Tačiau ten radau žmonių, kurie niekuo nesiskiria nuo mūsų, išskyrus tai, jog turėjo kitokią praeitį nei mes ir padarė sunkių nusikaltimų.

Prisistatydami jie sakė: „Nuteistasis iki gyvos galvos – toks ir toks.“ Atėjus mano eilei prisistatyti, turbūt angelas sargas ir pats Viešpats tokius keistus žodžius pasufleravo: „Nuteistasis iki gyvos galvos šioje žemėje – Arūnas.“ Man tuomet pasirodė, kad mūsų linkimai labai panašūs. Prisistačius atsirado bendrumas ir pradėjome kalbėtis. Tie pokalbiai buvo labai paprasti.

Išėjęs iš kalėjimo pagalvojau, kad reikėtų tiems žmonėms kažkaip padėti. Maždaug įsivaizdavau, kaip jie gyvena. Dalis jų sakė, jog nori skaityti, tačiau trūksta knygų, dvasinės literatūros. 2007 metų pavasarį parapijoje surengėme akciją, kuria siekėme surinkti knygų į kalėjimo biblioteką: grožinių ir dvasinių. Nustebau, kad parapijiečiai su tokiu entuziazmu atsiliepė, tiek knygų prinešė – vos ne visą sunkvežimį. Tais pačiais metais gavau laišką – padėką iš kalinio, kuris atsivertė būdamas kalėjime. Laiškas baigėsi eilutėmis: „Viena iš šimto paklydusių avelių, kurią jūs savo veiksmu parsivedėte atgal.“

Tada supratau, kad neturiu teisės pasitraukti nuo nuteistųjų, nors nežinojau, nei ką, nei kaip darysiu. Kilo mintis, jog turiu ten aukoti Mišias. Susisiekiau su psichologu, kalėjimo vadovybe. Iš pat pradžių kalėjime lankiausi kartą per mėnesį, vėliau apsilankymai vis dažnėjo, o akcijų parapijoje daugėjo: rinkome ne tik knygas, bet ir dovanas kaliniams. Provincijolui sutikus, po metų kardinolas mane paskyrė kalinčiųjų iki gyvos galvos kapelionu. Dabar į kalėjimą einu ne kartą per mėnesį, o kartą arba du per savaitę.

Vėliau su keliais parapijiečiais sugalvojome tokią programą: kartą per mėnesį į kalėjimą pakviesti gerai visuomenei pažįstamą žmogų, kuris po Mišių bendrautų su nuteistaisiais. Rašytoja Vanda Juknaitė buvo pirmoji programos dalyvė. Dalyvauti mūsų programoje ir apsilankyti kalėjime sutiko Seimo pirmininkė Irena Degutienė, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas, rašytojas Liudvikas Jakimavičius, leidyklos „Aidai“ direktorius Pranas Vildžiūnas, Kovo 11-osios akto signatarė Nijolė Oželytė, dainų autorius ir atlikėjas Arūnas Raudonis, eseistė Elvyra Kučinskaitė ir kiti. Buvo žmonių, kurie atsisakė. Vieni bijojo, kad nežinos, ką pasakyti, o kiti teigė nesuprantą, kodėl reikia susitikinėti su kaliniais.

Nueiti: bandyti nugalėti baimę

V. Juknaitė. Žinojau, kur einu. Prieš penkiolika metų, prieš atšaukiant mirties bausmę, teko dirbti su bylomis, daug žmonių apklausti, rašyti. Buvau kalėjime susitikti su nuteistaisiais mirti: tai buvo paskutiniai, kuriems įvykdyta mirties bausmė. Porą savaičių po to apsilankymo buvau transo, šoko būklės, tad, atsiminusi tuos išgyvenimus, jokio entuziazmo nejaučiau ten vėl eiti. Kaip ir mes visi, pripratau prie saugesnio gyvenimo, prie ramesnio, labiau aprūpinto. Tapome daugiau ar mažiau tokie tingūs vartotojai.

Apsilankymas kalėjime yra labai baisus išgyvenimas, tačiau kažkur viduje buvo likusi mintis, kad kada nors vis tiek reikės nueiti ir susitikti su tais, kurie nuteisti iki gyvos galvos, vien tam, kad pasitikrinčiau. Prieš penkiolika metų pasisakiau prieš mirties bausmę, tačiau atsakymo į šį klausimą ir šiandien nėra.

Kai brolis Arūnas Peškaitis paskambino, pristatė programą ir pasakė, kad nori pirmam pokalbiui pakviesti mane, turbūt iš bejėgiškumo – buvo sunkus semestras, – iš nuovargio ir dėl brolio Arūno negalėjau atsisakyti. O po to visą laiką graužiausi: „Kam sutikau, kam sutikau? Nenoriu, bijau.“

Aš buvau tikra, jog brolis Arūnas bus su manimi, kad jis ves pokalbį, o aš jame dalyvausiu. Paklausiau prie vartų, ar jis bus su manimi. Brolis, sakė, jog aplankys tuos, kurie neateina į Mišias. Taigi, šį kartą vienas iš apsilankymo sukrėtimų buvo brolio Arūno besąlygiškas pasitikėjimas situacija ir žmogumi. Jeigu žmogus eina, tai žino, ko jis eina ir ką jis darys. Galvojau, ko panikuoji, juk nesi maža mergaitė, ir pati turėjai žinoti, kur ėjai, turėjai suprasti.

Prieš penkiolika metų per vizitą pas kalinius mane lydėjo du sargybiniai, kareiviai, o kaliniai buvo už grotų, už geležinių durų. O į šį susitikimą atėjo apie trisdešimt žmonių, baisu tą žodį ištarti, trisdešimt žmogžudžių. Mes likome vieni, su keliais savanoriais iš Bernardinų parapijos. Jie atsinešė suolą, ir mes atsisėdome prieš nuteistuosius. Mūsų neskyrė metras. Ir įvyko tai, kam buvau visiškai nepasiruošusi ir nelaukiau: mes atsidūrėme situacijoje veidu prieš veidą. Prieš tai buvo labai baisu, kad neturėsiu jėgų žiūrėti jiems į akis, nes, žiūrėdamas į akis, įsileidi žmogų į save.

Iš pradžių mes vieni į kitus žiūrėjome dygiomis, įtariomis akimis. Manau, kad mano akys buvo lygiai tokios pat. Baisus sukrėtimas buvo, kai jų veidai tapo žmogiški, ir tų kalinių istorijos tarsi nuslinko. Dingo įtampa, išgąstis, mes pradėjome kalbėtis, ir užsimezgė labai intensyvus dialogas.

Kalbėjomės apie visokius dalykus. Pirmiausia jie pradėjo skųstis, kad yra neteisingai nuteisti. Man teko pasakyti, jog aš teisinių dalykų neišmanau. Dabar suprantu, kad neturėjo didelės reikšmės, ką mes kalbėjome. Svarbu, kad kalbėjomės. Jie yra išbadėję bendravimo. Tai yra jų bausmės esmė: būti visiškoje vienatvėje, su tuo, ką padarei, su siaubo pasauliu, neturint galimybių išsikrauti, atsikratyti tokių minčių bėgiojant, būnant gamtoje, bendraujant su žmonėmis.

J. Breineizerienė. Bernardinų bažnyčioje perskaičiau viešą laišką žmogaus, kalinčio iki gyvos galvos. Laiške jis atgailavo, atsiprašė visuomenės, save įvardijo kaip „tūkstantąją pasiklydusią avelę“ ir prašė, kad kas nors jam parašytų laišką.

Mano vyras teistas, tad sau buvau davusi žodį, jog nerašysiu laiškų, kad nesilankysiu kalėjime. Tada prasidėjo derybos su Jėzumi: ir norėjau parašyti laišką, ir pati stabdžiau save. Neturėjau ramybės, klausiau klebono, kaip man elgtis. Klebonas sakė spręsti pačiai, tad vėliau vis dėlto įveikiau save ir parašiau Kalėdų sveikinimą. Gavau atsakymą. O dar po kiek laiko sužinojau, jog tas kalinys norėjo pakelti prieš save ranką. Dėl klebono pagalbos, mano laiškų jis yra gyvas. Dabar kalinius lankau kartu su broliu A. Peškaičiu. Supratau, kad lankytis kalėjime man būtina. Iš dalies tai susiję su žmogaus smalsumu: įdomu, kaip kaliniai susitaiko su ta našta, kaip ją priima, kaip apskritai gyvena, išlieka. Be to, gelbėdamas kitą išgelbsti ir save, juk Jėzus moko šalia pamatyti mažutėlį, kuris yra suvedžiotas.

Išlikti tik dėl bendravimo ir tobulėjimo

Kun. A. Peškaitis. Kovo 11-osios akto signatarė Nijolė Oželytė papasakojo apie tą patį jausmą, kurį ir aš patyriau: „Nusikaltimai nėra visas jų gyvenimas. Yra tik tam tikri epizodai, tam tikri įvykiai – baisūs, skaudūs, negeri, bet kai jie sėdi tose kamerose, nuo įvykių tolsta.“ Nežudo jis dabar, jis sustabdytas, pasilikęs su savo gyvenimu akis į akį.

M. Midverytė. Nuteistieji iki gyvos galvos – patys sau budeliai. Jie kenčia dieną, naktį, jie nuolat prisimena negerus savo darbus. Vienas kalinys pasakojo, kaip jam vaidenasi kraujo lašai ant rankų. Mes turėtume parodyti pasitikėjimą žmogumi, tada, tikiu, jis galėtų pasitaisyti: jeigu kaliniu pasitikės, tikriausiai jis iš visų jėgų pasistengs nenuvilti, gyventi  budėdamas. Visuomenė turėtų tikėti tais žmonėmis, nes jei netikės, kaliniai neturės jokio atramos taško.

Kun. A. Peškaitis. Šiaip atrodytų, kad kaliniai iki gyvos galvos neturi jokios ateities, juk jie yra uždaryti tarp keturių sienų. Tegul gyvena taip, nėra jokio reikalo ir prasmės su jais bendrauti. Tačiau santykis su kaliniais keičia kiekvieną žmogų, kelia jam klausimų. Žmogus, lankantis juos, turtėja. Lygiai taip pat ir kaliniai: tie, kurie drįsta eiti į santykį, keičiasi akyse. Nepraėjus keleriems metams, kalinys užsinori gyventi, nori gyventi kitaip, atgailauja.

Vienas kalinys man parašė: čia galima išprotėti arba reikia tobulėti. Jeigu netobulėsi – išprotėsi. Jis atrado dvasinio tobulėjimo, vidinės kelionės prasmę. Kai žmogus tai suprato, pradėjo eiti į priekį. Vienas vaikinas, su kuriuo aš bendrauju, padarė nusikaltimų visiškai jaunas. Pradžioje skaitė detektyvus, o po to ėmė skaityti Eriką Fromą. Pasakojo, kad E. Fromo mintys apie žmogų tinka ir jam. Dabar jau galiu stebėtis to žmogaus jautrumu ir noru padėti kitam. Jei pasakyčiau jo pavardę, žmonės susirastų informacijos apie jį ir sakytų: „O, čia šitas, argi galima apie jį taip kalbėti!“

Kalėjime mačiau žmonių, kuriuos yra apėmusi gili depresija dėl izoliacijos, tų, kurie nieko gyvenime nebenori. Juos stengiuosi vilkti į dienos šviesą, nors jie patys sakosi esą palaidoti. Jie – ne tik fiziniame kalėjime, bet ir dvasiniame. Jie – man didžiausias skausmas, dėl to, galvoju, jog reikia keisti įstatymus, kurti naujas darbo su kaliniais programas. Mūsų teisinė sistema tokia beviltiška, kad žmogus, nuteistas iki gyvos galvos, praktiškai negali tikėtis laisvės. Daugumoje Europos šalių taip nėra: po nustatyto metų skaičiaus žmogus perteisiamas. Sprendimas priklauso nuo žmogaus asmenybės pokyčių.

V. Juknaitė. Daugelis nuteistųjų, išėjusių iš kalėjimo, vėl padaro nusikaltimus, tad sukurti tokią sistemą, kuri apsaugotų visuomenę, yra sudėtinga. Reikia labai aukštų technologijų, daugybės žmonių, tai brangiai kainuoja. Tikriausiai dalis galėtų atlikti bausmę gyvendami laisvėje, tačiau kiti – pernelyg pavojingi. Į šį klausimą nėra optimalaus atsakymo, nes jis sunkus, itin sudėtingas, tačiau manau, jog visuomenė turi teisę galvoti apie savo saugumą.

Pareiga: atsakyti už save

Kun. A. Peškaitis. Nuteistieji iki gyvos galvos – pačių įvairiausių likimų. Žmogiškai žiūrint, vienus galima pateisinti labiau, kitus – mažiau, bet kiekvienas kalinys ilgisi tikro santykio, malonės, nebūtinai Dievo malonės. Viena, kai abstrakčiai žinai, kad tokių žmonių yra, o kas kita, kai sužinai apie jų gyvenimus.

J. Breineizerienė. Tie žmonės gyveno baisiomis sąlygomis. Glaudęsi vaikų namuose, specialiosiose mokyklose, patyrę smurtą, jie priprato prie tokio gyvenimo, jiems susiformavo atitinkamos vertybės, įgūdžiai. Suvokimo, ką reiškia „mylėti“, jie neturi. Bet lygiai taip pat tikiu, kad kalinio aplankyti atvira širdimi atėjęs žmogus gali jam padėti suprasti, ką reiškia nuoširdumas, meilė, supratimas.

V. Juknaitė.  Žmogus dažnai nueina nusikaltėlio keliu prieš savo valią ir savo jėgas, tad kartais galima sakyti, jog jis nekaltas dėl savo veiksmų.

Tarkime, Valentinas Laskys, nuteistasis mirti, jam buvo įvykdyta bausmė, devynių mėnesių buvo atimtas nuo motinos kaip nemaitinamas kūdikis. Gyveno globos namuose, jau pradinėje mokykloje perkeltas į specializuotus globos namus, tada į dar vienus specializuotus. Vėliau septynis kartus teistas. Paklausi, ko jis šiuo keliu eidamas galėjo išmokti... Viena vertus, jis gyveno kraupiomis sąlygomis, nors tai žmogaus atsakomybės nepašalina. Kiekvienas turi pareigą atsakyti už savo paties gyvenimą. 

Tarp tų vyrų buvo daug jaunų žmonių nuo 20 iki 30 metų. Siaubinga sakyti, tačiau aš apsidžiaugiau, kad nepamačiau nė vieno vaiko iš gatvės, nė vieno to, kurį man teko pažinti. Nors vienas iš jų jau atlieka bausmę už nužudymą.

Misija: nešti toleranciją ugdant žmogų

M. Midverytė. Į misiją lankyti kalinius galima pažvelgti taip: mes ne tik dovanojame interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ leistų žurnalų, knygų, televizorių, kaip prašė vienas kalinys, bet bandome sušvelninti visuomenės požiūrį į nuteistuosius iki gyvos galvos. Visų pirma keičiasi parapijiečių požiūris, o tada – aplink juos esančių žmonių. Tas gandas, kad kaliniai irgi žmonės, kurie domisi, nori bendrauti, sklinda.

Kun. A. Peškaitis. Žmonės bent jau mėgina suprasti mūsų misiją, nesitikiu, net nedrįsčiau tikėtis, kad visi entuziastingai pradės sveikinti. Bet atsiranda žmonių, kurie meldžiasi. Grupė žmonių, kurie nori eiti į kalėjimus, vis auga. Iniciatyva kyla ir iš jaunimo, ir iš kitų parapijiečių. Kita dalis dalyvauja akcijose, perka dovanas.

Dar viena grupė parapijiečių sąžiningai prisipažįsta, kad jie tam nepribrendę, neranda santykio ir nenori apsimetinėti. Aišku, esu sulaikęs ir neigiamų reakcijų. Buvo žmonių, kurie ketina palikti parapiją, nes ši remia kalinius.

Lietuvos visuomenė nėra tolerantiška. Galbūt galima ją pavadinti abejinga. Aišku, geriau, kad ji abejinga nei kad agresyvi. Apklausose, tiriančiose visuomenės požiūrį į mirties bausmės grąžinimą, daugelis pasisako, jog šią bausmę reikėtų grąžinti. Šie duomenys rodo ne toleranciją, o nuostatą: „Pakęsime viską, kol tai mūsų neliečia.“

Yra socialinių grupių, kurioms teikti pagalbą visuomenė jau pripratusi – vaikai, seneliai, tačiau iki to turėjome prieiti. Tarkime, vaikai sukelia sentimentų, jie primena mūsų vaikystę. Be to, jie turi ateitį, už kurią reikia kovoti. Seni žmonės – priešingai. Kam apie juos kalbėti, jei jie neturi ateities? Be to, apie senus žmones kalbėti nemalonu, nes galvoji ir apie savo senatvę. Prieš šešerius metus suradome apleistus senelių namus, bandėme jiems pagelbėti, ir tai atrodė neįprasta. Vėliau prie mūsų prisidėjo ir Maltos ordinas, pradėjęs rengti Kalėdų sriubos akciją. Galima daryti išvadą, kad seni žmonės jau pateko į visuomenės akiratį.

Neįgalūs žmonės taip pat gyvena atskiriau: jų masiniuose renginiuose maža: nematyti neįgaliųjų nei per Vasario 16-osios minėjimus, nei per koncertus. Jie rengia savo atskiras šventes.

Nežinau, ar pradėti toleruoti priklausomi žmonės, nes apie juos taip pat niekas nenori girdėti. Sakoma, kad tik šeimoje būtų gerai, kad tik aplenktų ta bėda... Dabar kaliniai tikriausiai laikomi vienoje gretoje su priklausomais žmonėmis. Noriu, kad žmogiško supratimo vis daugėtų. Jei tikrai tikime, jog Dievas tapo žmogumi, tai mes tą įsikūnijimą patys turime patirti vis giliau, o tolerancija, bandymas suprasti kitus žmones, kad ir kaip jie būtų gyvenę anksčiau, kad ir ką jie būtų padarę, ir yra vis gilesnis žmogiškumo atradimas.

Visuomenė turi padaryti išvadas

V. Juknaitė. Kai įspūdžiai iš kalėjimo dar buvo nauji, kalbėjome apie tai auditorijoje. Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoja dauguma merginos, humanitarės, jautrūs, subtilūs, kitokį požiūrį į gyvenimą turintys žmonės. Įdomumo dėlei paklausiau, kaip manote, ar reikalinga mirties bausmė. Nesitikėjau tokių atsakymų: du trečdaliai auditorijos pasisakė už mirties bausmę. Jų nuomonė atspindi visuomenės nuomonę. Buvo ir tokių teiginių, kad „galėčiau pati savo rankomis užmušti“. Mes sakome, jog „galėčiau savo rankomis užmušti“, o kitas tą ir daro. Aišku, žodis – tai dar ne poelgis, tačiau teisingas žodis nuo teisingo poelgio toli, o neteisingą žodį neteisingu poelgiu paremti lengva. Žmonės negalvoja, ką jie kalba, ką reiškia jų žodžiai. Vadinasi, aiškinamasis darbas reikalingas nuolat.

Mes turbūt labai nustebtume, sužinoję, kad Švedijoje socialinė reabilitacija ir aukoms, ir nusikaltėliams vykdoma viename centre. Absoliuti nusikaltusiųjų dauguma vaikystėje yra patyrę smurtą, piktnaudojimą, prievartą. Visi jie kartu yra tos pačios nelaimės aukos. Labai svarbu suvokti ir įsisąmoninti šią tiesą.

Dar labai nustebino smarkiai pasikeitęs kalėjimas, koplyčia, santykis su kaliniais. Vis dėlto gyvenimas juda į priekį.

Kalbino Gediminas Kajėnas ir Kristina Urbaitytė