Sausio 27 d. sukako penkeri metai nuo lietuvių avangardinio kino kūrėjo, aktoriaus, režisieriaus, melomano, antikvaro-bibliofilo, grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ vokalisto Artūro Baryso-Baro (1954–2005) mirties.

Publikuojame dailininko, Artūro Baryso filmų titrų bei legendinės grupės „I.V.T.K.Y.G.Y.G“ dainos „Šunparkis“ teksto autoriaus Rimo Šlipavičiaus atsiminimus apie Artūrą Barysą iš spaudai pradėtos rengti knygos, skirtos šiam legenda tapusiam Vilniaus menininkui.

Turintieji ką papasakoti ir prisiminti apie Artūrą Barysą, įdomios ir vertingos medžiagos, kuri būtų įdomi knygai, kviečiami rašyti gedominas@gmail.com

***

Pirmą sykį Barą pamačiau, kai mums buvo po dvylika-trylika metų. Jo motina atvyko aplankyti mano tėvų, su kuriais nuo seno bičiuliavosi. Tą sykį ji atvažiavo su sūnumi Artūru, kuris neseniai iš Panevėžio, kur gyveno su bobute ir teta, persikėlė gyventi pas motiną ir patėvį į Vilnių.

Mūsų draugystė buvo fragmentiška – susitikdavome tik tada, kai jo tėvai aplankydavo maniškius. Kol jie namuose gurkšnodavo konjaką ir žaisdavo kortomis, mes lakstydavome po Žvėryno kiemus. Jau tada Baras stengėsi išvesti iš kelio – taip pirmą kartą penktoje klasėje su juo ir parūkiau, ir net kažką išgerti bandėme...

Ne spekuliantas, bet švietėjas su verslininko gyslele

***

Šešiolikmetis Artūras Barysas „Baras“ jau sukūręs pirmąjį filmą „Alchemija“, nuo kurio viskas ir prasidėjo... 1972 m. (nuotrauka iš Rimo Šlipavičiaus archyvo)

Intensyvus mūsų bendravimas prasidėjo paauglystėje. Tuo metu ėmiau domėtis muzika. Padirbėjęs statybose nusipirkau pirmą savo juostinį magnetofoną „Daina“. Baras už vieną rublį suveikdavo plokštelę ir man į juostą perrašydavo „Led Zeppelin“, „Yes“, Janis Joplin ar Jimi Hendrix‘ą. Tai buvo apie aštuntąjį dešimtmetį. Šeštadienių vakarais pusę devynių visi prilipdavome prie radijo imtuvų ir mėgindavome išgirsti Amerikos balsą – kokią muziką transliuoja, kokius grupių pavadinimus mini. Po laidos Baras visais būdais mėgindavo gauti patikusių grupių įrašų. Taip pats įsitraukė ir pradėjo verstis plokštelėmis.

Tokius kaip Baras tais laikais vadino spekuliantais, bet, tiesą sakant, jis buvo švietėjas – į mano gyvenimą jis atnešė muziką, kuri ir iki šiol man yra brangi. Jei ne jis, gali būti, kad šią muziką būčiau išgirdęs gerokai vėliau...

***

Baras mėgino užmegzti ryšius su įvairiomis užsienio muzikos leidybos firmomis, kad iš jų tiesiogiai gautų jį dominančią muziką. Taip jis susirašinėjo su „Resident“, „Ralf Records“ kompanijomis. Dabar tai atrodo gan normalus dalykas, tačiau tuo metu apie tai net pasvajoti niekas nedrįsdavo. O Baras paėmė ir užsuko tai... Žinoma, pradžia buvo sunki – jis išsiųsdavo pinigus, o laiškų negaudavo, nors leidybos firmos atsakydavo, kad plokštelės išsiųstos. Viskas užstrigdavo kažkur čia. Turėjo praeiti laiko, kol jis atrado kelius ir būdus plokštelėms siųstis iš Vakarų. Beje, ne kartą su juo teko eiti į paštą pasiimti siuntinių – dažniausiai jie būdavo praplėšti. Neretai pasitaikydavo, kad ir plokštelės subraižytos. Ir niekam nepasiskųsi...

***

Baras Aliuminato kiemo koncerte pasipuošęs tarka (nuotrauka iš Mindaugo Minderio archyvo)

Baras turėjo griežtas taisykles, kurių visi buvo priversti laikytis. Jis niekam neduodavo išsinešti plokštelių šiaip pasiklausyti, todėl pas jį būdavo įprasta – ateina žmonės į svečius su buteliu, Baras išverda arbatos, ir visi sėdi, klauso muzikos... Taip žmonės galėjo lengviau apsispręsti, kurią jiems patikusią plokštelę įsigyti – juk nepirksi katės maiše už tokius pinigus (40-50 rb.l). Jei, pavyzdžiui, Baras neturėdavo tos konkrečios plokštelės, kuria domėjaisi, jis visada pasiūlydavo paklausyti kažką panašaus. Taip Baras plėtė žmonių muzikinį skonį ir supratimą apie muziką.

***

Pamenu tokią istoriją. Tai galėjo nutikti apie 1983-iuosius, gal 1985 metus. Baras eina iš pašto pasiėmęs eilinį plokštelių siuntinį. Viena jų – vos prieš porą mėnesių Amerikoje pasirodžiusi naujausia Alice Cooper plokštelė. Pakeliui namo jis prasilenkė su kažkokiu pagyvenusiu hipiu, kuris pamatė tą plokštelę ir taip priskreto prie Baro, kad tas ją buvo priverstas parduoti, nors Alice Cooper Barui ir pačiam labai patiko. Ir pardavė tą plokštelę už 75 rublius. Tai buvo absoliutus jo rekordas.

***

Baro plokštelių kolekcija buvo įspūdinga. Jis turėjo visus „Led Zeppelin“, „Pink Floid“ „Black Sabath“ vinilus, tiesiog tą muziką, kurią mėgo, jis buvo susipirkęs visą. Paskui tą patį darė ir su kompaktais – turėjo, pavyzdžiui, vienoje pakuotėje visus „Led Zeppelin“ diskus. Ir net nebuvo išpakavęs. Kažkada pamačiau, sakau: „Tai ko tu jų neklausai?“ O Baras į tai man: „Kam man jų klausytis, aš mintinai tą muziką žinau...“ Paskui ir tuos pardavė, sakė, kad kažkas tiesiog pasiūlė gerą kainą...

***

Prie kompaktų Baras perėjo labai natūraliai. Vieną dieną jis tiesiog suprato, kad kompaktai yra kur kas patogesni nei plokštelės ir per kelis kartus pardavė savo plokštelių kolekciją. Prie mano akių vienas šiaulietis nusipirko gal pusę tos kolekcijos suplojęs keliasdešimt tūkstančių litų...

Už noizo tik tyla...

***

Legendinis noize atlikėjas Merzbow ir Baras Vilniuje, 2004 m. (nuotrauka iš A. Baryso archyvo)

Jis neapsiribojo senu geru roku, o ėjo kryptingai tolyn. Ypač jį domino eksperimentinė muzika, kuri devintojo dešimtmečio pradžioje buvo labai švelni, palyginti su tuo, ko jis klausėsi paskui...

Būdavo, eini pas Barą, dar keli šimtai metrų iki namų jau girdi kažkokius statybinius triukšmus. Prieini arčiau ir supranti – čia Baras muzikos klausosi...

„Koks malonumas klausytis šito triukšmo? – klausdavo Baro žmonės. O jis atsakydavo: „Užsileidi visu garsu – tave prie sienos jau nuo paties garso priploja – o kai baigiasi, taip gera gera pasidaro, tokia tyla ausyse ima spengti...“

***

Baras tiesiog svaigo nuo tos keistos, absurdiškos muzikos, kurią dažnai jau net ir muzika pavadinti sunku. Jis turėjo kelias dėžes japono noizisto Merzbow diskų. Beje, su juo Baras susirašinėjo asmeniškai ir kai 2004 m. Merzbow buvo Vilniuje, jie buvo susitikę. Robertas Kundrotas ėmė interviu iš Merzbow ir paklausė, kiek albumų tas yra išleidęs. Merzbow atsakė, kad nė pats nežino, bet turbūt jie visi yra pas Barą...

Kinas kaip provokacija ir pokštas

Iš ankstyvojo grupės „I.V.T.K.Y.G.Y.G“ periodo – repetuoja Artūras Šlipavičius, Nėrius Pečiūra „Atsuktuvas“, Robertas Kundrotas, Artūras Barysas „Baras“ apie 1988 m. (nuotrauka iš A. Baryso archyvo)

Mus su Baru savaip siejo ir kinas – ne vieną ir net ne dešimt kartų piešiau jo filmų titrus. Būdavo, ateina Baras su vyno buteliu ar čekišku vinilu ir paprašo nupiešti užrašus filmo pradžiai ir pabaigai. Jei būdavo kažkoks sudėtingesnis sumanymas, nupiešdavau per kelias dienas, bet paprastai užtekdavo kelių valandų, kurias kartu su Baru ir praleisdavome gerdami arbatą ar vyną, klausydami muzikos. Štai taip, visai netyčia, tapau jo filmų titrų autoriumi.

***

Baro filmai iš to meto kino mėgėjų darbų išsiskyrė savo ekspresija ir šmaikštumu. Ir net, sakyčiau, profesionalumu – jis rimtai žiūrėjo į savo filmų vizualinę raišką, kadro kompoziciją. Sakyčiau, jo filmai itin fotografiški. Žinoma, tarp tos gausybės Baro filmų ir filmukų yra daug tiesiog filmuotos medžiagos, labiau gal pokštų, provokacijų, bet ne kino. Tačiau dalis filmų yra labai autentiški, su savo netikėtais siužetais, vaizdo estetika. Beje, filmų autentiškumas gimė ir iš jo hipiško, nesuvaržyto požiūrio į viską – santykius, darbą, aplinką, gyvenimą... Ir tai matyti jo filmuose. Jis kūrė filmus taip, kaip ir gyveno... Niekas juose nesumeluota.

***

Provokuoti – tai vienas mėgstamiausių Baro užsiėmimų... Tu galėdavai užkibti ant jo kablliukų arba ne. Sykį Palangos paplūdimyje sako, lažinamės iš dviejų šampano butelių, kad pereisiu per moterų pliažą. Susilažinom. Jis apsivilko vienos iš drauge buvusių merginų suknelę – kaip tik buvo nusiskutęs barzdą – ir palengva perėjo. Tiesa, paskui pasakojo, kad į paplūdimio pabaigą moterys kažką suuodė ir jau net buvo pradėjusios kelti triukšmą, tačiau jau buvo vėlu... Paskui atsirado ir filmas „Jo ieško“, kur Baras persirengęs moterimi vaikšto po miestą.

Namuose tarp savo knygų, apie 2002 m. (nuotrauka iš A. Baryso archyvo)

Net gyvendamas sovietinėje Lietuvoje, Baras sugebėjo tapti tuo, kuo ir tapo... Belieka tik spėlioti, kuo jis būtų galėjęs tapti, jei ir po nepriklausomybės būtų savo gyvenimą susiejęs su kinu.

Tarp muzikos ir knygų

Baras turėjo du verslus – muziką ir knygas. Pradėjo nuo plokštelių, tačiau kažkuriuo metu jo namuose tiesiog geometrine progresija pradėjo daugėti senų knygų, o į gyvenimo pabaigą knygų buvo pilni namai... Visame jo bute vos užteko vietos keliems žmonėms apsisukti.

Knygos kaip tik buvo tas verslas, iš kurio jis galėjo gyventi niekur nedirbdamas. Jis rasdavo kokią knygą pigiau, paskui ją parduodavo brangiau. Vėliau, kai įgudo, kaip reikiant įsisuko į šį verslą, tapo rimtu žinovu ir puikiai gaudėsi senose knygose, išmanė šio verslo subtilybes. Verslas Barui ir sekėsi, jis turėjo verslininko gyslelę. Tik tarybiniais laikais toks verslas nebuvo toleruojamas, o smerkiamas kaip kapitalistinis blogis.

Ką gi, ir čia Baras sugebėjo daryti tai, ką ir norėjo.

Tegyvuoja Šunparkis!!!

Juozas Milašius ir Baras groja gitaromis (nuotrauka iš A. Baryso archyvo)

Apie 1990-uosius pagrindinė mūsų susitikimų ir išgertuvių vieta buvo „Šunparkis‘ – toks gražus parkas šalia buvusių Menininkų rūmų, dabartinės Prezidentūros. Dieną ten vaikščiodavo tėvai su vaikais, o kai tik imdavo temti, iš visų pakampių sugužėdavo visokie pankai, neformalai, menininkai ir girtuokliai. Ir prasidėdavo – kas alų, kad degtinę, kas žolę... Paskui gimtadienio proga aš Barui eilėraštį parašiau apie „Šunparkį“, o jis su grupe pridėję „pirmadienį, antradienį, trečiadienį...“ sukūrė tobulą dainą, tiesiog tos kartos ir tūsofkės himną – „Aš toksai egzistuoju, egzistuoju koks esu...“.

P. S.

Nežinau, kur ir kada būčiau atradęs tai, ką gavau per Barą. Jis man atvėrė muzikos pasaulį, per jį susipažinau su Vakarų dailininkų darbais, kurių reprodukcijų knygas vartydavau jo namuose. Tik Baro dėka aš pažinau Salvadoro Dali, Paulo Klee, Rene Magritte kūrybą. Ne kartą pas jį varčiau milžinišką siurrealizmo antologiją, kuri kainavo 500 rublių, ir aš net nesapnavau kada nors tokią įsigyti. Bet man pakako ją ir pavartyti – sovietinėje nykumoje tas neįtikėtinas meno pasaulis negalėjo nekelti susižavėjimo. Tą pirmą įspūdį atsimenu iki šiol... O kur dar uždaros kino mėgėjų filmų peržiūros, kuriose buvo rodoma tai, ko negalėjai pamatyti kino teatruose – Federico Fellini, Andrejaus Tarkovskio filmai... Visa tai formavo mane patį, mano pasaulėžiūrą ir vertybes. Galų gale tai buvo ir stimulas kažką kurti savaip.

Ačiū Barui...

Parengė Gediminas Kajėnas

Artūras Barysas „Tas saldus žodis...“

Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu „Mokykla“