Vanda Zaborskaitė. Ką daryti su viduriniojo mokslo struktūra?
Nors keisti viduriniojo mokslo struktūrą buvo nuspręsta pačioje Nepriklausomybės pradžioje, bet iki šiol optimalaus sprendimo, matyt, nėra surasta, ir šis klausimas nesiliauna kėlęs diskusijų.
Kuo netenkino sovietmečiu įsigalėjusi struktūra 4+ 5 + 3? T. y. ketverių metų pradžios mokykla, devynmetė pagrindinė ir dvylikametė vidurinė? Nuspręsta pagrindinės mokyklos pakopą pratęsti iki dešimties metų. Lietuvos švietimo koncepcijos autoriai manė, kad svarbiausias dalykas yra pakelti visos Lietuvos jaunuomenės bendrąjį išsilavinimą, o tame kelyje svarbiausią vaidmenį turi atlikti pagrindinė mokykla, privaloma ir prieinama kiekvienam Lietuvos vaikui. Ši mokykla duotų vienodą starto galimybę visiems, visiems sukurtų vienodas socializacijos galimybes, nes mokyklos uždavinys yra ne tik suteikti žinių, bet ir sudaryti sąlygas augančio žmogaus asmenybei augti ir bręsti. Parengti vaiką gyventi harmoningoje demokratinėje visuomenėje, pagrįstoje bendradarbiavimu, tarpusavio parama ir tolerancija. Čia jis turėtų išsiugdyti vertybinę savo orientaciją, įgauti pilietiškumo pagrindus ir įgūdžius. Čia vienoje klasėje mokytųsi ir labai gabūs, ir menkesnių gabumų vaikai, ir sveiki, ir nevisai, ir iš pasiturinčių, net turtingų šeimų, ir nepasiturinčių, net varguolių. Jie čia mokytųsi vienas kitam padėti, vienas kitą paremti. Iš to laimėtų ne tik silpnieji, bet ir stipresnieji: jie mokytųsi atjausti, padėti, paremti, o visi kartu – ugdytų savyje solidarumą, mokytųsi jaustis vienos tautos, vienos valstybės, pagaliau – vieno pasaulio vaikais. Daug dėmesio pagrindinėje mokykloje turėtų būti skiriama estetiniam ugdymui, kuris padėtų susiformuoti harmoningai, kūrybiškai asmenybei.
Sakysite, tai graži svajonė, esanti labai toli nuo realybės. Bet toks mokyklos matymas ir būtų strategija, nukreipta į siekiamybę, kurios mums trūksta. Jos dėlei verta stengtis, dirbti ir negailėti lėšų. Prieš keletą metų ES skyrė nemažai pinigų pagrindinėms mokykloms remti. Nežinau, kaip Lietuva jais pasinaudojo, bet manau, kad tai buvo iš tikrųjų labai įžvalgus sprendimas, suprantant šios pakopos mokyklų svarbą visuomenei. Jeigu mums būtų pavykę sukurti tokią mokyklą, būtume gal išvengę tokios milžiniškos socialinės atskirties, kokią turime šiandien, būtume išsiugdę brandesnius piliečius, kurie rinkimuose balsuotų su didesne atsakomybe ir didesniu išmanymu.
Baigę visiems privalomą pagrindinę mokyklą, moksleiviai pagal polinkius ir galimybes skirstytųsi į du srautus: tie, kurie linkę į akademinius mokslus ir ketina stoti į universitetus, rinktųsi dvimetę gimnaziją, o tie ,kurie linkę į praktinę veiklą, pasuktų į įvairaus tipo profesines mokyklas. Tiems iš jų, kurie norėtų tęsti mokslus, liktų atviras kelias į neuniversitetinio tipo aukštąsias mokyklas. Kurie norėtų studijuoti universitetuose, privalėtų išklausyti tam skirtus papildomus kursus.
Kad tokio tipo pagrindinė mokykla ir tokio tipo vidurinio mokslo struktūra nebuvo sukurtos, būta įvairių priežasčių.
Atgavus Nepriklausomybę, visuomenėje sukilo didžiulis prieškario gimnazijos ilgesys ir buvo reikalaute reikalaujama gimnaziją atkurti – Švietimo ministerija šiam reikalavimui nepajėgė atsispirti. Bet kaip atkurti? Paprasčiausia būtų buvę egzistuojančią vidurinę mokyklą pavadinti gimnazija – ir jokių problemų. Bet šitokia alternatyva iš karto buvo atmesta: prieš akis sklandė idealus gimnazijos vaizdinys – su aukštu mokymosi lygiu, puikiais mokytojais. Sovietinei mokyklai kilnus gimnazijos vardas niekaip netiktų. Vadinasi, reikėjo ieškoti kitokių kelių. Tad gal atkurti ne visiems vaikams, o tik rinktiniams skirtą aštuonmetę gimnaziją, į kurią vyktų stojamieji egzaminai, išaiškinsiantieji, kas vertas mokytis gimnazijoje. Bet čia jau griežtai nesutiko reformos autoriai, nes aišku, kad tokią atranką laimėtų turtingesnių, geriau išsimokslinusių tėvų vaikai, ir visiems vienodo starto galimybė būtų atmesta. Po įvairių svarstymų buvo pasirinkta skandinaviško tipo keturmetė gimnazija, į kurią stotų vaikai, baigę pradžios mokyklą ir dar ketverius metus pasimokę pagrindinėje. Tuomet, manyta, jau būtų bent kiek atsiskleidę vaiko gabumai ir polinkiai, ir socialinio veiksnio vaidmuo nebebūtų toks svarus.
Taip ir buvo pasielgta. Mokyklos, norėjusios gauti gimnazijos statusą, turėjo atitikti tam tikrus gana aukštus reikalavimus. Jos privalėjo turėti geras patalpas, gerus kabinetus, biblioteką, aukštų kvalifikacijų mokytojus, kuriems nuspręsta mokėti didesnius atlyginimus negu paprastų vidurinių mokyklų mokytojams. Netrukus pasirodė ir rezultatai: mokyklos, panorusios tapti gimnazijomis, labai pasitempė, susidarė tikrai stiprių mokyklų tinklas.
Tačiau ilgainiui išryškėjo ir viso šio proceso silpnosios pusės. Taip ir liko neaiškus gimnazijų ir dvylikamečių vidurinių mokyklų santykis, jų sunkiai paaiškinamas paralelizmas. Pagaliau apsispręsta siekti dvylikamečių mokyklų sunykimo gimnazijų labui. Bet ėmė nykti ir pagrindinės dešimtmetės, nes visi rūpestingesni ir labiau pasiturintys tėvai vaikus po aštuntos klasės perkeldavo į gimnazijas. Taip faktiškai liko nepilnos pagrindinės – aštuonmetės mokyklos (prielaida dabar formuojamoms progimnazijoms). Vadinasi, bendros visiems vaikams privalomos ir prieinamos pagrindinės mokyklos susitraukė nuo sovietinės devynmetės iki aštuonmetės. Taip pat nusmuko iki prieškarinės progimnazijos, kurių jau buvo atsisakiusi 1936 metų reforma, įvedusi šešiametę pradinę mokyklą ir septynmetę gimnaziją (deja, šią gražiai prasidėjusią reformą nutraukė sovietinė okupacija).
Profesinės mokyklos taip ir liko neprestižinės, vis didėjo aukštųjų mokyklų absolventų perprodukcija, kadangi į aukštąsias mokyklas veržėsi visi abiturientai. Prie to prisidėjo ir darbdaviai, reikalaudami universiteto diplomo ten, kur jis visiškai nebūtinas. Pagaliau pasiekėme tokią padėtį, kai Europos Sąjungoje turime sąlygiškai didžiausią studentų skaičių, kurie tačiau yra prasčiausiai finansuojami. Tai atvedė į dabar vykstančią aukštojo mokslo reformą.
Bet grįžkime prie viduriniojo mokslo. Anksčiau išdėstytai visuotinės dešimtmetės pagrindinės mokyklos idėjai esminis kantrargumentas buvo tas, kad tokia mokykla nesudarytų sąlygų gabiems ir labai gabiems vaikams ugdyti. Tačiau Lietuvos švietimo reforma apie gabiuosius irgi buvo galvojusi. Jie juk būtų galėję ir dabar gali pasinaudoti plačiomis užmokyklinio, neformalaus ugdymosi galimybėmis. Tam skirta gerai išvystyta meno mokyklų sistema. Tam yra dalykiniai būreliai (šiuo metu, deja, mokami), sėkmingai veikianti Nacionalinė moksleivių akademija, remiama S. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo, Moksleivių akademija Civitas, ,,Fizikų olimpas‘‘, VU vaikų universitetas, Lietuvos jaunųjų filologų konkursas, įvairių dalykų olimpiados bei konkursai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje ir pan. Daug kas čia daroma visuomenės pastangomis ir lėšomis. Bet, žinoma, pinigų skirti turi ir valstybė. Tauta turi rasti lėšų savo vaikams ugdyti, atsisakydama bet ko, tik ne lėšų švietimui. Visa bėda ta, kad iki šiol visos valdžios sakė, kad švietimas jiems yra prioritetinis dalykas, bet iš tikrųjų atitinkamai nesielgė.
Tad kokia išvada? Visų pirma – griežtai atsisakyti progimnazijų idėjos, nes tai būtų didelis žingsnis atgal ne tik lyginant su sovietmečiu, bet ir su dabartine pagrindine dešimtmete mokykla, tai būtų milžiniškas žingsnis tolyn nuo Lietuvos švietimo koncepcijos, kuri yra vienas iš didžiausių mūsų atkurtosios Nepriklausomybės laimėjimų. Antra – sutelkti jėgas dešimtmetei pagrindinei mokyklai stiprinti ir jos prestižui kelti. Neseniai vienas įžvalgiausių politikos komentatorių Vladimiras Laučius (Idiotų kalvė. Antra dalis: ,,Kelias į žvaigždes‘‘) rašė, jog viena iš priežasčių, kad dabartinės mūsų visuomenės intelektualinis ir pilietinio sąmoningumo lygis yra toks žemas, yra tas, kad mūsų švietimo sistema yra orientuojama į technologijas ir amatą, o ne į kultūrinį išprusimą. Tai yra tikra tiesa. Visavertė pagrindinė mokykla kaip tik ir būtų vienas iš svarbiausių kelių į mums taip reikalingą visuomenės kultūrinį išprusimą, nuo kurio pagerėtų daug kas, taip pat ir politinė kultūra.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Koks skirtumas, ar 4+5+3, ar 4+4+4, ar dar nežinia kaip. Svarbu, ko per tuos 12 metų išmoko, ir koks visuomenės požiūris į mokslą, mokymąsi ir mokymą.
Su daugeliu Kęsto minčių sutikčiau, bet sakau „ Ne“ teiginiui, kad mokyklų kokybę reikėtų vertinti pagal įstojančių ir pirmus metus aukštojoje mokykloje išsilaikiusiųjų skaičių. Čia daug kas priklauso nuo tėvų, genų ir pradinės mokyklos. ( Juk valstybinius laiko po 12 klasių ir tiems mokytojams reikia atsakyti). Iš drobės šilkinės suknelės nepasiūsi. Dievo ar žmogaus nuskriausto vaiko nepakelsi iki dešimtukininko. Liūdniausia, kad dabar niekas nesidomi ugdymo kokybe. Mokytojo vertė priklauso nuo pataikavimo administracijai.
siek tiek nesutikciau su praeiviu - nepamirskite, kad senieji kalviai ir staliai uzauge kitoje aplinkoje (tiek seima, tiek ir bendrai imant). Dabartiniai i profesines mokyklas einantys moksleiviai retas ateina is daugiau ar maziau issilavinusios seimos, pazistu ne viena bendraamzi, kurie yra auksarankiai mechanikai ir statybininkai, bet kulturinio isprusimo, svelniai tariant, truksta
Viena iš esminių esamos švietimo sistemos problemų yra besitęsianti „permanentinė švietimo sistemos revoliucija“, atsiprašau, nuolatinė švietimo sistemos pertvarka, kai „kartą pradėjus nebegalima sustoti“. Susidaro įspūdis, kad dabartiniai reformos vykdytojai mato nuolat tolstantį vaizdą ir jį stengiasi pavyti. Dabartiniame mokyklų kaitos etape yra pradinės (5 metų), pagrindinės (10 metų) ir vidurinės (12 metų)mokyklų etapai. Gimnazijos apima 9-us – 12-us mokymo metus. Iki šiol vadovėliai, programos, bendras pamokų skaičius buvo tas pats. Bet iki šiol nebuvo aiškaus „skirtuko“, vadovaujamasi daugiau emocijomis, negu pagrįstais argumentais. „Skirtuką“ pasakė mano buvusi mokinė perėjusi mokytis į gimnaziją, kai jos paklausiau „Koks yra didžiausias skirtumas tarp mokyklos, kurioje ji mokėsi ir dabartinės gimnazijos?“. Ji nedvejodama atsakė: „Mokytojau, gimnazijose mokosi labiau motyvuoti mokiniai“. Išplėsiu, paaiškinsiu atsakymą. Reikalingos profilinės gimnazijos – didžiuosiuose miestuose su humanitarine, gamtos-tiksliųjų mokslų ir menų pakraipa. Jose turėtų mokytis mokiniai su jau išryškėjusiais polinkiais, gabumais, siekiais. Mažesniuose miestuose – viena, kita su atitinkamo profilio klasėm. Visi kiti – ne tokie orientuoti, neapsisprendę mokiniai tęstų mokslą dabartinėse vidurinėse mokyklose, jų ekonominiu-direktyviniu-prievartiniu būdu nepertvarkant į pagrindines ir(aštuonmetes?!) mokyklas. Šiuo atveju, tikrai nelabai norintys mokytis, arba negalintys toliau tęsti mokslo dėl ekonominių priežasčių – toliau mokytųsi profesinėse mokyklose, kai kuriose iš jų, kaip ir dabar, gaudami vidurinį išsilavinimą. Vidurinė mokykla einamaisiais metais nesugebėjusi sukomplektuoti nors vienos vienuoliktos klasės, tai galėtų daryti ateinančiais, dar ir dar....Silpnos mokyklos taip nunyktų savaime, be jokios „išorinės pagalbos“.
Stebiu savo vaiku kelia mokykloje ir galiu su liudesiu konstatuot - TRAGEDIJA. Dauguma mokytoju neturi ambiciju ismokyti vaika, mokoma beprasmiu dalyku arba per sudetingu konkreciam mokinio amziui, ka vyresnis isisavintu daug efektyviau, neskiriama demesio emociniam lavinimui, bendravimo kulturos mokymui, elementariajai ekonomikai, o apie trimestru panaikinima ir ivedima semestrines sistemos isvis patylesiu. Manau didziausia problema - mokymo turinys ir kokybe, o struktura svarbi tik svietimo sistemos funkcionieriams.
Kokie pakeitimai padėtų mūsų ūkiui konkuruoti pasaulinėje ekonomikoje? Visi sutinka, kad būtini kūrybingi kadrai ir jų dalyvavimas ūkinėje veikloje. Recesija parodo, kad sėdime vienoje valtyje. Bet imtis praktinio darbo, vedančio prie ekonomikos atstatymo tikslo, nesiūlo niekas. Ir be reikalo. Pagerinti situaciją galima, neišleidžiant žymiai daugiau pinigų, negu išleidžiama dabar. Reikėtų tik pakeisti verslo, bendrojo lavinimo mokyklų ir studijų bei mokslo programas:
Vertinti vidurines mokyklas pagal tai, kiek jų abiturientų įstoja į universitetus bei kolegijas ir gerai baigia pirmą kursą. Nuo šio skaičiaus turėtų priklausyti mokytojų, direktorių bei atsakingų už mokymą biurokratų atlyginimas bei galimybė išsaugoti darbo vietą. Rimti mokiniai iš geros vidurinės, įstoję į rimtą aukštąją mokyklą, neblogai baigs pirmąjį kursą. Taigi geriems mokytojams jie nepakenks. Vertinkime pagal sukurtą vertę visus, įskaitant ir gerbiamus mokytojus. Ar nepakenks tai būsimiems šaltkalviams? Su jais kitokios, didesnės problemos: šaltkalviai ir kiti panašūs specialistai jau dabar negali konkuruoti su Kinijos bei kitų, dar pigesnės darbo jėgos šalių šaltkalviais ir panašios kvalifikacijos darbuotojais. Todėl jaunimas ir vengia eiti šaltkalviauti, nors kai kurie juodų avių baltame lauke ganytojai, nežinodami, kas darosi pasaulyje, to primygtinai reikalauja. Tie reikalavimai nevykdomi, todėl atrodo gana juokingai.
Išplėsti stipendijų sistemą mažiau pasiturintiems studentams. Kiekvienas gabus studentas, išvykęs studijuoti į užsienį vien todėl, kad Lietuvoje yra pernelyg brangus išsilavinimas, yra tėvynės talentų švaistymas ir šalies ūkio naikinimas. Visi, kas tiesiogiai atsakingi už tokį rezultatą, turi būti patraukti atsakomybėn. Tai liečia ir ministrą Steponavičių, ir ministerijos biurokratę Putinaitę, ir studentų organizacijų grietinėlę, ir tuos Seimo narius, kurie šių veikėjų avantiūras pridengia.
Išsaugoti universitetus ir institutus miestų centruose, sukuriant mūsų verslo elitui galimybę formuoti glaudžius ryšius su mokslo ir technologijų vystymo elitu.
Rinkti padidintus mokesčius už anglies, dujų bei naftos produktų naudojimą proporcionaliai sunaudotos energijos kiekiui [1]. Bet atiduoti tuos pinigus verslams ir gyventojams reikėtų proporcionaliai jų pajamoms. Tai priverstų ir mokslą, ir verslą pereiti prie naujoviškų technologijų. Reikėtų pabrėžti, kad riboti pageidautina ne pajamų didinimą, o iškasamo kuro vartojimą. Tie surinkti pinigai turėtų sugrįžti žmonėms bei juridiniams asmenims būtent pagal pajamas: kas gauna daugiau, tam daugiau sugrąžinama iš iškastinio turto apmokestinimo fondo. Tikrai gera idėja nepamiršti, kad daug išvagiama. Aš siūlau paskirstyti pinigus, gautus iš iškastinio kuro apmokestinimo paprasčiausiu būdu (priklausomai nuo turimų pajamų) tik todėl, kad bet koks įmantresnis padalinimo būdas švogerių be stabdžių krašte gali atvesti prie tų pinigų išgrobstymo. Kitur tokių bėdų mažiau. Pavyzdžiui, Danijoje valdžia geriau kontroliuojama, todėl tuos pinigus galima panaudoti bendram labui sudėtingesniu būdu. Dalį tokių mokesčių jie skiria naujų technologijų kūrimui. Deja, Lietuvoje toks paskirstymas dar neatrodo įmanomas. Manau, kad tai yra laikinas dalykas. Sukursime ir mes stabdžius, sulaikančius nuo vagysčių.
Tiek nedaug trūksta, kad pradėtume dirbti ne blogiau, negu mūsų konkurentai Danijoje. Reikia tik supratimą, kad būtinos bendros pastangos, paversti veiksmais.
Investuoti reikia ne į pastatus, o į kadrus, technologijas ir infrastruktūrą. Reikalinga ir stipri nepriklausoma teismų sistema, kad neleistų monopolijoms ekonomikos vystymąsi užsmaugti.
1.€17 kainuotų tona anglies dvideginio Prancūzijoje.
Dėl progimnazijų Profesorė teisi. Dėl antrinimo V.Laučiui (neva švietimo sistema orientuojama į technologijas ir amatą) tai klysta. Mat profesinių (amatų) mokyklų sistema visai netvarkoma. Galima sakyti, griūva. Gerai, kūrybingai savo amatą išmanantis žmogus yra ir intelektualus žmogus. Tiesą sakant, su senu kalviu ar stalium pasikalbėjus veriasi toks sielos grožis, tokia šviesa, kad "vienam įžvalgiausių politikos komentatorių" dar labai toli iki jų. O jei visai rimtai, tai paprasčiausias pavyzdys (regis, niekas niekur nerengia santechnikų, nors jų visur trūksta) rodo, kad profesinio mokymo sistema netvarkoma. Kas antroje profesinėje mokykloje rengiami padavėjai. Kiek jų reikia darbo rinkoje? Šią sistemą būtina keisti. Nei amatai, nei technologijos nepakenks, jei jie bus pateikiami turint tikslą. Galima kultūrinio išprusimo lygį kelti ir amato besimokant. Tik ar yra kas keliąs?
Visi sutinka, kad būtini kūrybingi kadrai ir jų dalyvavimas ūkinėje veikloje. Recesija parodo, kad sėdime vienoje valtyje. Bet imtis praktinio darbo, vedančio prie ekonomikos atstatymo tikslo, nesiūlo niekas. Ir be reikalo. Pagerinti situaciją galima, neišleidžiant žymiai daugiau pinigų, negu išleidžiama dabar. Reikėtų tik pakeisti verslo, bendrojo lavinimo mokyklų ir studijų bei mokslo programas:
Vertinti vidurines mokyklas pagal tai, kiek jų abiturientų įstoja į universitetus bei kolegijas ir gerai baigia pirmą kursą. Nuo šio skaičiaus turėtų priklausyti mokytojų, direktorių bei atsakingų už mokymą biurokratų atlyginimas bei galimybė išsaugoti darbo vietą. Rimti mokiniai iš geros vidurinės, įstoję į rimtą aukštąją mokyklą, neblogai baigs pirmąjį kursą. Taigi geriems mokytojams jie nepakenks. Vertinkime pagal sukurtą vertę visus, įskaitant ir gerbiamus mokytojus. Ar nepakenks tai būsimiems šaltkalviams? Su jais kitokios, didesnės problemos: šaltkalviai ir kiti panašūs specialistai jau dabar negali konkuruoti su Kinijos bei kitų, dar pigesnės darbo jėgos šalių šaltkalviais ir panašios kvalifikacijos darbuotojais. Todėl jaunimas ir vengia eiti šaltkalviauti, nors kai kurie juodų avių baltame lauke ganytojai, nežinodami, kas darosi pasaulyje, to primygtinai reikalauja. Tie reikalavimai nevykdomi, todėl atrodo gana juokingai.
Išplėsti stipendijų sistemą mažiau pasiturintiems studentams. Kiekvienas gabus studentas, išvykęs studijuoti į užsienį vien todėl, kad Lietuvoje yra pernelyg brangus išsilavinimas, yra tėvynės talentų švaistymas ir šalies ūkio naikinimas. Visi, kas tiesiogiai atsakingi už tokį rezultatą, turi būti patraukti atsakomybėn. Tai liečia ir ministrą Steponavičių, ir ministerijos biurokratę Putinaitę, ir studentų organizacijų grietinėlę, ir tuos Seimo narius, kurie šių veikėjų avantiūras pridengia.
Išsaugoti universitetus ir institutus miestų centruose, sukuriant mūsų verslo elitui galimybę formuoti glaudžius ryšius su mokslo ir technologijų vystymo elitu
mūsų vaikus auklėja ne struktūra, o asmenys- o iš kur jie išlenda?? Kokie tie asmenys???