2012 m. vasario 8 d., trečiadienis

Antonas Čechovas. Iš užrašų knygelių

2010-01-28
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai  Kultūra » Literatūra 

Užrašų knygelės... Daugiau nei 10 metų rašytojas rašė į jas savo pastabas, įspūdžius, kad vėliau juos panaudotų kūriniuose arba iš jų gimtų nauji apsakymai, apysakos, pjesės. Tokios knygelės buvo net trys.

Rašė pieštuku. Kai dažnai vartomuose užrašuose pieštukas pradėjo nusitrinti, rašytojas paėmė dar vieną knygelę ir – jau rašalu – surašė į ją kūriniuose dar nepanaudotas mintis iš tų trijų, daugiausia – iš pirmosios, pagrindinės. Taip radosi ketvirtoji.

Užrašų knygelių didžiulė vertė yra ir ta, kad rašytojas, parašęs galutinį kūrinio variantą, naikino savo juodraščius. Todėl knygelėse išlikę įrašai – tarsi kibirkštėlės, kurios parodo rašytojo mąstymo, kūrybos procesą bei padeda pamatyti, ką ir kaip jis regėjo savo gyvenime ir aplinkui.

Atskiri įrašai iš knygelių pirmąkart buvo publikuoti jubiliejiniame rinkinyje 1914 metais. O visa ketvirtoji užrašų knygelė pirmą kartą pateikta skaitytojams 30-ties tomų pilname raštų rinkinyje 1980 metais, 17-ajame tome.

150-ųjų Antono Čechovo gimimo metinių proga susipažinkime su penkiolika rašytojo minčių iš šios knygelės. Penkiolika įžvalgų, paradoksalios ar groteskiškos minties, kritiškumo, psichologiškumo, filosofijos, žmogiškumo perlų – mažų ir didesnių, bet vienodai grynų, vaiskių, gyvybingų,– spindinčių gilia išmintimi. Spindinčių per metų metus, jau pusantro šimtmečio...

O nuliu po penkiolikos – tegu bus rašytoją skaitančių žmonių atmintis, žavėjimasis, meilė, – skaitytojų nemarus dėkingumas jam.

Iš užrašų knygelių

Žmonija suprato istoriją kaip daugelį mūšių, nes iki šiol kovą laikė svarbiausią gyvenime.

Mokslininkas be talento, bukas, ištarnavęs 24 metus, nenuveikęs nieko gero, davęs pasauliui dešimtis tokių pat betalenčių, negabių mokslininkų kaip jis pats. Slapta naktimis jis įriša knygas – tai jo tikrasis pašaukimas: čia jis artistas ir jaučia pasitenkinimą. Pas jį vaikšto knygrišys, mokslingumo mėgėjas. Slapta naktimis užsiiminėja mokslu.

Gali būti, kad mūsų visata yra kokio nors pabaisos dantyje.

Koks malonumas gerbti žmones! Kai aš matau knygas, man nė kiek nerūpi, kaip autoriai mylėjo, žaidė kortomis, aš regiu tiktai įstabius jų darbus.

Ieškoti moteryje to, ko nėra manyje, tai ne meilė, o dievinimas, nes mylėti reikia lygius sau.

Aš pastebėjau, kad vedusieji nustoja būti smalsūs.

Kas negali nugalėti gerumu, tas nelaimės ir griežtumu.

– Nuo ko mirė jūsų dėdė?
– Jis vietoj 15 Botkino lašų, kaip paskyrė daktaras , išgėrė16.

Kad protingai pasielgtum, vien proto per maža. (Dostojevskis).

Prekybos-pramoninė medicina.

Šuo neapkenčia mokytojo, jam draudžia loti ant mokytojo, jis žiūri, neloja, bet verkia iš įniršio.

– Kodėl tavo giesmės tokios trumpos? – paklausė kartą paukštės. – Ar tau neužtenka kvėpavimo?
–Aš turiu labai daug giesmių, ir norėčiau išgiedoti jas visas. (Alf. Dode).

Publika mene mėgsta visų labiausiai tai, kas banalu ir jai seniai žinoma, prie ko ji pripratusi.

Deja, siaubingi ne skeletai, o tai, kad aš jau nebijau šitų skeletų.

Jeigu nori tapti optimistu ir suprasti gyvenimą, tai nustok tikėti tuo, kas kalbama ir rašoma, o stebėk pats ir gilinkis.

Versta iš: А. П. Чехов, Собрание сочинений в 12 томах,– том 11.– Москва, Правда, 1985. Vertė Margarita Lužytė

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (5)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Jeano-Pierre’o ir Luco Dardenne’ų filmas „Berniukas su dviračiu“

Vilniuje ką tik baigėsi septintasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ – kai kurie filmai iškeliavo į kitus miestus ir iki vasario 5 dienos bus rodomi Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir Nidoje.

Menai

Nėra to šalčio, kuris neišeitų į gera. Kai lauko sąlygos neįprastos, yra proga daugiau laiko skirti neįprastiems dalykams – pavyzdžiui, pažvelgti į praėjusios savaitės „Bernardinai.lt“ kultūrines žinias ir pasisiūdinti savo skiautinius iš tos medžiagos.

Jūratė Stauskaitė

Žmogus nuo pirmųjų žingsnių turi suvokti, jog šiame pasaulyje jis nėra tam, kad jį kopijuotų, o tam, kad pasaulis jį atskleistų.

sinagoga

Norėdamas atkreipti dėmesį į šio Lietuvos architektūros paveldo fenomeno būklę, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas rengia fotografijų parodą „Kadišas medinėms sinagogoms“.

Witoldo Gombrowicziaus romanas „Apsėstieji“

Pindamas įtraukiantį ir intriguojantį siužetą, Witoldas Gombrowiczius pasitelkia visą vaizduotės arsenalą – čia ir tarp liūnų kylanti apgriuvusi pilis, kurioje gyvena pamišęs kunigaikštis, saugantis mįslingą paslaptį