Apie dovanas ir dovanojimo prasmę kalbamės su kun. Algirdu Toliatu. Ir nors ne taip seniai nuvilnijęs Kalėdų šurmulys buvo neatsiejamas nuo dovanojimo ir dovanų gavimo, svarbu nepamiršti, kad dovanos – tai ne tik Kalėdos, gimtadienis ar blizgūs popierėliai. Tai kur kas esmingesnis žingsnis, kuriuo parodome, kad mylime žmogų tiesiog už tai, kad jis yra. Lygiai kaip Dievas, apdovanojantis mus veltui, tik todėl, kad gyvename.

 Kokių dovanų mes laukiame ir kokių kartais gauname?

Mes laukiame ne šiaip dovanų, laukiame gerų dovanų... Esu matęs daug žmonių, kurių gyvenime įvyko kažkoks sukrėtimas: tai gali būti darbo, artimo žmogaus praradimas ar dar kokia nelaimė. Ir vargu ar tai suprantame ir priimam kaip dovanas. Veikiau tai baisūs ir skaudūs dalykai. Jei pasakytum, kad tai Dievas taip tampo mus už virvučių, tai Dievas atrodytų žiaurus. Iš tikrųjų. Kaip jis gali leisti tokius dalykus?

Bet Dievas to nedaro. Jis nežaidžia mūsų gyvenimais. Vis dėlto tos praradimo vietos dažnai yra vietos, kada mes tampame klausantys, pagaliau įsiklausome.

Taigi kai žmones sukrečia bėda, jie ne visada atpažįsta, kad tai yra dovana.

 O tu manai, kad visi atpažino Jėzų Kristų prakartėlėje? Manai, jog daug kas čia labai patiki, kad už tos prakartėlės slepiasi Dievas, visa Dievo išmintis? Ir kas įdomiausia, jog Dievas nesugriaudžia ir leidžia neatpažinti. Leidžia kaip tam sūnui palaidūnui eit, eit ir išeit.

 Atrodytų, jog Dievas leidžia mums daryti nuodėmes. Bet Jis supranta, kad jeigu Jis bandys žmogų sulaikyti, pririšti prie grandinės, Jis neturės jo. Žmogus negrįš pas Jį. Gal jis Dievo klausys, kaip šuo klauso savo šeimininko, bet juk Dievui nereikia žmogaus kaip šuns.

 Kas yra tikrosios dovanos?

 Jeigu mes dovanotume kitam žmogui dovanas, kurios padėtų jam būti visaverčiam Dievo akivaizdoje, padėtų jam išsiskleisti, dovanas, kurios padėtų žmogui būti geresniam, dovanas, kurios gali būti kaip Dievo apkabinimas, paguoda, dovanas, kurios galėtų paskatinti žmogų ieškoti Dievo... Tai yra tikrosios dovanos, kurias mes galime dovanot.

Tikrosios dovanos, kurias galime padovanoti vieni kitiems, yra visa tai, kas mus veda į prakartėlę, į susitikimą su Dievu.

 Tikrosios dovanos, kurias galime padovanoti vieni kitiems, yra visa tai, kas mus veda į prakartėlę, į susitikimą su Dievu. Pavyzdžiui, tau galiu padovanoti kokį nors angelą, bet įdėti jį tiek širdies. Galiu taip jį įteikti, kad tu per jį prisiliestum prie Kalėdų.

 Kas yra tikroji dovana? Tai yra tai, kas man padeda būti labiau savimi žinant, kad tapti labiau savimi galiu tik santykyje su Dievu. Reiškia tai, kas mane veda į susitikimą su Dievu, su kitu žmogumi, su savimi. Tai gali būti šeimos išvyka, pabuvimas, tai gali būti žodžiai, gali būti palinkėjimas, apkabinimas. Galėtų dovana, pavyzdžiui, būti apkabinimas.

 Dovana nebūtinai materiali?

 Visiškai nebūtinai. Ne materialumas padarys dovaną dovana. Svarbu ne tiek, kaip jinai atrodo, koks jos dydis, bet ką aš į ją sudedu.

 Kaip vertinate tai, kad žmonės yra linkę dovanoti banalias dovanas, įteikti jas sakydami banalius žodžius?

 Galiu pasakyti, kad ne kiekviena dovana iš paprasto prekybos centro, ne kiekvienas blizgutis, ne kiekvienas banalus žodis iš tikrųjų yra banalus. Kartais žmogus ateina ir pasako tau kažkokią banalią frazę arba padovanoja tau kokį nors banalų angelą, žvairą, bet tai nereiškia, kad jį dabar reikia pašiepti ir paniekinti kaip tie turčiai, kurie pasižiūri su savo dideliais pinigais ir pasijuokia iš našlės skatiko. Už to angelo, už to blizgučio gali slėptis patys tikriausi dalykai, patys tikriausi sentimentai, pats tikriausias nuoširdumas.

 O kas tuomet yra netikrosios dovanos?

 Aš duosiu labai konkretų pavyzdį, kokia gali būti netikra dovana. Dvi mergaitės turėjo senelę, kuri sirgo. Viena mergaitė, kad senelė pasveiktų, davė vaistų. Močiutė sako: ,,Neskanu. Fe, kokie neskanūs vaistai.“ Kita mergaitė tai išgirdusi paėmė ir išpylė vaistus. Jinai labai mylėjo senelę ir nenorėjo, kad jinai gertų neskanius vaistus...

 Taip ir mes dažnai darome, nes laukimas, praradimas, tam tikra tuštuma, kuri yra tokia svarbi sąlyga, kad žmogus ieškotų Dievo, užkišama bet kuo, kad tik žmogus blogai nesijaustų. Ir tada nebelieka vietos niekam: nebelieka vietos širdžiai, nebelieka vietos apkabinimui.

 Kodėl žmonės labiau linkę dovanoti ne tai, kas būtina, o kas patiktų žmogui?

 Sąžinė gali būti suklaidinta. Man gali atrodyti, jog kitam žmogui bus geriau, maloniau gauti ne Dievą, o stabą, jam būtų daug maloniau gauti šokoladą, o ne apkabinimą. Mes galbūt dovanojame tokias neteisingas dovanas, nes patys gal esame mažatikiai, nedrįstame dovanoti tikrų dovanų. Nedrįstame dovanoti Dievo. Mes patys manome, kad kažkas kita atneštų daugiau džiaugsmo, arba gėdijamės artimam žmogui ar tam, kurį gerbiame, imti ir, pavyzdžiui, pasakyti palinkėjimą iš Biblijos, imti ir prabilti apie savo tikėjimą. Mes gėdijamės pakviesti žmogų į bažnyčią: ,,Einam pažiūrėti prakartėlės“. Dėl ko? Tai gali atrodyti vaikiška. Ne kiekvieną išdrįstume pasikviesti į bažnyčią, ne kiekvieną išdrįstume pasikviesti pasimelsti, ne kiekvienas išdrįstume pakalbėti apie Dievą.

 Bijome rizikuoti?

 Tai yra rizika. Mes galime būti atmesti, galime būti apkvailinti. Sakys: ,,Ką tu tiki tomis kvailomis prakartėlėmis?“

 Ar esate patyręs, kad kitas žmogus būtų atstūmęs Jūsų pakvietimą eiti su juo į bažnyčią, Jūsų palinkėjimą jam Šv. Rašto žodžiais?

 Esu tai patyręs ir net ne kartą. Man kiekvieną kartą yra sunku... Man daug lengviau su tikinčiu žmogumi. Kaskart yra sunku kalbėti apie Bibliją, apie Dievą, nepatogu ir gėda, netgi kaip kunigui. Daug paprasčiau pakalbėti apie gyvenimą, apie einamuosius reikalus. Kodėl man taip? Tarsi ir suprantu, kad Dievas yra didžiausia, ką mes turime, bet nepaisant to...

 Kaip dovanojate dovanas?

 Man labiausiai patinka dovanas dovanoti neatsižvelgiant į progą. Gal net ne tiek patinka, kiek tiesiog taip išeina. Pavyzdžiui, pamatau kažką ir žinau, kad vienam ar kitam konkrečiam žmogui tai labai patiktų, būtų puiki dovana, kurią labai norisi padovanoti. Aš dažniausiai taip ir padarau.

 O kartais ateina toks laikas kaip gimtadienis ar dar kažkas – ir nėra, nėra nieko... Prisiverti surasti ką nors: nematai nieko tinkamo, kas tam žmogui tiktų. Žinai, kad yra proga, žinai, kad reikia pasveikinti, ir dovanoji. Kartais nėra išeities. Kartais bandai išsipirkti kokiu nors šokoladu ar vyno buteliu. Bet man labai nesinori dovanoti kokį nors daiktą vien tam, kad dovanočiau, kad reikia atlikti pareigą. Tada bandau kokį nors niekutį padovanoti, niekutį, kuris suteiktų džiaugsmo: parašyti gražių žodžių. Tačiau gal iš tiesų, jeigu nėra ką padovanoti, tai ir nereikia ,,forsuoti“... 

Būna, tačiau dovana ir yra dovana, kad tai nėra prievolė. Manau, kad reikėtų išsaugoti dovanos laisvę. Tai yra žmogaus laisvė.

 Tačiau kartais būna, kad žmonės labai neigiamai reaguoja, jei jie negauna dovanos.

 Būna, tačiau dovana ir yra dovana, kad tai nėra prievolė. Manau, kad reikėtų išsaugoti dovanos laisvę. Tai yra žmogaus laisvė.

 Kaip turėtų reaguoti žmogus, jeigu negauna Kalėdų ar gimtadienio dovanos? Kokia turėtų būti sveika reakcija?

 Aš nežinau, kokia yra sveika reakcija. Žmogus turėtų būt pasirengęs gauti ir negauti, būti atviras gyvenimui, nes gyvenimas nėra tik taisyklės. Yra tam tikrų principų, bet yra daug dalykų, kurie nenumatyti. Jeigu gyveni atvira širdimi, pasiruošęs ir gauti, ir negauti, kas yra parašyta ir Biblijoje: ,,jūs turėkite taip, kaip neturėtumėte“. Tu turi, turėk iki galo, būk teisingas, bet kartu ir būk pasiruošęs priimti netikėtumą.

 Ar matote problemą, kad žmonės pripranta prie dovanų, ir jie tartum išpuiksta, nes tiki, kad per Kalėdas ar per gimtadienį privalomai turi gauti dovaną? Kodėl?

 Pripratimas prie dovanų išplėšia iš jų tai, kas gražiausia. Sakyčiau, ne staigmenos dimensiją, o laisvę. Žmogaus laisvą valią padovanoti ir laisvą valią priimti. Dovana yra tai, kas gaunama veltui: ne už nuopelnus ar už ką kita, tai nėra privaloma. Kaip ir meilė, kurią gauname ne už tai, ką padarėme, ką pasiekėme, bet už tai, kad esame gyvi, už tai, kad esame tokie, kokie esame, ir už tai, kad esame mylimi: absoliučiai, beprotiškai, – taip ir dovana... Viena iš jos funkcijų yra mums priminti, kad esame mylimi Dievo be galo už tai, kas esame – jo kūriniai. Ir, pavergdami dovaną, padarydami ją būtinybe, suformalizuodami ją, iš dovanos padarom prievolę. Ir meilė veikia pagal dovanos principą, nes meilė yra duota veltui kaip dovana. Dovana kaip simbolis meilės veltui, Dieviškos meilės: Dievas atidavė savo viengimį sūnų veltui ne dėl to, kad buvome geručiai, o veltui.

 Kalbino Klemensas Minkevičius