Andrius Navickas. Kultūra Lietuvos politikams nerūpi?
Seime, Vyriausybėje ir Prezidentūroje diskutuojama apie aukštojo mokslo reformą, apie tai, kaip vyksta sveikatos apsaugos reforma, kokie yra užsienio politikos prioritetai, tačiau, deja, įtakingiausius postus valstybėje užimantiems politikams, regis, nekyla klausimas – ar Lietuvoje egzistuoja nuosekli ir skaidri kultūros politika, ar esame aiškiai įvardiję jos prioritetus?
Kai dar prieš pat inauguraciją D. Grybauskaitė teigė, jog jos netenkina kai kurių ministerijų veikla ir vardijo ministrus, kurie esą turės jai pasiaiškinti, buvo juokaujama, kad visą karjerą ekonomikos klausimus sprendusi politikė paprasčiausiai pamiršo, jog egzistuoja tokia Kultūros ministerija. Per pastarąjį pusmetį Prezidentė turėjo galimybę ne kartą kalbėtis su kultūros ministru. Nė po vieno pokalbio neteko girdėti viešų pareiškimų, esą valstybės vadovė nori kokių nors permainų. Viskas lietuviškoje kultūros politikoje idealu? O gal paprasčiausiai tai atrodo varginamai nuobodi sritis, kuriai pakanka atrėžti gabalėlį biudžeto, idant būtų patrupinta skirtingoms sritims, idant leisgyvės kultūros institucijos ir toliau galėtų vegetuoti, o menininkai peštųsi dėl duonos kąsnio įvairiose konkursuose?
Taip, prieš rinkimus politikai kalbėjo apie tai, kad Kultūros ministerija neturi aiškių veiklos prioritetų, jog kultūra negali likti valstybės pavainike. Tėvynės sąjunga programoje kultūrai skyrė net solidų skyrių. Tačiau paskui atėjo rinkimai. Kai tik pradėjo aiškėti rezultatai, būsimas premjeras atvirai išsakė prioritetus: esą svarbiausia pamatinės ministerijos, o į kitas Tėvynės sąjunga net nepretenduoja. Tarp „nereikšmingų“ įvardyta ir Kultūros ministerija.
Turėtume dėkoti už atvirumą, tačiau vis vien buvo skaudu stebėti, kaip naujoji valdančioji dauguma derybose Kultūros ministeriją it karštą bulvę mėtė vieni kitiems. Esą tai nėra sritis, kur teka Europos Sąjungos fondų pagrindinės srovės. Be to, svarbiausia kovoti su ekonomine krize, ir tegu kultūra laukia geresnių laikų.
Kultūros ministerija atiteko „prisikėlėliams“, kurie ministru delegavo aktorių ir gerą žmogų Remigijų Vilkaitį. Nesu tikras, ar daug „prisikėlėlių“ yra matę R. Vilkaičio vaidmenis teatre, veikiausiai jiems imponavo, jog aktorius pastaraisiais metais buvo išgarsėjęs parodijomis „Dviračio šou“. Esą jei jis sugeba šmaikščiai suvaidinti Viktorą Uspaskichą, tai kodėl negalėtų atlikti ir ministro vaidmens. Aktorius sutiko su nauju vaidmeniu ir iki šiol jį sąžiningai bando atlikti. Tiesa, kartais improvizuoja ir sukelia audrų keistais siūlymais – pavyzdžiui, jei bibliotekos neturi pinigų naujoms knygoms, tai skaitytojai galėtų skaityti senas. Kita vertus, prie keistų kultūros ministrų pareiškimų jau esame pripratinti. Prisiminkime, kitą kultūros ministrą, kuris ragino menininkus važiuoti į užsienį skinti braškių.
Veikiausiai ne vien dabartinio kultūros ministro bėda tai, kad jam tenka vaidinti pagal labai prastą scenarijų, o jis pats – aktorius, bet ne scenaristas ar režisierius.
Na, pakeis R. Vilkaitį, pavyzdžiui, „vienalietuvis“ Laimonas Dinius. Kas nors realiai pasikeis? Naujas ministras gal perskirstys trupinius kelioms įstaigoms pagal savo skonį. Tačiau realių permainų tikrai neišvysime. Bent tol, kol Lietuvos politikai kultūros politiką suvokia vien kaip socialinę rūpybą menininkais, kol kultūra tėra traktuojama kaip priedėlis prie „normalaus“ gyvenimo, kol nėra įsisąmoninta nuolatinės kultūrinės visuomenės savirefleksijos svarba, kol Kultūros ministro postas suvokiamas tik kaip priemonė gauti lėšų kuriai nors naujai grandiozinei statybai.
Deja, gyvename visuomenėje, kur televizijos blizgučiai pradedami vadinti „žvaigždėmis“, kur politikai daug jaukiau jaučiasi ne intelektualioje diskusijoje, bet pramoginėje laidoje, kur kultūrininkai suvokiami tik kaip įprastas valstybinių švenčių atributas.
Tačiau negi mes verti tik tiek? Negi niekaip negalime išsivaduoti iš marksistinės tezės, kad kultūra tėra antrinis ekonomikas produktas?
Lygiai prieš metus teko diskutuoti su švietimo ir kultūros sritį kuruojančio Seimo komiteto pirmininku. Tuomet buvo kilusi sumaištis dėl valstybės užsakymų leidykloms. Parlamentaras pripažino, kad labai trūksta gairių, kokius kultūrinius projektus, kiek ir kaip turėtume remti už mokesčių mokėtojų pinigus. Esą trūksta elementaraus sutarimo, koks Lietuvos kultūros kraštovaizdis turėtų būti po penkių ar dešimties metų. Tarsi turime formalią Kultūros ministerijos veiklos strategiją, bet be aiškių prioritetų ir tvirtos politinės valios. Kalbėjome ir apie plataus ir nuoseklaus dialogo tarp politikų ir kultūrininkų būtinybę. Tai padėtų išvengti keistų sprendimų vienai kultūros įstaigai, kurios vadovas draugauja su įtakingu politiku, skirti keliolika kartų daugiau nei kitoms įstaigoms, šalia vertingų kūrinių nebūtų iš mokesčių mokėtojų lėšų remiami niekalai. Pakalbėjome ir tiek, o politikams, regis, nuolat atsiranda svarbesnių darbų nei kultūros politika.
Tad telieka klausti: negi turime sulaukti, kol bankrutuos visos bibliotekos, teatrai, kultūros leidiniai ir leidyklos, idant suvoktume, kaip pražūtinga valstybei numoti ranka į kultūros reikalus?
Apie kultūros svarbą politikai veikiausiai prisimins prieš kitus rinkimus. Tada keiks dabartinę situaciją ir žadės realiais permainas – kol... nebus paskelbti rinkimų rezultatai.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Negi kultūra terūpi vien A. Navickui? Žymūs ir nežymūs intelektualai rašo apie ekonomiką, apie korupciją, o štai apie kultūrą -beveik nieko. Tarsi ji būtų tik valstybės vežimo penktas ratas. Nerūpi kultūra nei Prezidentei, Seimo prminininkei. JI Premjerui ji sukelia tik niežulį. Gal tokie straipsniai kaip šitas pramuš informacinę blokadą. Gal mes nustosime vadinti pusnuoges gražuoles mūsų kultūros žvaigždėmis. Argi tai kultūra?Ačiū, Andriau.
Iš ko čia būtų galima paimti pinigų ant kultūros...
Kada bus einama daužyti Seimo langų už tai, kad per TV rodomos plikos durnikės arba kada visų mūsų paverkšlenimų ir prakeiksmų valdžiai pradžia ir pabaiga bus ne apie nuskriaustus pensininkus, o apie nuskriaustus operos dainininkus, tada matyt atsiras pinigų ir kultūrai. Akivaizdu, per nuosmukį visko apžioti nesigauna. Todėl valdžia mėgina tvarkyti tuos dalykus, kurie mums (ne valdžiai!) atrodo pirmaeiliai, patys svarbiausi. Manau, čia yra visai paprasti ir lengvai suvokiami dalykai. Ar vistik ne?..
Gerai, kad Grybauskaite baisisi supuvusiais kalejimais. Gaila, kad nemato supuvusios kulturos. Labai aciu A. Navickui uz straipsni ir raginu kuo dazniau liesti kulturos temas.
Ačiū straipsnio autoriui už temą. Sutinku su Klasiku, kad didžiausia grėsmė slypi visuomenėje, nes tenka pripažinti, kad kultūra reikalinga tik patiems kultūros žmonėms ir mažai daliai visuomenės. Daugumai užtenka pigaus "popso" ir idiotiškų TV laidų. Kodėl tokie tapome? Gal kalta globalizacija, internetizacija, debilizacija? O gal reikia eiti nuo kosmoso prie atomo - gal kalta pamatinių vertybių destrukcija žmoguje? Gal per dvidešimt metų pasikeitė prioritetai? Iš vertikalės perėjome į horizontalę? Kaip ten bebūtų - tauta verta savo išrinktos valdžios. Valdžioje taip pat žmonės - šio laiko "produktai" ir jei pūva visuomenė - pūva ir valdžia. "Duonos ir žaidimų!" - kažką primena, tiesa?
Vyksta labai bjaurūs dalykai, pas mus svarstant direktyvas dėl menininkų statusą turinčių asmenų soc. garantijų. Tiek Seime, tiek Vyriausybėje "nacionalinės vertybės" kratosi šių klausimų kaip velnias kryžiaus, tad ir menininko statusas Lietuvoje yra ne tik kad ne bedarbio, bet tikrų tikriausio bomžo, kuriam nėra šansų susirgus patekti pas daktarą poliklinikoje, apie pensiją nėra net kalbos. Tačiau visuomenėje vis eskaluojama nuostata, kad menininkai yra išlaikytiniai, dykaduoniai, alkoholikai ir šiaip visuomenės autsaideriai ir atplaišos, kišantys savo nešvarias, plaukuotas rankas į valstyvės kišenę. Chunveibiniška filosofija prives prie to, kad visuomenė neužilgo turės gės gyventi intelektualiniame ir kultūriniame vakuume. Atsakykite patys sau, kada matėte opaskutinius Nekrošiaus, Koršunovo spektaklius, kodėl Barto filmai nebe mūsų kino prakato biznis ir produkcija, kodėl Urmanos ir daugybė kitų čia išugdytų talentų yra kitų pasaulio scenų žvaigždės? Aūūūūūūū, Andriau ir Dalia, kiškit savo marmūzes iš mėšlo statinių.
O ką mes esame padarę, kad išugdyti žmones su kultūros poreikiu? Gabiems menininkams turime mokyklas, bet panagrinėkite, kaip vidurinėse mokyklose mokomi kultūriniai dalykai. Daugelis tų mokytojų baigę kolegijas ar buvusius technikumus. Tikrai ne kultūrinė inteligentija. Jeigu ką - vaikai išsiugdo neapykantą Lietuvos menui ir kultūrai, nes ji taip neįdomiai pateikiama. Aišku, būna išimčių, bet ne kartą esu girdėjusi, kad pati nemylimiausia pamoka - muzika. Jeigu mokyklose nebus ugdoma karta su poreikiu aukštai kultūrai - toliau teks rašyti šitokius straipsnius.
Reiktų atskirti kultūros strategijos nebuvimą nuo kultūrininko gyvenimo be pinigų per krizę.
"leto krasnoje prapela aglienutsa neuzpela a zima katit v glaza". Lietuviško varianto nepamenu. Žiauru, bet taip jau yra, kai pritrūksta pinigų savo vaikų kūniškam maistui, dvasiniam maistui pinigų skiriame mažiau. Ir, net nustebsime, kad dvasinio/kultūrinio maisto galima rasti netgi kokybiškesnio išleidžiant mažiau pinigų. Mūsų kultūrininkų bėda, kad vaikomės kiekybės, o ne kokybės. Štai todėl skirk kiek nori pinigų kultūrai, kuo daugiau jų bus, tuo beprasmiškiau juos iššaudys į dangų fejerverkų "menu" ar pastatys kokią nors pop-grand-operą stiklo rūmuose, kurioje blizgės kuo daugiau "žvaigždžių".
Pinigų trūkumo laikas pats geriausias metas susivokti, ir ko gi mums reikia iš tos "kultūros". Ar kuklaus meno, duodančio peno dvasiniams apmąstymams, ar pompastiškos "chaltūros" su visais blizgučiais. Ir to supratimo/apsisprendimo reikia tiek ministrui, tiek kiekvienam mums asmeniškai.
atidarytuvui, tu pasirodai kaip labai patyres politikas. I kelinta klase eini? Kiek istatymu parasei? Galvoji, kad politikam priimineti sprendimus, ypac krizes laikais, yra tas pats kas tau masturbuotis? Pasaulis visai kitaip atrodytu jei sedetum Seime dirbtum institucijoje, kuria Lietuva nepasitiki. Ir ne pilk pamazgu ant seimo. O kaip doras krikscionis sukalbek vakarais teve musu uz tai, kad yra seimas. Jei seimo nebutu, butu "putinas" arba "smetona".

















































Be abejo, ne. Politikams kur kas svarbesnis jų pačių išlikimo klausimas. Didžiausios grėsmės kultūrai slypi pačioje visuomenėje.