2014 m. spalio 21 d., antradienis

Jonas Gasiūnas: „Išėjimas į kosmosą nebeatrodo didvyriškas“

2010-01-25
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai  Kultūra » Dailė 
Dailininkas Jonas Gasiūnas

Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Su tapytoju, prestižinio „Swedbanko“ apdovanojimo laimėtoju Jonu GASIŪNU kalbasi Andrius JAKUČIŪNAS.

Sveikindamas gavus prestižinį „Swedbanko“ apdovanojimą, negaliu neužduoti tau turbūt paties banaliausio, tačiau neišvengiamo klausimo – kaip jautiesi įvertintas, ką tau reiškia apdovanojimas?

Aš visai nesijaučiu ką nors laimėjęs. Jau pačioje pirmoje spaudos konferencijoje pasakiau, kad dirbau penkerius metus, todėl apdovanojimą pasiėmiau kaip atlyginimą. Nebuvo drebulio, jokio adrenalino neišsiskyrė. Tikrąjį pakilimą pajutau matydamas ištįsusius tautiečių veidelius. Institucijos, kurios mane siūlė dalyvauti šiame konkurse, netikėjo mano sėkme – jos vylėsi, kad šiemet mano atvejis nepasiteisins, todėl kitais metais bus galima iškišti „rimtą produktą“ – jaunesnį menininką. Tai buvo juntama ir važiuojant į vadinamąjį nominavimo vakarą. Nors kelias gana ilgas, tarp „palaikymo komandos“ ir manęs nebuvo jokio pašnekesio, niekas nebendravo, o kai atvykome į salę, kurioje kabėjo ir mano darbai, visa ta komanda mikliai išsibėgiojo po videoinstaliacijų kambarėlius. Vien dėl to, kad tai tapyba. Suprantu, rodyti tapybą šalia šiuolaikinio meno darbų yra šiokia tokia kiaulystė, nes šiuolaikinis menas vartojamas greitai; norint sudėti tapybą į vieną lygį su šiuolaikiniu menu, reikia ilgai žiūrėti ir galvoti. Perskaityti tapybos kūrinį – ilgas darbas. Tik perskaitęs supranti koncepto svorį.

Ačiū Dievui, čia buvo lyginti svoriai, o ne tai, ką akys mato.

Vadinasi, pasiekei pergalę vien dėl komisijos profesionalumo? Ar pats dėjai pastangų savo stipriosioms pusėms atskleisti?

Vienas komentatorius gana tiksliai išreiškė cinišką tiesą: aš buvau rakštis užpakalyje ir mane siuntė pralaimėti. Juk pernai konkursą taip pat laimėjo tapytojas (tik jis vartojo instaliatyvesnį kūrinių pateikimo būdą), todėl nelogiška valstybei siųsti antrą tapytoją, juo labiau kad padidėjo konkurentų būrys – įtraukti rusai su švedais. Tie abu autoriai buvo Venecijos bienalės nominantai, už jų nugarų – kapitalas ir reklama, su manimi nesulyginsi. Aš iš karto supratau, kad tampu „podstavnaja utka“. Jie žinojo, kad gėdos jiems nepadarysiu, bet šansų – jokių.

Tokiame fone iš pradžių kiek sutrikau. Šiais laikas tapyba nėra inovatyvi. Jeigu ja žaidi, privalai turėti labai stiprų įdirbį. Ir žaisti ne tiek su pačia tapyba, kiek su koncepcija. Jeigu vartoji seną išraišką, reikia, kad kalbėtum unikalia kalba. Darbas turi būti autentiškas. Tavo tapyba turi būti arba išskirtinė regione, arba kaip nors ypatingai išreikšti šį laiką. Aš formaliai paskaičiavau savo galimybes, sužinojau, kas bus žiuri nariai, ir atsitiko taip, kad tie asmenys tapo man palankūs. Vertintojai žinojo, ką aš darau. Tiek lenkei, tiek vokiečiui, kuris domisi pokomunistinių šalių menu (jis, beje, turėjo didelę įtaką), mano darbai padarė įspūdį. Taigi buvau ne tuščioje vietoje, o juk man sakė, esą aš senoviškai mąstau, nelaimėsiu su tokiais dalykais, nes socialus (tuo labiau posovietinis) turinys nebemadingas, tai neaktualu. O aš manau atvirkščiai – tie žmonės tuo metu negyveno Sovietų Sąjungoje, tai jiems didelė egzotika, tai juos užkabina. Kitais aspektais jiems mes esame ne tokie įdomūs.

Susidaro įspūdis, kad kai kurie mūsų kritikai galvoja kitaip – ir apie tavo kūrinius, ir apie sovietmetį...

Dabartinė visuomenė yra gana amnezuota – ji tarsi viską prisimena iš naujo. Nemažai sovietmetį natūraliai išgyvenusių, nuo jo nukentėjusių žmonių jau yra mirę, užaugo karta, kuri jo nė kiek neragavusi, todėl į praeitį kartais žvelgiama labai dekoratyviai. Sovietmetis jiems atrodo mitas. Žinoma, skaityti mitą iš atstumo nėra blogai, jeigu tas skaitymas turi mokslinį pagrindą. Reikėtų rinktis konkrečią analizės kryptį, žinoti, ką tu nori iš ten išpešti. Tačiau jauni menotyrininkai neturi nei kultūrinio luobo, nei prioritetų, kuriais remdamiesi galėtų vienaip ar kitaip vertinti tuos kūrinius, taigi visą vertinimą grindžia tik plika emocija, tuo, ką mato. O mano kūryba nėra taip sukonstruota. Ji keliasluoksnė. Kartais kritika tai ignoruoja. Sakykime, prirašo komplimentų, bet neanalizuoja, dėl ko ir kaip. Be to, labai daug informacijos menotyrininkės laužia iš piršto, nes jos yra per jaunos, kad susigaudytų apie kategorijas, kurias naudoju.

Viename savo darbų vaizduoji įtaigią praeities ikoną – kosmonautą. Ar ji savaime nėra tokia iškalbi, kad galėtume numoti ranka į papildomą informaciją?

Atkreipiu dėmesį, kad jos kontūras padarytas dūmine linija. Tai parodo aiškią, iš sovietmečio atėjusią ikoną taip, tarsi jos nebūtų. Pabrėžia, jog ji – tik prisiminimas. Antra, naudodamas taškiukus kaip bloknote norėjau pasakyti, kad darbą galima skaityti fragmentiškai. Po to eina darbo tekstūra – ji suformuota pasitelkiant tam tikrą dažo padėjimo būdą, šiuo atveju – braukiant. Tekstūra tampa panaši į marlės sluoksnį, šitaip kūrinys tarsi įgyja absoliučiai medicininį kvapą. Tas kosmonautas – ligonis. Kodėl kosmonautas ligonis? Mes užkariaujame kosmosą, bet mes jį galime užkrėsti ir baisiomis ligomis – visa bjaurastimi, kurią nešiojame savyje. Na, o darbo pavadinimas jau visai nieko bendra neturi su sovietmečiu – „Užrašyk ant skafandro savo vardą, aš negirdžiu“. Taigi galiausiai paaiškėja, jog kalbama apie meilę. Jeigu žiūrovas atseka visą struktūrą – dėl ko tie taškai, dėl ko dūminė linija, kurią atėmus konkretus objektas tampa nekonkrečiu, dėl ko veidas modeliuotas iš dūmų (o tai yra ganėtinai kraupu, nes dūmas – fikcija, jo nėra, vadinasi, ir žmogaus nėra) – jam tampa viskas aišku. Šios metaforos, jei jas perskaitai iš eilės, atveria šiurpoką tikrovę. Išėjimas į kosmosą nebeatrodo toks didvyriškas.

Bet juk turbūt neverta tikėtis, kad kiekvienas parodos lankytojas ar net profesionalus meno vertintojas bus toks įžvalgus, kad atspės tavo sumanymą?

Perskaityti šešis darbus yra pašėlusiai sunku, reikia velniškai atidaus žiūrovo. Pristatydamas savo kolekciją prie kiekvieno darbo pridėjau aprašą, todėl komisijos nariams buvo daug lengviau, ir kūriniai jiems padarė įspūdį. Tie aprašai – tarsi papildoma literatūra prie darbo. Čia grynosios tapybos kaip ir nėra. Veikiau pasinaudojimas tapyba. Nors vis dėlto ir tai yra tapyba.

Beje, visai nebūtina atspėti, ką aš norėjau pasakyti (ar tikėti mano komentarais). Kiekvienas žiūrovas gali perskaityti savaip. Sakykime, estai pastebėjo, kad mano darbuose labai aktyvi roko poezija, o juk aš pats apie tai išvis negalvojau!

Gal dabar truputėlį atsiribokime nuo konkurso. Būtų labai įdomu sužinoti, kodėl, tavo nuomone, mes turėtume vis prisiminti ir iš naujo vertinti sovietmetį, kuris šiaip jau mūsų gyvenime buvo anomalija?

Man sovietmečio vaizdiniai sugrįžta, nes dabartinėje politikoje matau simptomų, kurie gali mus vėl sugrąžinti prie tos santvarkos. Jaunesnė karta kai ką apie tai gali sužinoti stebėdama įvykius Rusijoje. Ten pasireiškia šimtaprocentinių buvusios sistemos ženklų. Sovietų Sąjungos nebėra, bet pati Rusija vis tiek išlieka agresorė. Daug anuometinių reiškinių gyvuoja ir šiandien, nors yra užslėpti. Aš imu motyvus iš sovietų, bet jie nėra visiškai tokie kaip anuomet, pasako visai ne tokius dalykus... Parodydamas, kad mane dar persekioja paranoja, ironizuoju save.

Viename mano darbe vaizduojamas radaras. Jis nutapytas taip, kad primintų voratinklį. Normali techninė forma paversta organine. Sukūriau tokią struktūrą, pamatęs vorą tinkle. Bet pretekstas tai daryti ir to motyvo absurdiškumas man kilo dėl debatų, verta ar neverta statyti radarus Lenkijoje. Paskui radarų buvo atsisakyta, ir susiklostė taip, kad ta mano efemerija šimtu procentų pasiteisino jo formoje.

Žinau, kad esi kritiškas žmogus, todėl nenustebčiau iš tavęs išgirdęs, kad daug sovietinio mąstymo išliko ir Lietuvos dailės struktūrose – Dailininkų sąjungoje, VDA, Nacionalinėje galerijoje ir kt.

Pirmiausia nepriklausomybė nepajėgė išėsti tuo metu įsiveisusių klaninių struktūrų. Ne sugriauti jų nepajėgė – tai buvo sėkmingai padaryta – bet išrauti poreikio jas iš naujo formuoti. Nepriklausomybės periodu įsikūrusios naujos struktūros elgėsi ir elgiasi lygiai taip pat kaip sovietmečiu. Jos tai daro intuityviai, nes visi orientuojamės į Vakarus, o instinktas vėl kurti tos pačios struktūros aparatus, matyt, stipresnis. Man įdomu, kaip giliai tai kraujyje. Šių tendencijų išliko – ir akademijoje, ir Nacionalinėje galerijoje, ir kitur. Suprantu, kad tokios struktūros yra tam tikra gynybinė forma, bet juk dabar nėra nuo ko gintis, reikia atsipalaiduoti ir galvoti, kaip sukurti kokybišką produktą. Nūn tam tikri vienetai apsistato savo veiklos buferiais ir tampa nepažeidžiami, dėl to vangiai vyksta bet kokios reformos. Sakykime, Dailininkų sąjunga vien Vilniuje turi apie penkis šimtus narių, o toks didelis skaičius savaime paverčia ją neveiksnia. Tokios organizacijos elgiasi samarietiškai, tačiau jų buvimas prieštarauja meno raidos dėsniams, nes kokybė mene daugeliu atvejų atsiranda konkurencijos pagrindu. Tai neatitinka rinkos modelio.

Kaip apibrėžtum savo vietą Lietuvos dailės padangėje, pagaliau kuo, tavo galva, tu ją praturtinai?

Tos nominacijos fone pasakyčiau, kad aš tapybą pritempiau iki konceptualių menų kategorijos (jeigu kalbėtume apie jos ideologiją). Tai ir būtų didžiausias nuopelnas. Manęs nesutrikdė naujosios medijos. Apie kokio nors konkretaus kūrinio kokybę pačiam šnekėti keblu, čia jau turėtų pasisakyti žiūrovas. Kita vertus, kurdamas tokią raišką neišvengiamai rizikuoji, tikrai ne visi darbai pavyksta, ne visi jie vienodo kalibro, bet svarbiausia, mano galva, kad ši situacija – net darant tūkstančius klaidų – verčia koncentruotis ties vienu kokiu nors reiškiniu ir pataikyti į dešimtuką.

Summa summarum, mano pagrindinis nuopelnas yra buvusios lietuviškos tapybos dekonstrukcija (aš ją tiesiog permąsčiau visais kampais) ir pritaikymas prie šiuolaikinių medialinių dalykų. Mano darbai labai normaliai „žiūrisi“ šalia ekrano, šalia objekto, prasčiau – kolektyvinėse tapybos parodose.

Tarp rašytojų gana dažnai kyla klausimas apie populiarumą visuomenėje. Ar dailininkams šis klausimas aktualus? Pagaliau ar galėtum įvardyti save kaip populiarų menininką?

Be abejo, galime apie tai kalbėti. Tik dabar kiekvienas menininkas save populiarina skirtingomis strategijomis. Vienas daro išpūstą reklamą, kuri neblogai suveikia (Marcinkevičiaus atvejis). Aš į tai žiūriu visai kitaip. Tam tikrą populiarumą užsidirbau – bent praeityje – kūrinius eksponuodamas alternatyviose vietose. Bent jauniems žmonėms tai darė įspūdį. O vėliau man labai padėjo stiprūs straipsniai – pavyzdžiui, Alfonso Andriuškevičiaus, taip pat parodos kaimyninėse valstybėse. Kritikai, kurie nebuvo paveikti vietinių klanelių, rašė atvirai, drąsiai, įtikinamai.

Priklausai kartai, kuri jaunystėje praktikavo ekspresionistinę manierą. Dabar tavo tapyba priartėjusi prie pat šiuolaikinio meno ribos. Kas skatino tokią stilistikos transformaciją? Ar tai susiję su tapybos sampratos kitimu, ar su asmeniniais ieškojimais?

Man tapyba yra reiškinys, kuris visada buvo toks pats, visada kalbėjo apie tuos pačius dalykus. Tapyba visuomet bylojo apie laiką, kuriame gyveno tapęs asmuo, ir apie patį kūrėją. Tokia samprata tinka ir bet kuriai kitai meno formai, bet primenu tai dėl to, kad tapyba daugybę kartų buvo laidojama ir daugybę kartų ji vėl iš naujo atgimdavo. Buvo gniuždoma ir prisikeldavo. Tai lėmė paprastas faktorius – arba laikas, arba erdvė tuo metu būdavo menininko neapžiojami. Arba atsiliekama. Kažkoks paslydimas tarp tų dviejų kategorijų. Lietuviškos tapybos atveju su laiku buvo prasilenkta natūraliai, nes buvome izoliuoti, bet tų žmonių negalime kaltinti, jie atliko savo darbą kaip rezistentai. Išlaikė tai, ką buvo uždirbusi senoji karta. Bet vėliau tas modelis nebetiko. Atotrūkis pasidarė dar didesnis negu prie sovietų. Reikėjo vytis. Kaip aš vijausi? Naujos raiškos nesiėmiau radikaliai – nebūčiau galėjęs, nes dalykai, kuriuos dabar darau, radosi man perėjus per instaliacijas, objektus. Aš, pats nežinodamas, ėjau į kitas puses, ir visos tos kitos raiškos analizės man padėjo grįžti.

Kaip tavo tapybą veikia dėstytojavimas?

Matyt, priklausau vampyrų kategorijai, nes darbas su jaunais žmonėmis man duoda turbūt daugiau negu naujos literatūros skaitymas. Informaciją apie dabartį, šiuolaikinio žmogaus jausmus perprantu greitesniu būdu per studentus. Užtat man su jais įdomu dirbti, nors jie galbūt ko nors nepadaro. Bet aš jaučiu, su kokiais jausmais jie eina į tai. Tas darbas nėra vien tarnyba – kiek aš duodu, tiek ir gaunu.

Gal pabaigai norėtum ką nors pasakyti kritikams, spaudoje neseniai aptarusiems tavo konkursinius darbus? Įtariu, kad turi jiems priekaištų...

Nieko nuostabaus – jaunimėlis šiek tiek sudirgęs, nes nukonkuravau jaunesnius už save. Kai kritikai pradeda aiškinti, esą vienas mano darbas (iš tų, kurie buvo parodoje) yra geras, o kitas – blogas, man darosi baisiai keista, nes juk ten nėra atskirų darbų. Visa kolekcija – vienas konceptualus darbas, negalima kurio išskirti ar išmesti. Tie priekaištėliai – absoliučiai juokingi. Žmonės, kurie bandė analizuoti mano kūrinius, paprasčiausiai neprofesionaliai dirbo. Jiems niekas netrukdė pasiklausti Nacionalinės galerijos kuratorės, kuri tvarkė tuos reikalus, kas ten iš tikrųjų yra, arba paimti iš jos mano darbų aprašus ir juos paskaityti. Bent tekstinė pusė būtų sukramtyta. Be to, dviejų darbų straipsnio autorė negalėjo matyti, nes jie buvo nutepti specialiai tai parodai ir Lietuvoje neeksponuoti. O rašo taip, tarsi viską būtų mačiusi... Bet gal čia smulkmenos?

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (7)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

Knygoje publikuojami 2008–2012 m. rašyti dienoraščiai. Įdėmus gamtininko žvilgsnis fiksuoja nepaliaujamą gamtos virsmą, pasakoja paprastų Dzūkijos žmonių istorijas, o kasdienybės apmąstymus papildo kultūros refleksijos.

Cole‘as Albertas Porteris

Jei savo naujojo kūrinio herojumi būtų pasirinkęs poną Porterį, Francis Skotas Fitzgeraldas būtų turėjęs užtektinai medžiagos Didžiojo Getsbio tęsiniui. Porteris buvo ne tik ir ne tiek talentingu dainų kūrėju ir kompozitoriumi...

Ansamblio „Fajerlech“ meno vadovė Larisa Vyšniauskienė

Su ansamblio vadove, ponia Larisa kalbamės apie „Fajerlech“ kūrybinį kelią, daugiatautį kolektyvą ir įkvėpimo paieškas.

Papuša

Šiemetinę, jau keturioliktą, Lenkų kino savaitę atidarė Krzysztofo Krauzes ir Joannos Kos-Krauze‘s režisuota juosta „Papuša“, skirta šios poetės asmenybei. Žiūrėdamas šį filmą jaučiausi taip tarsi vartyčiau nuotraukų albumą. 

Jaunimo teatras

„Kiekvienas darbas palieka ir teatrui, ir aktorių trupei tam tikrą atspaudą. Šitų atspaudų visuma ir sudaro teatro patirtį, jo kelią, kurį aš besąlygiškai priimu tokį, koks jis yra“, – sako Valstybinio jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas.

Sveikas, gyvenime knyga

Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus Andriaus Navicko ir kunigo Kęstučio Dvarecko knyga „Sveikas, gyvenime“ – tai dar 2012 m. išleistos knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ tęsinys.