Haitis buvo pirmoji šalis, nusimetusi kolonializmo ir vergijos jungą. Vis dėlto visuomenės emancipacija galų gale pasirodė esanti nesėkminga. Pažvelgus į Haičio istoriją matyti, kad šios Karibų valstybės gyventojai nuolat kentė gamtos katastrofas, skurdą ir politinę sumaištį. Nepaisant žmonių meilės gyvenimui ir tarptautinių pagalbos akcijų, ir ateityje vargiai įmanoma tikėtis ilgalaikio pagerėjimo. Straipsnio autorius Frankas Wittmannas, nuo 2005-ųjų iki 2007 metų dirbo JTO taikos misijoje Haityje.

Prancūzijos revoliucija buvo juntama ir toli nuo jos epicentro Paryžiaus. Ji sukėlė pokyčius ir Karibų jūros politinėje tektonikoje: vergų sukilimai tuomet turtingiausioje visame pasaulyje cukrašvendres auginančioje saloje baigėsi kolonialistų ir plantacijų savininkų iš Europos išvarymu ir pirmosios nepriklausomos valstybės Karibų jūroje – Haičio Respublikos – paskelbimu 1804 metais. Daug pasako vien karinga nacionalinė vėliava: viduryje, rėminama mėlynos ir raudonos spalvų, pavaizduota sala su iš jos išaugusia palme, saugoma patrankų ir todėl primenanti tvirtovę. 

Tačiau ant vėliavos užrašytas šūkis „Vienybėje stiprybė“ (L'union fait la force) visiškai priešinga Haičio istorijai, kadangi jau pačioje valstybės susikūrimo pradžioje buvo pasėtas nesantaikos grūdas. Politinis, ekonominis ir socialinis susiskaldymas, išryškėjęs ne vien dėl rasinių ir kultūrinių skirtumų, išliko iki šių dienų. Kovotojai už laisvę ir dekolonizacijos iniciatoriai netrukus suprato, kad jų šaliai gali taip ir nepavykti išsilaisvinti iš vidinės suirutės ir išorinių interesų žabangų. Jau 200 metų ši šalis yra patekusi į žemyn nepaliaujamai gramzdinantį sūkurį, o patyrusi fatališkas žemės drebėjimo pasekmes pasiekė kol kas žemiausią tašką.

Precedento neturintis nuosmukis

Nepaisant paskelbtos nepriklausomybės, Haitis nesugebėjo įveikti jau egzistuojančio visuomeninio susiskaldymo. Jauna respublika liko ištikima nelygybės sistemai, todėl daugelyje plantacijų žmonės ir toliau buvo verčiami dirbti per prievartą. Dėl šios priežasties buvę vergai pasitraukė į retai gyvenamas žemes, kur ir toliau gyveno skurde ir neturėdami jokių pilietinių teisių. Kaip pastebi kiekvienas po šalį keliaujantis turistas, Haityje iki šių dienų išliko smulkaus natūrinio ūkio sistema. Todėl negalėjo pavykti nei tvirtų visuomeninių struktūrų sukūrimas, nei būtinų žemės ūkio reformų įgyvendinimas.

Haičiui nepavyko prie geopolitinių aplinkybių pritaikyti savo istorinės reikšmės ir savo ekonominio potencialo. Precedento neturintis nuosmukis, lėmęs tai, kad ši Karibų jūros valstybė tapo viena skurdžiausių pasaulyje šalių, atsispindėjo ir nesibaigiančioje valstybės vadovų, kurie savo valdžią vis dažniau užsitikrindavo prievartos būdu, kaitoje. Tiesa, negalima nepaminėti ir izoliacinės pasaulio didžiųjų valstybių politikos, kurios darė nuolatinį spaudimą, kad pasiektų savo strateginių ir komercinių tikslų. Štai Pirmojo pasaulinio karo pradžioje JAV pasinaudodamos Haičio silpnumu beveik dvidešimčiai metų okupavo šalį.

Sunku, o gal ir neįmanoma tiksliai atsakyti į klausimą, ar ankstyva Haičio nepriklausomybė buvo pragaištis. Tačiau aišku viena, kad daugelis buvusių kolonijų visame pasaulyje susiduria su dideliais iššūkiais. Haičio gyventojams jų šalies istorinis nepaklusnumas yra patriotinio pasididžiavimo ir destruktyvaus kūrybingumo šaltinis.

Smurtas ir egzodas

Po laikotarpio, paženklinto politinio radikalėjimo, ekonominio nuskurdimo ir vis didėjančios socialinės dezintegracijos, 1957 metais prezidentu buvo išrinktas Fransua Diuvaljė (François Duvalier) („Tėtušis Dokas“). Haičio rinkėjai dėjo daug vilčių į buvusį gydytoją ir antropologą. Pasinaudojus nacionalistiškai nusiteikusiu viduriniuoju ir žemutiniu sluoksniais jam pavyko susilpninti galingą mulatų buržuaziją. Nors Diuvaljė pavyko pasiekti santykinį šalies stabilumą, tai įvyko diktatūros ir smurto monopolio pasisavinimo kaina. Slaptosios policijos agentai, liaudyje vadinti tonton makutais (Tonton Macoutes), visoje šalyje skleidė baimę ir terorą. Dešimtys tūkstančių haitiečių buvo šantažuojami, kankinami, nužudyti arba priversti gelbėtis pasirenkant tremtį. Haičio gyventojų egzodas nesiliovė ir po to, kai 1971 metais valdžią perėmė Diuvaljė sūnus Žanas Klodas („Vaikutis Dokas“). Mėgindami pabėgti iš Haičio valtimis, jūroje žuvo dešimtys tūkstančių žmonių.

1986 metais prasidėjus vadinamajam demokratiniam pereinamajam laikotarpiui tonton makutai neteko savo galios, tačiau į jų vietą stojo nekontroliuojamos gaujos ir įvairios sukarintos grupuotės. Jos ir toliau drumstė Haičio ramybę ir kaip niekad stipriai destabilizavo valdžios santykius. Strategijos, turėjusios išgelbėti šalį iš šio užburto velnio rato, taip ir nepavyko surasti; šalies politika buvo paženklinta trumpalaikių pasvarstymų ir trumparegiškų sprendimų. Tai galioja tiek įvairioms laikinosioms vyriausybėms, išsilaisvinimo teologijos atstovo Žano Bertrano Aristido (Jean-Bertrand Aristide) prezidentavimui ir karinei diktatūrai, tiek JTO prekybos embargui bei daugeliui tarptautinės bendruomenės taikdariškų iniciatyvų.

Tik po to, kai iš šalies buvo priverstas išvykti prezidentas Aristidas ir 2004 metais prasidėjo ilgalaikė JTO taikos misija, paskutiniaisiais metais pavyko užtikrinti santykinį saugumą. Tačiau tai nieko nepakeitė sprendžiant tokias problemas kaip neįsivaizduojamai didelis skurdas, švietimo sistemos žlugimas, šeimos struktūros iširimas ir apsaugos nuo gamtos katastrofų trūkumas. Be to, JTO agentūros atsisakė įgyvendinti nepaprastai didelių žmogiškųjų ir finansinių išteklių reikalaujančio siekio.

Ciniškas elitas

Būtų pernelyg trumparegiška visą kaltę suversti vien tik tarptautinėms institucijoms, kadangi prie šios komplikuotos situacijos nemažai prisidėjo ir menkas visų Haičio gyventojų socialinių grupių pasirengimas prisiimti atsakomybę ir drauge stengtis ištraukti šalį iš sumaišties. Ypač storžieviškas šalies elitas gėdingai naudojosi valstybės nestabilumu ir skurdu. Išnaudojimas, korupcija, kriminalinės machinacijos bei prekyba narkotikais ir ginklais tapo savaime suprantama dienotvarkės dalimi. Sykiu ir naujoji demokratiškai išrinkta classe politique kur kas labiau domėjosi savo nauda negu visuomenės gerove. Politikai tiesiog ignoravo vis didėjančią akivaizdžią gyventojų frustraciją ir nusivylimą politika.

Nedaug vilčių dėl ateities

Tačiau Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Hilari Klinton (Hillary Clinton) žarsto savo publikai į akis smėlį sakydama, jog Haitis yra gerame kelyje. Haitis buvo dirbtinai maitinama valstybė, kuri ateinančiais metais dar labiau negu bet kada anksčiau taps priklausoma nuo tarptautinių žaidėjų. Jau esama pirmųjų požymių, kad vykdydama savo pagalbos ir atstatymo programą JAV tikisi, kad joms ir vėl pavyks politiškai įsitvirtinti Haityje. Tačiau žvilgsnis į Haičio istoriją rodo, kad iki šiol dar niekam nepavyko padėti šios šalies visuomenei išbristi iš vargo intervencijos iš išorės būdu. Ilgalaikis situacijos pagerėjimas įmanomas tik tuo atveju, jeigu skirtingoms visuomenės grupėms pagaliau pavyks įgyvendinti ant nacionalinės vėliavos prisiektą susitarimą. Ar žemės drebėjimas ir milžiniški iššūkiai, su kuriais Haičiui teks susidurti atstatant šalį, išeis į naudą? Deja, tenka tuo abejoti.

„Neue Zürcher Zeitung“, 2010 01 21

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė