Sausio 25 d. baigėsi nuo sausio 18-osios vykusi kasmetinė maldų už krikščionių vienybę savaitė. Romoje, kaip kasmet, ji užbaigta Tautų apaštalui dedikuotoje Romos bazilikoje popiežiaus Benedikto XVI pirmadienio vakarą vadovautais šv. Pauliaus atsivertimo šventės antraisiais mišparais.

Kartu su popiežiumi ir Romos katalikais meldėsi mieste veikiančių ortodoksų, protestantų ir anglikonų bendruomenių atstovai. Mišparų pradžioje popiežių ir visus dalyvius pasveikino Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos primininkas kardinolas Walteris Kasperis. Homiliją pasakė Šventasis Tėvas.

Jos pradžioje jis pirmiausia priminė, jog prieš keletą mėnesių toje pačioje bazilikoje buvo uždaromi ypatingieji jubiliejiniai metai, kuriais buvo minima 2000 metų sukaktis nuo šv. Pauliaus gimimo. Pauliaus asmenybės, jo kaip Kristaus skelbėjo ir liudytojo nepaprasto uolumo, galiausiai jo gyvybės aukos atminimas, padeda mums pagilinti ir mūsų pašaukimą būti Evangelijos misionieriais, būti „šių dalykų liudytojais“ kaip sako šiemetinės maldų už krikščionių vienybę savaitės tema.

Homilijoje popiežius paminėjo ir šiemet sukankančias ekumeniniam judėjimui svarbaus įvykio – Edinburgo konferencijos šimtąsias metines. 1910 metų vasarą Škotijos sostinėje susitiko daugiau kaip tūkstantis misionierių, priklausančių įvairioms anglikonybės ir protestantizmo atšakoms, taip pat keletas svečių ortodoksų, ir jie visi drauge svarstė būtinumą siekti vienybės, kad galėtų įtikinamiau skelbti pasauliui Jėzaus Kristaus Evangeliją. Iš tiesų,- sakė popiežius, - krikščionių tarpusavio nesantaika labiausiai prieštarauja troškimui skelbti Kristų kitiems, nešti į pasaulį jo sutaikinimo žinią. Kaipgi gali netikintieji priimti Evangeliją, jei krikščionys, nors ir sakosi skelbią tą patį Kristų, tarpusavy yra susivaidiję. Taip pat ir Viešpats per paskutinę vakarienę meldė Tėvą, kad visi jo mokiniai būtų viena, kad pasaulis įtikėtų (Jn 17, 21). Kristaus mokinių bendrumas ir vienybė yra labai svarbi sąlyga, nuo kurios priklauso jų skelbimo ir liudijimo patikimumas.

Praėjus šimtui metų nuo Edinburgo konferencijos, - tęsė popiežius, - matome, kad mūsų drąsiųjų pirmtakų įžvalgos ir šiandien yra labai aktualios. Religinio abejingumo ir netgi didėjančio priešiškumo krikščionybei kupiname pasaulyje būtinas naujas, intensyvus evangelizavimas. Kristų skelbti reikia ne tik Evangelijos negirdėjusioms tautoms, bet taip pat toms, kur Evangelija jau seniai paskelbta ir kur krikščionybė yra neatskiriama jų istorijos dalis.

Nors netrūksta ir mus pačius skiriančių problemų, kurias tikimės įveikti malda ir dialogu, tačiau mes turime tvirtą bendrą pagrindą, kuris yra esminė Kristaus žinios dalis. Tai tikėjimas, kad Dievas yra visų mūsų Tėvas, kad Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu negalėjo nuodėmę ir mirtį. Tai ir visiems mums bendras pasitikėjimas gaivinančiu Šventosios Dvasios veikimu.

Siekdami visiškos vienybės, esame pašaukti duoti bendrą liudijimą stodami akistaton su kaskart vis sudėtingesniais dabartinio pasaulio mums metamais iššūkiais: sekuliarizacija ir abejingumu, reliatyvizmu ir hedonizmu, sudėtingomis etinėmis problemomis, susijusiomis su žmogaus gyvybės pradžia ir pabaiga, mokslo ir technologijos keliamais klausimais, dialogu su kitomis religinėmis tradicijomis.

Privalome taip pat vieningai darbuotis saugodami kūriniją, siekdami visuotinės gerovės ir taikos, gindami žmogaus asmens orumą, kovodami su skurdu, badu, neraštingumu, neteisingu natūraliųjų žemės resursų paskirstymu.

Krikščionių vienybės stiprinimas, - kalbėjo popiežius, - tai ne tik kai kurių žmonių užduotis ir ne kažkoks neprivalomas užsiėmimas, bet kiekvieno krikščionio pareiga. Visi privalome trokšti ir siekti vienybė, neužmiršdami ir pareigos už ją melstis, nes krikščionių vienybės varomoji jėga trykšta tik iš meilės ir entuziazmo kupino asmeniško susitikimo su Prisikėlusiuoju, taip kaip atsitiko Pauliui prie Damasko vartų ir apaštalams Jeruzalėje.