Seime, Vyriausybėje ir Prezidentūroje diskutuojama apie aukštojo mokslo reformą, apie tai, kaip vyksta sveikatos apsaugos reforma, kokie yra užsienio politikos prioritetai, tačiau, deja,  įtakingiausius postus valstybėje užimantiems politikams, regis, nekyla klausimas – ar Lietuvoje egzistuoja nuosekli ir skaidri kultūros politika, ar esame aiškiai įvardiję jos prioritetus?

Kai dar prieš pat inauguraciją D. Grybauskaitė teigė, jog jos netenkina kai kurių ministerijų veikla ir vardijo ministrus, kurie esą turės jai pasiaiškinti, buvo juokaujama, kad visą karjerą ekonomikos klausimus sprendusi politikė paprasčiausiai pamiršo, jog egzistuoja tokia Kultūros ministerija. Per pastarąjį pusmetį Prezidentė turėjo galimybę ne kartą kalbėtis su kultūros ministru. Nė po vieno pokalbio neteko girdėti viešų pareiškimų, esą valstybės vadovė nori kokių nors permainų. Viskas lietuviškoje kultūros politikoje idealu? O gal paprasčiausiai tai atrodo varginamai nuobodi sritis, kuriai pakanka atrėžti gabalėlį biudžeto, idant būtų patrupinta skirtingoms sritims, idant leisgyvės kultūros institucijos ir toliau galėtų vegetuoti, o menininkai peštųsi dėl duonos kąsnio įvairiose konkursuose?

Taip, prieš rinkimus politikai kalbėjo apie tai, kad Kultūros ministerija neturi aiškių veiklos prioritetų, jog kultūra negali likti valstybės pavainike. Tėvynės sąjunga programoje kultūrai skyrė net solidų skyrių. Tačiau paskui atėjo rinkimai. Kai tik pradėjo aiškėti rezultatai, būsimas premjeras atvirai išsakė prioritetus: esą svarbiausia pamatinės ministerijos, o į kitas Tėvynės sąjunga net nepretenduoja. Tarp „nereikšmingų“ įvardyta ir Kultūros ministerija.

Turėtume dėkoti už atvirumą, tačiau vis vien buvo skaudu stebėti, kaip naujoji valdančioji dauguma derybose Kultūros ministeriją it karštą bulvę mėtė vieni kitiems. Esą tai nėra sritis, kur teka Europos Sąjungos fondų pagrindinės srovės. Be to, svarbiausia kovoti su ekonomine krize, ir tegu kultūra laukia geresnių laikų.

Kultūros ministerija atiteko „prisikėlėliams“, kurie ministru delegavo aktorių ir gerą žmogų Remigijų Vilkaitį. Nesu tikras, ar daug „prisikėlėlių“ yra matę R. Vilkaičio vaidmenis teatre, veikiausiai jiems imponavo, jog aktorius pastaraisiais metais buvo išgarsėjęs parodijomis „Dviračio šou“. Esą jei jis sugeba šmaikščiai suvaidinti Viktorą Uspaskichą, tai kodėl negalėtų atlikti ir ministro vaidmens. Aktorius sutiko su nauju vaidmeniu ir iki šiol jį sąžiningai bando atlikti. Tiesa, kartais improvizuoja ir sukelia audrų keistais siūlymais –  pavyzdžiui, jei bibliotekos neturi pinigų naujoms knygoms, tai skaitytojai galėtų skaityti senas. Kita vertus, prie keistų kultūros ministrų pareiškimų jau esame pripratinti. Prisiminkime,  kitą kultūros ministrą, kuris ragino menininkus važiuoti į užsienį skinti braškių.

Veikiausiai ne vien dabartinio kultūros ministro bėda tai, kad jam tenka vaidinti pagal labai prastą scenarijų, o jis pats – aktorius, bet ne scenaristas ar režisierius.

Na, pakeis R. Vilkaitį, pavyzdžiui, „vienalietuvis“ Laimonas Dinius. Kas nors realiai pasikeis? Naujas ministras gal perskirstys trupinius kelioms įstaigoms pagal savo skonį. Tačiau realių permainų tikrai neišvysime. Bent tol, kol Lietuvos politikai kultūros politiką suvokia vien kaip socialinę rūpybą menininkais, kol kultūra tėra traktuojama kaip priedėlis prie „normalaus“ gyvenimo, kol nėra įsisąmoninta nuolatinės kultūrinės visuomenės savirefleksijos svarba, kol Kultūros ministro postas suvokiamas tik kaip priemonė gauti lėšų kuriai nors naujai grandiozinei statybai.

Deja, gyvename visuomenėje, kur televizijos blizgučiai pradedami vadinti „žvaigždėmis“, kur politikai daug jaukiau jaučiasi ne intelektualioje diskusijoje, bet pramoginėje laidoje, kur kultūrininkai suvokiami tik kaip įprastas valstybinių švenčių  atributas.

Tačiau negi mes verti tik tiek? Negi niekaip negalime išsivaduoti iš marksistinės tezės, kad kultūra tėra antrinis ekonomikas produktas?

Lygiai prieš metus teko diskutuoti su švietimo ir kultūros sritį kuruojančio Seimo komiteto pirmininku. Tuomet buvo kilusi sumaištis dėl valstybės užsakymų leidykloms. Parlamentaras pripažino, kad labai trūksta gairių, kokius kultūrinius projektus, kiek ir kaip turėtume remti už mokesčių mokėtojų pinigus.  Esą trūksta elementaraus sutarimo, koks Lietuvos kultūros kraštovaizdis turėtų būti po penkių ar dešimties metų. Tarsi turime formalią Kultūros ministerijos veiklos strategiją, bet be aiškių prioritetų ir tvirtos politinės valios. Kalbėjome ir apie plataus ir nuoseklaus dialogo tarp politikų ir kultūrininkų būtinybę. Tai padėtų išvengti keistų sprendimų vienai kultūros įstaigai, kurios vadovas draugauja su įtakingu politiku, skirti keliolika kartų daugiau nei kitoms įstaigoms, šalia vertingų kūrinių nebūtų iš mokesčių mokėtojų lėšų remiami niekalai. Pakalbėjome ir tiek, o politikams, regis, nuolat atsiranda svarbesnių darbų nei kultūros politika.

Tad telieka klausti: negi turime sulaukti, kol bankrutuos visos bibliotekos, teatrai, kultūros leidiniai ir leidyklos, idant suvoktume, kaip pražūtinga valstybei numoti ranka į kultūros reikalus?

Apie kultūros svarbą politikai veikiausiai prisimins prieš kitus rinkimus. Tada keiks dabartinę situaciją ir žadės realiais permainas – kol... nebus paskelbti rinkimų rezultatai.