Įpusėję pirmieji reformuotojo aukštojo mokslo metai – kaip rytas po geros puotos. Vakar šurmuliuota ir kai kas labai energingai veikta, mitinguota, reformuota, ginčytasi, ar paprasčiausia rėkta: „o dabar eisim prie Seimo ir pareikalausim tikros aukštojo mokslo reformos!“, „tas ir anas – jaunimo priešai!“, „ar jūs norite mokytis tokiuose nereformuotuose universitetuose!?“, „nemokėsiu!“ ir taip toliau.

Dabar tylu. Jei koks veikėjas ir sušmėžuoja eteryje tai tik tam, kad pasakęs kokią nereikšmingą frazę ir atsainiai numojęs ranka vėl pranyktų.

Reformos priešininkai tarsi dematerializavosi. Užuot griebęsi empirinių argumentų, kad po visų reformų nėra jokių poslinkių, kurie teiktų nors kokių vilčių (išskyrus nebent poros universitetų Kaune susijungimą), kad viskas liko taip pat, nuo rektorių iki lektorių, jie tyli pasislėpę nežinia kur. Kas, atrodo, rado rimtesnių politinių problemų, o kas, gal paprasčiausiai, pavargo.

Reformos architektai taip pat aptilo. Ir tylutėliai pripažįsta, kad lauktasis stebuklas neįvyko, į profesinio rengimo mokyklas beveik niekas nepasuko, kolegijų studentų skaičius neišaugo, o stojančiųjų į universitetus ribojimai taip pat pasirodė esą problemiški. Tik štai ministerijos ekspertai tvirtina, kad būtina studijuojančiųjų proporcijas drastiškai keisti.

Tiesą sakant, visiškai nesvarbu ką sako ar rašo kieno nors pasamdyti ekspertai apie tai, kiek ir kokį išsilavinimų turinčių žmonių reikės po N metų. Ko blogo, gerokai svarbiau, ką apie tai mano populiarioji tautiečių nuomonė. O ji mano labai paprastai: turi diplomą – esi žmogus, neturi – esi balvonas. O juk nė vienas tėvas nenori, kad jo vaikas būtų tokiu laikomas, nė viena jaunuolė ar jaunuolis šitokio savęs vertinimo nieku gyvu netiki esąs nusipelnęs. Šios nuomonės kaita - pagrindinis sėkmingos reformos garantas, ir vargu ar ji nors kiek paklibinta.

Kaip ir visi padorūs ekspertai, ŠMM pasamdytieji yra anonimiški. O Lietuvos populiarioji nuomonė tiki ne argumento, o asmenybės jėga. Jei už profesinį ugdymą agituotų Gitanas Nausėda ar Dalia Grybauskaitė, gal sulauktume kokių padarinių. Bent jau įdomu būtų.

Taigi, kalbos aptilo, veikėjai nurimo, o „vežimas ir šiandien tebėra tenai“, kaip rašė Krylovas.

Bet vieną efektingą pergalę, tenka pripažinti, sėkmingai pasiekė abi pusės, tiek reformos architektai, tiek priešininkai. Bendromis ir nenuilstančiomis jų pastangomis, po šūkavimų dėl reformos (diskusijomis pavadinti tai labai sunku), populiariosios nuomonės tikėjimas Lietuvos aukštojo mokslo sistema neabejotinai žlugo. Dirbtinai išpūstas universitetų prestižas nenukrito, kolegijų – nepakilo. Kito ne proporcijos, kito pats santykis su aukštojo mokslo sistema, jis užtikrintai krito ir krito gana žemai, o santykiai su jos vidinėmis dalimis ir jos vidinių dalių tarpusavio santykis išliko stabilus. Diplomo vis tiek reikia, tegu ir labai neprestižinio.

Kiek anksčiau dar buvo tikinčiųjų, kad universitetą visai neblogai baigti ir Lietuvoje, o dabar tokių esama nebent kokiame Čepkelių rezervate ar kitose žiniasklaidai menkiau pasiekiamose vietose. Kitur žinia „pas mus viskas labai blogai!“ nuaidėjo laukais ir kloniais, nepalikdama abejingų.

Pagrindinis argumentas, kad pas mus viskas blogai, buvo labai paprastas: matote, mūsų gabiausi jaunuoliai išvyksta į užsienį. Vadinasi, ten geriau. Šiai išvadai, deja, tenka pritaikyti porą išlygų. Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame sienos turi vis mažesnę reikšmę, o jų kirtimas yra labai neproblemiškas. Kitas dalykas – rimtų pasaulinių mokslo centrų yra gana nedaug. Ir į juos veržiasi ne tik lietuviai, bet ir visi likusieji. Protai nuteka ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Švedijos, Britanijos ar Vokietijos. Kiek pasikeitus konjunktūrai nutekės jie ir iš JAV. Į Kiniją ar Grenlandiją, kad ir kur tie centrai persikeltų. Ir niekas nemato apokalipsės. Moksle dar anksčiau nei versle vyko migracija į traukos centrus, štai viduramžiais visi gabieji ir protingieji važiavo mokytis į Paryžių. Ir nieko...

Galiu lažintis, jog po visų įmanomų ir neįmanomų reformų, pakeitus mokyklų valdymą ir finansavimą, pakėlus studijų kokybę ir viską kitką, gabiausieji vis vien važiuos į Kembridžą, Harvardą ar Stanfordą.

Klausimas apie tuos, kurie nėra gabiausi, bet kiek gabesni už vidutinius. Tai, kad šiuo metu jie aktyviai ieško universitetų į vakarus nuo Lietuvos, nemažą nuopelną sau gali prisiskirti ne tik tie, kurie tariamai siekė išlaikyti status quo, ar tie, kurie reformavo, bet ir tie, kurie pirmiesiems pūtė apokalipsės trimitus. Trumpiau tariant, visi tie, kurie nors kaip formavo populiariąją nuomonę. Ekspertai, kritikai, ministrai.

Aš nemanau, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra ideali, ir net gera ją laikyti sunkoka. Bet dabar šitoje spengiančioje tyloje, sakyčiau, būtų visai neblogai, jei šios dvi medalio pusės (AM reformos architektai ir kritikai) susėstų ir pradėtų kalbėtis. Būtų įdomu, jei jos pradėtų ne nuo kaltinimų vieni kitiems, o nuo kuklaus ir itin informatyvaus klausimo: na, ponai, tai ką mes su jumis čia dabar pridirbom? Nuo sąžiningo atsakymo į pastarąjį klausimą priklauso viskas kitkas.