Užsiimti socialine veikla laisvalaikiu kai kam gali pasirodyti keistas hobis. Bet tą daryti jau keletą metų mėginame su pranciškoniškuoju jaunimu. Draugaujame su sunkaus elgesio, nedidelius nusikaltimus padariusiais 14–18 metų vaikinais, kurie teismo nustatytą laiką gyvena ir mokosi Vėliučionių socializacijos centre, buvusioje nepilnamečių kolonijoje. Tad norisi nors pro rakto skylutę parodyti tą visuomenės dalį, „blogus berniukus“, apie kuriuos žinome mažiau, ir kad su jais visai galima draugauti.

Daugeliui natūraliai gali kilti klausimas, kokia iš to nauda. Kam leisti laiką su „bandiūgomis“, kai tokia gausybė turiningų laiko praleidimo būdų, o jei jau taip norisi daryti gerus darbus visuomenei, tai yra pilna vaikų namų, vienišų senelių, kurie irgi laukia meilės, o patys nieko neskriaudžia?...

Vėliučionių socializacijos centre gyvenantys vaikinai yra kilę iš asocialių šeimų ar nuo vaikystės augę globos namuose. Visi jie rūko ir yra priklausomi nuo alkoholio. Keikiasi, kumščiuojasi tarpusavyje, laido replikas. Trumpai tariant, posakis „nors prie širdies dėk“ jiems sunkiai pritaikomas. Jie panašesni į dygliuotas įnoringas rožes. (Kažin ar jiems, rimties vyrams, patiktų toks apibūdinimas „rožės“, tačiau šis pavyzdys gerai atspindi mūsų santykius.) Nepaisant vaikinų dyglių, per laiką juos prisijaukinome, ir jie tapo mums ypatingi, kaip kad Mažajam Princui buvo ypatinga jo rožė, nors ji ir nepasižymėjo meiliu charakteriu, o juo labiau tie vaikinai žmonių akyse ypatingi atrodo nebent savo „nepataisomu elgesiu“.

Bendraujame su „bernais“ dėl kelių motyvų. Vienas iš jų yra parodyti, jog dar ne visi juos „nurašė“, kad patikėtų, jog yra reikalingi, gali kabintis į gyvenimą ir pabandytų dar kartą tai padaryti.

Dar viena priežastis yra troškimas perteikti jiems iš tikėjimo kylantį džiaugsmą ir viltį. Susitikimus visada stengiamės surengti įdomius, pavyzdžiui, sporto varžybas ar filmo peržiūrą ir per paprastą buvimą, giesmę bei kantrią draugystę liudyti Dievo meilę. Būtent Viešpats geriausiai gydo sužeistas širdis. Be to, kai atrandame Dievą, patys imamės save keisti, žingsnis po žingsnio, o tai daug veiksmingiau už nuobaudas.

Šie paprastuose susitikimuose kalbama ne tik apie sunkaus elgesio paauglių asmenines problemas ir vidinius sužeidimus. Vaikinai, užaugę asocialiose šeimose, turi suformuotą skylėtą ir labai netvirtą gyvenimo pamatą. Jų pasąmonėje giliai įsišaknijęs pažeistas vyro ir moters santykių, meilės, šeimos suvokimas, žmogaus orumo vertinimas, požiūris į mokslą, net ir į auklėjimą. Nuo mažens jie matė ir patyrė smurtą, alkoholizmą, buvo ir tebėra auklėjami nuobaudomis. Visos šios patirtys paliko pėdsakų ir išryškėja bendraujant. Bet ir turėdami šį suskeldėjusį gyvenimo pamatą, jie bando žengti į priekį ir galiausiai sukuria asmeninius santykius, poras, susilaukia vaikų. Ant jų netvirto pamato jau imami kurti ir kitų gyvenimai. Būdami dar nepajėgūs prisiimti tokią atsakomybę, palūžta, geria, vaikai vėl auga be tėvų, griūčių grandinė tęsiasi, blogis kartojasi. Vėl vaikų namai, vėl nusikaltimai. Šių vaikinų turimos patirties mes pakeisti nebegalime, bet per draugystę bandome pasiūlyti pradėti gyvenimą kurti ant naujų pamatų, naujos uolos – Jėzaus. Nėra nepataisomai žlugusių žmonių. Gal bent dalelė tų vaikinų ateityje sukurs gražias šeimas ir vaikų globos namuose nepadaugės, gal mažiau jų pasiliks nusikaltimų kelyje, ir seneliai vienkiemiuose galės ramiau miegoti. Pasirinkę rūpintis viena visuomenės žaizda, truputį prisidedame ir prie kitų gydymo.

O kas tie vilties trupiniai, kurių laukiame? Būtų sunku išsaugoti tą bendravimo ugnį, jei visai nematytume įdedamų pastangų teikiamų rezultatų. Tačiau draugaudami pastebime, kad susitikimai po truputį keičia berniukų gyvenimus, jog yra svarbūs. Kad ir tokie maži ženklai: žinodami iš anksto, jog aplankysime jų grupę, vaikinai laukia nusiprausę ir dar pasikvėpinę. Jei kalbantis apie tikėjimą ir vertybes vis laido nešvankius juokelius, tai kuris nors vienas trumpam dingsta iš kambario, o grįžęs slapčia rodo Aušros Vartų Marijos paveikslėlį. „Bernai“ atvirai nereiškia jausmų, nugali baimė pasirodyti silpniems, bet dovanoja mažų vilties trupinėlių, kurie ir tampa mūsų draugystės su jais kuru, priežastimi dar ne vieną vakarą praleisti kartu. Po vieno adventinio susitikimo pakalbinau septyniolikmetį Serchaną, vieną iš mano globotinių Vėliučionyse. Truputis apie jo gyvenimą ne mano subjektyviu žvilgsniu, o iš jo lūpų:

 Kaip patekai į Vėliučionis?

 Centre gėriau, su pistoletu prie savivaldybės pradėjau šaudyti, pardavinėjau nelegaliai ginklus. Girtas buvau. Anksčiau jau yra pagavę.

 Kaip praleidai vaikystę? Turėjai tėvus?

 Mama geria nuo vaikystės. Tėvas buvo Azerbaidžiane karininkas, tai gimiau ir 2 metus gyvenau ten. Tada grįžome į Lietuvą, bet tėvą deportavo iš šalies. Nuo 3 metų vaiknamy. Dar pradžioj mama aplankydavo. Nieko nejaučiu jai. Nė pykčio.

 Kas sunkiausia Vėliučionyse?

 Sunkiausia, kad nepasimatau su sese, teta, močiute. Mamos sesuo nuo kito tėvo nuo vaikystės rūpinosi. Myliu ją, atstoja ir mamą, ir tėtį. Ji žino, ką sako, protingai pasako. Viską pataria visose gyvenimo srityse. Dirba seniūnijoje. Palyginti su mama – kaip velnias ir angelas. Čia Julija, mano mergina, – parodo nuotrauką, – dėl jos pabėgdavau.

 Kaip susipažinote?

 Sodyboj „tūsinomės“, radau ryte ją savo lovoje, susipažinome. Kaip ten atsidūrė, nelabai pamenu, sakau, man buvo problemų dėl gėrimo. Svajoju apie šeimą. Gerai, kai turi kūdikiuką. Gailiuos dabar, kad draugei neįstačiau. Norėjau užsitikrinti, kad būsime kartu.

 Kaip įsivaizduoji savo šeimą?

 Kaime sodybėlę, savo verslą, kavinukę ar ką užmiesty. Turėti nuosavą kiemą, žirgą, nes esu jodinėjęs vasarą Trakuose, kaimo turizmo sodyboj. Prižiūrėdavau ten žirgus. Per septynias vasaras niekad neatsibodo. Maudydavomės su žirgais.

 Ar nebijai, kad tau atsitiks taip kaip tavo tėvams?

 Aš stengsiuosi, kad mano šeimoje taip neatsitiktų. Tai didelis pliusas, nes jau esu tai patyręs. Reikia gerą žmoną pasirinkti.

 Ką planuoji daryti išėjęs iš Vėliučionių?

 Išėjęs važiuosiu į Klaipėdą, po dešimtos klasės – į jūrininkų mokyklą. Būsiu kadetu, jūrininku, pataupysiu gal apie 10 metų ir gal tada kavinukę atsidarysiu. Dar galvojau į Žirmūnus stot, būti virėju.

 Tiki, kad Dievas padeda?

 Tai aišku (parodo maldynėlį). Paskaitau.

 Kokią maldą dažniausiai skaitai?

 Dažniausiai paskaitau... visos gražios... Sveika Marija.

 Mergele Marija, Tavo globai pavedame visus paauglius, kurie, nepaisydami praeities, žengia pirmyn. Padėk ir mums pamatyti žingsniuojančius šalia ir padėti suklupusiems, kad visi kartu pasiektume vieną į laimę vedantį tikslą.

Dalijosi ir kalbino Monika Midverytė