Mokslą kuria, tiesas atranda žmonės, gyvenę  tam tikroje epochoje, augę ir brendę tam tikroje mokslinėje bei ideologinėje tos visuomenės sukurtoje aplinkoje, todėl mokslininko ir jo atrastų mokslo tiesų negalima atsieti nuo laikotarpio, nuo visuomenės.

Juozas Vaitkevičius

Lietuvoje vykdoma mokslo ir studijų reforma pagrįstai kelia tam tikrų abejonių. Neteisinga būtų teigti, kad reforma nereikalinga. Kita vertus, visos skubotos, prastai parengtos reformos neduoda laukiamų rezultatų. Neretai praranda laiko, neatliekami kiti svarbūs darbai. Neveiksmingai panaudojami ir kiti ištekliai, pvz., žmogiškasis potencialas. Neretai pasitaiko, kad mokslo potencialas, pirmiausia žmonės, atlieka antraeilius darbus, kurių naudingumas kelia abejonių. Kaip pavyzdį galima paminėti aukštojo mokslo ir studijų institucijų vidinį studijų programų vertinimą. Neretai tai daroma tam, kad reikia (kažkas reikalauja), ir taip, kaip reikia. Net Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) pastebėjo, kad silpnos institucijos paprastai savianalizes pateikia labai „gražias“, kur tikrovė praktiškai „užpudruojama“ storu pasitenkinimo sluoksniu („pas mus viskas ir taip gerai“). Tuo tarpu stipresnės institucijos, priešingai, kur kas kritiškesnės ir savianalizėse nurodo daug daugiau spręstinų problemų.

Viena iš svarbių mokslo vertinimo sričių yra mokslinės publikacijos. Per visą laikotarpį po 1990 m. Lietuvoje taip ir nenusistovėjo bent kiek aiškesnė ir skaidresnė sistema. Nors drąsiai galima teigti, jog daug švietimo srities modelių tiesiog aklai kopijuojami iš vadinamųjų Vakarų, net gerai neįsigilinus. Be to, kam gaišti laiką ir gilintis. Net tokiu lygmeniu daug kas daroma paviršutiniškai. Juk peržengėme 2010-ųjų slenkstį. Šie metai svarbūs, nes baigiasi dar 2000 m. Lisabonos strategijoje nustatytas terminas įvairiems uždaviniams įgyvendinti. Minėtoje strategijoje buvo iškeltas ambicingas siekis iki 2010 metų Europą paversti konkurencingiausiu pasaulio regionu. Moksliniams tyrimams buvo numatyta skirti net 3 proc. Europos bendrojo vidaus produkto. Jau dabar aišku, jog šie tikslai nebus pasiekti, ir apskritai neaišku, kada bus pasiekti. 

Keistos metodikos dar keistesnis vertinimas

2009 vasarą Lietuvos aukštojo mokslo institucijos gavo naują mokslinės produkcijos vertinimo metodiką. Tiksliau – naujoji metodika buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. ISAK-1321. Čia neverta kalbėti apie administravimo keistenybes: naujoji metodika aukštąsias mokyklas pasiekė tik liepos pabaigoje, kai dauguma atostogavo. Tai buvo eilinis valdininkų pasityčiojimas, nes praktiškai mokslininkai buvo priversti pagal naująją metodiką įvertinti (o gal įsivertinti) savo 2008 metų mokslinę produkciją. Negalima sakyti, kad visa metodika yra netinkama. Yra ir gerų dalykų, tačiau daug kas kelia nuostabą. Nekalbėsiu apie fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslo sričių mokslo darbų vertinimą, tačiau ir čia yra panašių problemų. Tradiciškai šių sričių mokslo produkcijos vertinimas yra kur kas aiškesnis, turi daugiau skaidrumo ir pan. Tuo tarpu humanitarinių ir socialinių mokslo sričių mokslo darbų vertinimas labiau abejotinas. Visų pirma tai susiję su pačiu šios srities darbų publikavimu. Ne paslaptis, kad prirašoma ir straipsnių dėl vadinamojo „pliusiuko“, nes to reikalauja pedagoginių ir mokslo darbuotojų atestacijos procedūra. Dauguma šios srities darbų publikuojami vietos rinkoje ir nepasiekia didesnės vartotojų auditorijos. Kitas dalykas, kad didžioji dalis šių publikacijų yra lietuvių kalba. Taip, tai taip pat svarbu plėtojant Lietuvos mokslą, ypač humanitarinius mokslus. Bet ir čia galioja paprasta taisyklė – mokslas nėra nacionalinis, jis yra ir turi būti tarptautinis. Manau, jog būtina skatinti Lietuvos mokslininkus ir tyrėjus kaip įmanoma daugiau savo darbų publikuoti tarptautiniuose leidiniuose, nebūtinai pačiuose prestižiškiausiuose. Taip įgyjama svarbių kompetencijų, vyksta normali idėjų ir informacijos apykaita. Ypač tai aktualu humanitarinių ir socialinių mokslų srityje. Tokios publikacijos turėtų būti atitinkamai vertinamos.

Minėtoje metodikoje skiriami pirmojo ir antrojo lygmens mokslo darbai. Pirmojo lygmens mokslo darbais, anot metodikos, laikomi tie aukščiausio lygio mokslinių tyrimų ir eksperimentiniai darbai, kuriuos tokiais pripažįsta pačios institucijos ir kokybės požiūriu įvertina LMT ekspertai. Gerokai keista logika. Pati institucija vargu ar gali skaidriai atlikti tokį vertinimą. Juk tiesa ta, kad aukštosios mokyklos finansavimas gerokai priklauso nuo mokslinės produkcijos skaičiaus. Natūralu, jog kiekviena institucija suinteresuota „geriau“ įvertinti savo darbus, kad galėtų tikėtis didesnio finansavimo. Dar keisčiau yra tai, jog pirmojo lygmens (vadinasi, aukščiausiojo) darbams gali būti priskiriami taikomosios, šviečiamosios ir pan. paskirties mokslo darbai, kurie nefigūruoja kaip publikacijos. Pagaliau vertinimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo esamos akademinės kultūros lygmens, susiformavusių akademinės etikos normų ir t. t.

Nėra tikslinga čia išsamiai analizuoti pačios metodikos niuansų. Kaip viena iš esminių tokių vertinimo pokyčių priežasčių nurodoma, jog kai kurios institucijos ėmė orientuotis ne į paties aukščiausio lygio mokslinę produkciją, o tokios produkcijos gausa ėmė stelbti kitų institucijų tikrai gero lygio darbus. Nemanau, kad toks argumentas tinkamas. Tarptautiniu mastu vertinimo kriterijai yra gana aiškūs. Juos šiek tiek aptarsime vėliau. Kita priežastis – nepasitelkus ekspertų neįmanoma pagal formalius kriterijus nustatyti produkcijos vieneto reikšmingumo. Iš dalies su tuo galima sutikti. Pati publikacija, ypač jei mokslo darbas išleistas Lietuvoje, savaime dar nerodo moksliškumo. Kodėl? Priežasčių daug. Vienas dalykas, kad Lietuva yra maža šalis, nėra daug mokslininkų, dirbančių toje pačioje srityje. Jei parengiami mokslo straipsniai lietuvių kalba, juos recenzuoja neretai vadinamieji „savi“ žmonės. Užtenka peržiūrėti kai kurių žurnalų paskutinių kelerių metų numerių turinius ir aiškiai bus matyti, jog autorių „ratas“ iš esmės siauras, vyrauja tos pačios pavardės. Taip, galima oponuoti, kad yra mažai vienos ar kitos srities mokslininkų, ir tai yra natūralu. Bet, tiesa ta, kad dar neturime Lietuvoje etiško ir tikrai slapto, profesionalaus recenzavimo. Neigiamos ar ypač kritiškos recenzijos, kaip ir patys tokie recenzentai, tiesiog nepageidaujami. Galioja taisyklė „tu – man, aš – tau“. Pvz., galima nesunkiai rasti mokslo straipsnių, (pvz., genetikos srities) kur šalia autorių profesionalų rasime ir edukologų!

Kyla klausimas, ar edukologai gali taip sau imti ir staiga tapti genetikais. Aišku, mokslo tarpdiscipliniškumas sveikintinas dalykas, bet šiuo atveju akivaizdūs privatūs interesai (savų prirašinėjimo praktika). Taigi giliau neplėtojant šios minties, akivaizdu, kad šiuo atveju ekspertinis nepriklausomas vertinimas tikrai sveikintinas dalykas. Bet problema – tų pačių ekspertų nešališkumas, juk vieni kitus puikiai pažįsta, nereikia net žinoti, kas yra straipsnio ar knygos autorius(-iai). Pagal rašymo, kalbos stilių galima nesunkiai nuspėti. Tai irgi akivaizdžiai sumažina vertinimo skaidrumą. Kita vertus, aukštojo mokslo institucijose įsivyravę siauri grupiniai interesai, kurių konkurencija neretai įgauna pačių keisčiausių formų.

Įdomu ir tai, kad B lygio produkciją, jei jos yra labai daug, palyginti su A lygio produkcija, siūloma įskaityti ne visą. Įskaitymo sąlygos priklauso nuo mokslo srities. Taip teigia metodika. Kyla pagrįstas klausimas, kam dirbti, jei nevertinama? Juk savaime negalima teigti, kad tokia produkcija yra prastesnė, ne tokia kokybiška ir pan. Priešingai, aukščiausi šalies vadovai kalbėdami apie švietimą teigia, kad reikia daugiau dirbti visuomenės ugdymo srityje. Tokio darbo reikšmingumu ir svarba niekas turbūt nedrįstu abejoti.

Vadinasi, pvz., mokslininkas edukologas, skiriantis nemažai laiko pedagoginei (mokytojų) bendruomenei, rizikuoja būti neįvertintas, nes jo metodinės publikacijos geriausiu atveju bus priskirtos B lygio produkcijai, ir tai ne visos. Manyčiau, kad kiekvienas darbas turėtų būti atitinkamai įvertintas. Kiekvienas darbas turi savo paskirtį. Pavyzdžiui, jei mokslo straipsnis publikuojamas prestižinės tarptautinės IOSTE organizacijos pasaulinio simpoziumo leidinyje, jis kur kas prasčiau vertinamas nei daug kuklesnis straipsnis nacionaline kalba, publikuotas, tarkime, vietinės reikšmės moksliniame žurnale. Kyla klausimas, kuriuo atveju mokslinės informacijos sklaida didesnė ir reikšmingesnė tikėtina įtaka. O juk minėto simpoziumo mokslo darbus vertino solidus tarptautinis mokslinis komitetas. Panašių pavyzdžių galima pateikti gana daug. Nors ir sakoma, kad svarbiau dirbti mokslui, o ne taisyklėms (Stumbrys E., 2008. Dirbti ne taisyklėms, bet mokslui. Mokslo Lietuva, 2008 m. rugsėjo 4 d. Nr. 15 (393)), iš esmės yra priešingai.

Apskritai pakartotinis mokslo publikacijų vertinimas neretai yra nepagrįstas. Noriu paaiškinti šiek tiek plačiau. Pirma, jei mokslo darbas yra publikuotas solidžiame tarptautiniame (arba ir nacionaliniame) mokslo leidinyje, jis savaime yra vertingas. Belieka susitarti dėl formaliojo vertinimo procedūros, bet ekspertinis vertinimas visiškai nereikalingas. Juk, pavyzdžiui, pateikus parengtą straipsnio rankraštį mokslo žurnalo redakcijai, jį vertina mažiausiai du nepriklausomi recenzentai. Kokia prasmė atlikti ekspertinį vertinimą dar kartą?

Ne mažiau svarbus dalykas – elektroninių šaltinių (publikacijų) vertinimas. Vis daugiau mokslinės metodinės informacijos skelbiama interneto erdvėje ir nebūtinai pagal tas pačias taisykles ir normas, kurios jau įprastos tradicinei (spausdintinei) informacijos pateikimo formai. Ir tokios informacijos tik gausės. Daug kur jau naudojamasi universaliais vertinimo instrumentais, kurie nėra tiesiogiai skirti mokslinei informacijai vertinti, bet galėtų būti nesunkiai adaptuoti. Vienas iš tokių instrumentų yra Google Page Rank Checker. Google Page Rank gali būti sėkmingai taikomas ne tik santykinai vertinti interneto puslapius, bet ir mokslines publikacijas.

Jau ne kartą spaudoje diskutuotas ir kitas nepagrįstas dalykas – tai socialinių ir humanitarinių mokslų sujungimas į vieną grupę. Tai reiškia, kad abiems sritims bus taikomos tos pačios metodikos nuostatos. Klausimas, kaip pagal tą pačią metodiką palyginti, tarkime, ekonomikos ir kalbotyros darbus?

Taigi galima drąsiai teigti, kad tokia metodika nėra aiški ir skaidri. Mokslo kokybės vertinimas Lietuvoje neretai susijęs su kraštutiniu subjektyvumu. Užtenka paminėti, kaip vyksta kokybinis vertinimas ginant magistro darbus, disertacijas ar kitus kvalifikacinius darbus. Pastebėsime ydingą „savų“ tendenciją. Panašiai yra ir teikiant „ekspertuoti“ (vertinti) įvairius mokslo projektus ir t. t. Juk neretai iš anksto žinoma, kas laimės vieną ar kitą projektą. Tad kokia prasmė stengtis? Kur kas lengviau gauti finansavimą iš tarptautinių institucijų ar partnerių.

Ir dar. Elementari logika sako, jog pirma reikia sudaryti palankias sąlygas mokslinei veiklai plačiąja prasme, o tik po to vertinti rezultatus. Mažų mažiausiai neetiška vertinti mokslinę produkciją pagal tarptautinius standartus, kai mokslo finansavimas labai toli nuo tų visuotinai priimtų standartų. Paprastas pavyzdys. Norint paskelbti mokslo straipsnį solidžiame tarptautiniame leidinyje reikia turėti nemažai lėšų vien jau tam straipsniui parengti anglų kalba, nekalbant apie visas kitas, tiesiogiai su tyrimu susijusias išlaidas. Pravartu priminti ir tai, kad nemaža dalis rimtų mokslo leidinių nustato ir gana didelį mokestį už publikacijos parengimą spaudai ir jos paskelbimą. Lietuvoje iki šiol gaji nuomonė, ypač valdininkų, kad socialinių ir humanitarinių mokslų srityje dirbantiems tyrėjams jokių ypatingų finansinių išteklių nereikia. 

Keletas minčių apie tarptautinę  praktiką

Turbūt sutiksime, kad pagrindinis mokslo informacijos šaltinis yra moksliniai žurnalai. Visiems gerai žinoma (mokslininkams pirmiausia), kad mokslo žurnalų sistema sudaryta iš dviejų lygmenų. Pirmajam lygmeniui yra priskirti vadinamieji prestižiniai mokslo žurnalai (angl. primary research journals). Žurnalai, kuriuose pirmojo lygmens darbai indeksuojami ar skelbiamos santraukos, sudaro antrąjį lygmenį (angl. secondary journals). Pastaruoju metu priskaičiuojama daugiau kaip 75 000 pirmojo lygmens žurnalų. Apie 10% kontroliuoja vadinamasis mokslinės informacijos institutas (Thomson Reuters). Kaip pažymi mokslininkai, žurnalai, kurie nepatenka į šią sistemą, laikomi antraeiliais, marginaliniais (angl. marginal editions), ir, žinoma, mažiau reikšmingais ((Toshev B. (2008). Macrostability and Microinstabilities in the Scientific Process. Bulgarian Journal of Science and Education Policy (BJSEP), Vol. 2, No. 1, p. 5–12)).

Kitas svarbus mokslo vertinimo rodiklis (mokslometrinis parametras) dėl kurio beveik visuotinai sutariama, – vadinamasis svorio veiksnys (angl. Impact Factor). Priminsime, kad IF įvedė E. Garfieldas (Garfield E., 1972. Citation analysis as a tool in journal evaluation. Science, 178, p. 471–479)). Žinoma, tai nėra vienintelis parametras. Tarptautiniu mastu plačiai taikomi ir kiti parametrai, nes pripažįstama, kad mokslinė veikla, mokslinis kūrybiškumas yra kumuliatyvus reiškinys. Todėl greta IF atsiranda tokie parametrai kaip efektyvumo parametras (angl. efficiency factor), produktyvumo parametras (angl. factor of productivity), naudingumo parametras (angl. factor of utility). Itin svarbus vadinamasis citavimo indeksas (angl. Science Citation Index – SCI). Nepaisant jo svarbos ir reikšmingumo, net ir šis parametras susilaukė daug pagrįstos kritikos.

Tyrėjai pažymi, kad tik kompleksinis požiūris laiduoja mokslo proceso stabilumą, patvarumą. O tai be galo svarbu darniai mokslo plėtrai. Šiuo požiūriu gal ir Lietuvos mokslo administratoriams vertėtų pagalvoti apie nacionalinės mokslinių darbų citavimo sistemos sukūrimą. Juk, pavyzdžiui, Rusija tokią sistemą turi kaip tam tikrą atsvarą užsienio sistemoms (rus.: Российский индекс научного цитирования). Tokios nacionalinės sistemos sukūrimas būtų naudingas pirmiausia pačiai Lietuvai, nes tik patikslintų bendrą mokslo lygmens vaizdą, juolab kad pats vertinimas dažniausiai susijęs su finansinių išteklių paskirstymu mokslo ir studijų institucijoms.

Kitas esminis dalykas – slaptas, nešališkas mokslo darbų vertinimas (recenzavimas). Kitaip jis vadinamas anoniminiu recenzavimu (angl. peer review). Paprastai prestižiniai mokslo žurnalai itin saugo savo reputaciją ir yra suinteresuoti skaidriu vertinimu. Dažniausiai vieną mokslo kūrinį vertina du nepriklausomi vertintojai (angl. peers). Praktikuojamas vadinamasis vienpusis aklasis mokslinis recenzavimas, kai tik recenzentas žino autoriaus tapatybę ir dvipusis aklasis mokslinis recenzavimas kai ir recenzentai, ir autoriai vieni kitiems lieka nežinomi. Abi prieigos turi savų pranašumų ir trūkumų. Taikoma ir trečioji prieiga, kai autorius žino, kas yra jo darbo vertintojas. Tiesa ta, kad vadinamuoju mikrolygmeniu neišvengiamai egzistuoja prieštaravimai tarp autorių, vertintojų ir leidinių redaktorių. Tačiau įvairių vertinimo prieigų taikymas ir derinimas laiduoja maksimaliai galimą vertinimo skaidrumą.

Bet kuriuo atveju tarptautinė praktika yra įvairi ir gausi. Kiekvienas mokslo darbų vertinimas, kaip ir jų rengimas glaudžiai susijęs tiek su bendrąja, tiek su mokslo etika. 

Vietoj epilogo

Kad ir kaip nepatiktų mokslo produkcijos vertinimas, jis yra neišvengiamas ir būtinas. Valstybė, skirdama kad ir menkus finansinius išteklius mokslui, turi žinoti, ar tos lėšos racionaliai panaudojamos. Kita vertus, tarptautiniu mastu egzistuoja pripažintos mokslo darbų vertinimo, ekspertavimo, indeksavimo, naudojimo ir t. t. normos (tarptautiniai standartai). Natūralu, jog kiekviena šalis turi savitumų, kurie nebūtinai tiesiogiai dera su tarptautine praktika. Tačiau Lietuvos mokslas siekia integruotis į tarptautinę mokslo erdvę. Dėl to neišvengiamai teks protingai harmonizuoti nacionalinę mokslo darbų vertinimo praktiką su tarptautine. Kito kelio paprasčiausiai nėra. Nors neretai ir pasakoma, kad Lietuvoje kuriamos šios srities metodikos remiasi tarptautine praktika, realybėje to dažnai trūksta. Tarptautinės praktikos analizės atliekamos paviršutiniškai ir fragmentiškai. Mokslo produkcijos vertinimas svarbus ne tik harmonizavimo prasme. Vertinimas apskritai sudėtinga teorinė ir praktinė mokslotyros problema. Kuriant šios srities vertinimo metodiką reikia didelės atsakomybės. Juk vertinimas turi ne tik finansinių-biurokratinių pasekmių. Vertinimas veikia tiek mokslinių kolektyvų, tiek atskirų mokslininkų darbą, santykius, motyvaciją ir t. t.

Kaip pažymi Zuleyma Tang-Martinez (Zuleyma Tang-Martinez (2002). Higher Education and the Corporate Paradigm: the Students are the Losers. Workplace: a Journal for Academic Labor, prieiga per internetą: http://louisville.edu/journal/workplace/wp42.html (žiūrėta 2009-12-22)), aukštojo mokslo institucijos tiek JAV, tiek kitose šalyse sparčiai diegia vadinamąjį korporacinį modelį, kur viskas matuojama sąvokomis „klientai“, „vartotojai“, „pirkėjai“, „pelnas“ ir t. t. Korporacinės mašinos (vadinamieji universitetai, nes, anot tyrėjos, vargu ar tokias institucijas galima vadinti universitetais) sukasi. Vadinasi, pelnas svarbiausia. Nesinorėtų, kad Lietuvos aukštasis mokslas būtų matuojamas tik pelno kategorijomis.