2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Benediktas XVI: krikščionių vienybės varomoji jėga – asmeninis susitikimas su Prisikėlusiuoju

2010-01-26
Rubrikose: Religija » Naujienos 
benediktas XVI

EPA nuotrauka

Sausio 25 d. baigėsi nuo sausio 18-osios vykusi kasmetinė maldų už krikščionių vienybę savaitė. Romoje, kaip kasmet, ji užbaigta Tautų apaštalui dedikuotoje Romos bazilikoje popiežiaus Benedikto XVI pirmadienio vakarą vadovautais šv. Pauliaus atsivertimo šventės antraisiais mišparais.

Kartu su popiežiumi ir Romos katalikais meldėsi mieste veikiančių ortodoksų, protestantų ir anglikonų bendruomenių atstovai. Mišparų pradžioje popiežių ir visus dalyvius pasveikino Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos primininkas kardinolas Walteris Kasperis. Homiliją pasakė Šventasis Tėvas.


Jos pradžioje jis pirmiausia priminė, jog prieš keletą mėnesių toje pačioje bazilikoje buvo uždaromi ypatingieji jubiliejiniai metai, kuriais buvo minima 2000 metų sukaktis nuo šv. Pauliaus gimimo. Pauliaus asmenybės, jo kaip Kristaus skelbėjo ir liudytojo nepaprasto uolumo, galiausiai jo gyvybės aukos atminimas, padeda mums pagilinti ir mūsų pašaukimą būti Evangelijos misionieriais, būti „šių dalykų liudytojais“ kaip sako šiemetinės maldų už krikščionių vienybę savaitės tema.

Homilijoje popiežius paminėjo ir šiemet sukankančias ekumeniniam judėjimui svarbaus įvykio – Edinburgo konferencijos šimtąsias metines. 1910 metų vasarą Škotijos sostinėje susitiko daugiau kaip tūkstantis misionierių, priklausančių įvairioms anglikonybės ir protestantizmo atšakoms, taip pat keletas svečių ortodoksų, ir jie visi drauge svarstė būtinumą siekti vienybės, kad galėtų įtikinamiau skelbti pasauliui Jėzaus Kristaus Evangeliją. Iš tiesų,- sakė popiežius, - krikščionių tarpusavio nesantaika labiausiai prieštarauja troškimui skelbti Kristų kitiems, nešti į pasaulį jo sutaikinimo žinią. Kaipgi gali netikintieji priimti Evangeliją, jei krikščionys, nors ir sakosi skelbią tą patį Kristų, tarpusavy yra susivaidiję. Taip pat ir Viešpats per paskutinę vakarienę meldė Tėvą, kad visi jo mokiniai būtų viena, kad pasaulis įtikėtų (Jn 17, 21). Kristaus mokinių bendrumas ir vienybė yra labai svarbi sąlyga, nuo kurios priklauso jų skelbimo ir liudijimo patikimumas.

Praėjus šimtui metų nuo Edinburgo konferencijos, - tęsė popiežius, - matome, kad mūsų drąsiųjų pirmtakų įžvalgos ir šiandien yra labai aktualios. Religinio abejingumo ir netgi didėjančio priešiškumo krikščionybei kupiname pasaulyje būtinas naujas, intensyvus evangelizavimas. Kristų skelbti reikia ne tik Evangelijos negirdėjusioms tautoms, bet taip pat toms, kur Evangelija jau seniai paskelbta ir kur krikščionybė yra neatskiriama jų istorijos dalis.

Nors netrūksta ir mus pačius skiriančių problemų, kurias tikimės įveikti malda ir dialogu, tačiau mes turime tvirtą bendrą pagrindą, kuris yra esminė Kristaus žinios dalis. Tai tikėjimas, kad Dievas yra visų mūsų Tėvas, kad Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu negalėjo nuodėmę ir mirtį. Tai ir visiems mums bendras pasitikėjimas gaivinančiu Šventosios Dvasios veikimu.

Siekdami visiškos vienybės, esame pašaukti duoti bendrą liudijimą stodami akistaton su kaskart vis sudėtingesniais dabartinio pasaulio mums metamais iššūkiais: sekuliarizacija ir abejingumu, reliatyvizmu ir hedonizmu, sudėtingomis etinėmis problemomis, susijusiomis su žmogaus gyvybės pradžia ir pabaiga, mokslo ir technologijos keliamais klausimais, dialogu su kitomis religinėmis tradicijomis.

Privalome taip pat vieningai darbuotis saugodami kūriniją, siekdami visuotinės gerovės ir taikos, gindami žmogaus asmens orumą, kovodami su skurdu, badu, neraštingumu, neteisingu natūraliųjų žemės resursų paskirstymu.

Krikščionių vienybės stiprinimas, - kalbėjo popiežius, - tai ne tik kai kurių žmonių užduotis ir ne kažkoks neprivalomas užsiėmimas, bet kiekvieno krikščionio pareiga. Visi privalome trokšti ir siekti vienybė, neužmiršdami ir pareigos už ją melstis, nes krikščionių vienybės varomoji jėga trykšta tik iš meilės ir entuziazmo kupino asmeniško susitikimo su Prisikėlusiuoju, taip kaip atsitiko Pauliui prie Damasko vartų ir apaštalams Jeruzalėje.

Vatikano radijo logotipas 2011

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)

Roma 2010-01-26 15:56

'Kaipgi gali netikintieji priimti Evangeliją, jei krikščionys, nors ir sakosi skelbią tą patį Kristų, tarpusavy yra susivaidiję. Taip pat ir VIEŠPATS PER PASKUTINĘ VAKARIENĘ MELDĖ TĖVĄ, KAD VISI JO MOKINIAI BŪTŲ VIENA, KAD PASAULIS ĮTIKĖTŲ (Jn 17, 21). Kristaus mokinių bendrumas ir vienybė yra labai svarbi sąlyga, nuo kurios priklauso jų skelbimo ir liudijimo patikimumas.'

Benediktas XVI: KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖS VAROMOJI JĖGA – ASMENINIS SUSITIKIMAS SU PRISIKĖLUSIUOJU. Pagalvokime, kodėl negalime išvengti asmeninio susitikimo su Prisikėlusiuoju? Ar ne todėl, kad Kristus yra tas pats VAKAR ir ŠIANDIEN. Kaip VISADOS. Tai po savo fizinės mirties mes Jį susitiksime tą, kurį pažįstame patys, o ne kurį pažinojo kiti. Kitų pažinojimas tiesiog nukris nuo mūsų, kaip vanduo nuo žąsies. Negalėsime juo prisidengti, nes liksime visiškai nuogomis širdimis.

Sluoksnas 2010-01-27 12:20

Roma, po savo mirties stosime prieš Kristaus teismą. Prieš Dievą tokį, koks jis yra. Kol žmogus žemėje - Dievas jam, kūno akim žvelgiančiam, menku proteliu tesivadovaujančiam,- nepažinus. Krikščionių vienybė ir tegali ateit, jei remsimės pagrindiniu vienu šaltiniu- specialiuoju apreiškimu - Šventuoju Raštu. Tie žodžiai (Jn 17.21), pasakyti apie jo sekėjus, krikščionis - mus. Skelbkime Prisikėlusįjį, kad įtikėtų, jog per Jo malonę ir vien tik tikėjimu esame išgelbėti.

Roma 2010-01-27 13:59

Sluoksnui<<< Nekalbėjau dabar apie kūno akis. Bet ir jos yra išgelbėtos, nes jas pašventino Jėzus savo įsikūnijimu. Todėl ir jos bus prikeltos laikų pabaigoje.Tačiau Jėzus sako: Jn 17,3: 'O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.' Ir dar, kad amžinasis Gyvenimas jau yra prasidėjęs tiems, kurie Jį pažįsta: 'Dievo karalystė jau yra tarp jūsų'. - Lk 17,21

Čia nekalbu apie tobulą pažinimą, nes tokiu pažinimą padaro Meilė. O Dievo meilė yra beribė.

Dievas mums yra pažinus per Kristaus Asmenį, Kuriame susijungė Dievo ir mūsų prigimtis. Jis gimė kaip Žmogus, kad mes rastume Dievą per Jį. Tai yra, kaip sūnūs palaidūnai atrastume savo dievišką prigimtį savyje, kuri leistų mums atpažinti Dievą kaip Tėvą. Juk Dievas pasakė: padarykime žmogų į savo panašumą. (Pr) Jėzus ištraukia mūsų širdį kaip pasimetusią avį iš krūmų. Tam prie kiekvienos asmeniškai pasilenkdamas. Čia ir įvyksta asmeninis susitikimas su Prisikėlusiuoju. Varomoji jėga mums gyventi prisikėlimu yra Jis Pats asmeniškai. Mums tereikia tik pasitikėjimo Jo Apreiškimu šiam naujam Gyvenimui savyje nenumarinti. Turime nuolat melsti to ir nepaliauti. Budėti ir laukti. Nes kas gi nelaukia, jeigu myli? Kas gi myli, jeigu nepažįsta? Nelaukia, jei nemyli, nes nepažįsta. O to tik ir laukia nepaliaujamai slankiokiojantis aplink liūtas riaumojantis, apsimetęs katinu. Todėl daug kas mano, kad jis nepajėgus ką praryti.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (3)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

MALDŲ UŽ KRIKŠČIONIŲ VIENYBĘ SAVAITĖ

RENGINIAI

Dienos mintis baneris

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Brabander

Galvojome, kaip pranciškonams įsitraukti į Klaipėdos miesto šventę, ir nusprendėme, kad būtų prasminga atkreipti dėmesį į miesto ištakas, nutarėme aplankyti tuos Baltijos jūros pakrantės miestus, kuriuose pranciškonai įsikūrė, prieš atvykdami į Klaipėdą.

VII šeimų susitikimas Milane

Milane gegužės 30 d. prasidės VII Pasaulinis šeimų susitikimas, į kurį susirinkusios šeimos iš viso pasaulio apmąstys labai aktualią ir svarbią temą: „Šeima: darbas ir šventė“.

Vaikų chorų šventė Kretingoje

Gegužės 26 dieną Kretingoje vyks XXII Vaikų ir jaunimo bažnytinių chorų šventė „Sveika, Jūrų Žvaigžde“, į kurią tradiciškai susirenka kelios dešimtys vaikų ir jaunimo chorų ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos.

Vilnius

Šis vienas žodis, įrašytas Jurgio Matulaičio „Užrašuose“, buvo lemtingas dviem žmonėms, dviem žydams: Leo Jofei ir Samueliui Čarny-Nigeriui.